BFL

Tačiau LSDS gali tautai pasiūlyti du rinkimų į Seimą scenarijus, kurie, palankiai susiklosčius aplinkybėms, leistų šaliai sugrįžti prie tikrosios, o ne valdomos, demokratijos jau 2012 metais. Abiem atvejais būtina tautos valia, nes politinę sistemą siūloma reformuoti rinkimų būdu sutramdant valdžios partijas.

Pirmasis scenarijus: Visuomenei inicijavus, nevyriausybinės organizacijos sukuria Tautos atstovybę, apibrėžiant tokio veiksmo tikslą – „Už Lietuvos ateitį“. Atstovybė paruošia artimiausių 4 metų Seimo kadencijos politinių partijų įsipareigojimų programą, kuri atspindėtų tautos lūkesčius ir kurią pasirašytų rinkimuose dalyvaujančios politinės jėgos, norinčios turėti tautos paramą. Tai būtų savotiškas tautos ir politinių partijų Nacionalinis susitarimas. Tautos atstovybė kvies rinkėjus balsuoti tik už tas politines partijas, kurios pasirašys susitarimą, pasižadėdamos tautai įvykdyti šiame susitarime išvardintas reformas.

Lietuvos socialdemokratų sąjunga mano, jog toks kelias dar suteikia šansą taikiu būdu išgelbėti valstybę. LSDS nuomone, tokio lygio Nacionalinio susitarimo reikia ne ekonominei krizei įveikti, kaip siūlo valdantieji konservatoriai, o žymiai rimtesniam dalykui – politinės sistemos atnaujinimui ir stabilumo šalyje išsaugojimui. Tai lemtų pasitikėjimo politinėmis jėgomis augimą tautos akyse, sudarytų sąlygas teigiamiems pokyčiams ne tik politinėje, bet ir kitose valstybės gyvenimo srityse. Pasirašyti Nacionalinį susitarimą būtų kviečiamos ne vien seiminės, kaip įprasta iki šiol, o visos, Teisingumo ministerijoje registruotos ir dalyvaujančios politikoje partijos. Esminė sąlyga pasirašant susitarimą – valdžioje esančių partijų įsipareigojimas sudaryti lygias galimybes dalyvauti rinkimuose visoms politinėms jėgoms. Čia taip pat atsirastų gera proga politinei sistemai atsikratyti nuo šlamšto: panaikinti partijas – vaiduoklius, nes šalies politiniame gyvenime realiai dalyvauja iki 12 politinių partijų.

Į Nacionalinį partijų susitarimą su tauta galėtų būti įtraukti tokie punktai, nurodant įvykdymo terminus, pavyzdžiui:

• Surengti tautos referendumą dėl Konstitucijos papildymo, įrašant nuostatą, kad visų politinių jėgų tikslas Lietuvoje – Gerovės valstybės sukūrimas (skandinavų šalių pavyzdžiu).
• Siekti glaudesnių santykių su Šiaurės Europos šalimis, vykdyti glaudesnę šalies politinę, ekonominę bei socialinę integraciją su Šiaurės Europos šalimis, siekti narystės Šiaurės Europos Taryboje.
• Partijų pažadas per metus įteisinti griežtą, laikmečio sąlygas atitinkantį Politikų veiklos etikos kodeksą, numatantį griežčiausias sankcijas politikams Seime – nuo Seimo nario įgaliojimų sustabdymo iki atšaukimo iš Seimo nario pareigų, o politiniams perbėgėliams leisti dalyvauti rinkimuose tik po kelių darbo naujoje partijoje metų.
• Siekiant nutraukti verslo struktūrų suaugimą su politika, uždrausti verslui ir fiziniams asmenims finansuoti politinių partijų veiklą ir finansavimą vykdyti tik iš valstybės biudžeto skiriamų lėšų, vykdant realią ir griežtą kontrolę. Partija, nedalyvavusi dviejuose rinkimuose iš eilės – teismo sprendimu likviduojama. Partija, neteisingai ar neteisėtai panaudojusi veiklai skirtas lėšas – teismo sprendimu likviduojama.
• Baudžiamajame kodekse panaikinti senaties terminą sunkiems ekonominiams finansiniams nusikaltimams.
• Valstybės tarnyboje, suprantant ją plačiąja prasme, pagaliau įvykdyti liustraciją.
• Siekiant nutraukti beatodairišką Lietuvos globalizavimą ir emigravusius paskatinti sugrįžti namo, vidaus ir užsienio politiką vykdyti atsižvelgiant į priimamų sprendimų daromą įtaką tautos emigracinėms nuostatoms.
• Politinės partijos pasižada įvesti progresinius pajamų mokesčius, priimti turto mokesčio įstatymą bei įvesti visuotinį turto, pajamų ir išlaidų deklaravimą.

Be abejonės, šiame susitarime gali būti įrašyti ir kitokie, tautos lūkesčius atspindintys siekiai. Svarbiausia, kad Nacionalinio susitarimo punktai būtų suformuluoti ne politikų, o piliečių, kurie po to galės visiškai kontroliuoti politinių partijų veiklą Seime. Atsisakiusių pasirašyti Nacionalinį susitarimą politinių partijų arba pasirašiusių, bet nevykdžiusių (balsuoti šiais klausimais turės ir pozicija, ir opozicija) įsipareigojimų, automatiškai lauktų politinė mirtis.

Antras scenarijus: Antisisteminės partijos prieš sistemines arba ideologija prieš oligarchiją. Seime esančių partijų dėka Lietuvoje įsitvirtino oligarchija. Šiandieną ir valstybės valdžios vairas yra oligarchijos, o ne politikų rankose. Nežiūrint į tai, šios partijos gavo sisteminių politinių jėgų pavadinimą. Taip jas vadina ne tik valdžioje esantys politikai, bet ir politologai, spauda. Politinės jėgos, neturinčios atstovų Seime, valdančiųjų politikų ir jų pagalbininkų (spauda, visuomenės apklausų vykdytojai, politologai) yra vadinamos marginalinėmis, paraštinėmis, antisisteminėmis. Jų valdžia neremia, į jas žiūrima iš aukšto, dažniausiai net nepastebint, taip, kaip turtingi giminaičiai nepastebi skurstančiųjų.

Po to, kai Tautininkų sąjunga dėl labai aiškių priežasčių priėmė sprendimą palikti valdančiosios koalicijos flagmaną – Tėvynės sąjungą, Lietuvos politinėje sistemoje susidarė labai įdomi padėtis. Sisteminės partijos, esančios Seime, sudaro menamą, bet anaiptol ne realizuojamą politinį spektrą: kairė-centras-dešinė. Nors jos dažnai įvardija neva savo politinę pakraipą, tačiau nei viena jų nesivadovauja ideologija.

Tuo tarpu antisisteminės partijos su galimu Tautininkų sąjungos (o gal ir krikščionių demokratų) atėjimu, taip pat atstovautų visą spektrą politinių jėgų: kairėje – Lietuvos socialdemokratų sąjunga, centre – Centro partija (LCP), dešinėje – Tautininkai. Ką tik susikūrė Žaliųjų partija, kuri ras savo vietą kažkur tarp LSDS ir LCP. Taigi, ateinančių rinkimų startui bus susiformavęs ir antisisteminis politinių jėgų blokas. Jo esminis skirtumas yra tas, kad antisistemininkai vadovaujasi klasikinėm ideologijom ir prioritetą teikia valstybės stiprinimui bei piliečių gerovei. Šis blokas rinkėjams turėtų būti priimtinesnis ir skaidresnis, nes būtų prognozuojamas.

2012 m. rinkimai į Seimą gali įgauti visiškai naujų spalvų ir niuansų. Nekalbėsiu apie sistemines politines jėgas – tai jų problemos. O štai antisisteminės – už Seimo ribų esančios politinės jėgos, susitarusios tarpusavyje ir su nevyriausybinėmis organizacijomis aukščiau paminėtais principais (prioritetas – valstybė ir jos pilietis), galėtų sudaryti formalų bloką ir tarpusavyje bei su NVO atstovais pasidalinę visas vienmandates apygardas, pirmą kartą šalies istorijoje pilnavertiškai dalyvautų rinkimuose. Rinkiminė kova taptų įdomi: tapatybę pametusios bei globalizmo idėjoms tarnaujančios seiminės partijos, prieš partijas, išpažįstančias ideologiją bei pasisakančias už stiprią valstybę ir jos piliečius.

Be abejo, dar labiau antisisteminių partijų bloką galėtų sustiprinti ir pirmojo scenarijaus – Nacionalinio susitarimo nuostatos, dėl kurių galėtų susitarti pačios politinės jėgos. Tai rinkėjams būtų skaidru, suprantama ir lengvai kontroliuojama. Kaip ir pirmo scenarijaus atveju, pagrindinis politinės sistemos atnaujinimo vaidmuo tektų rinkėjams.

Štai du variantai, galbūt yra ir trečias. Taigi, šansų pokyčiams yra.

Dainius Paukštė, Lietuvos socialdemokratų sąjungos pirmininko pirmasis pavaduotojas