Triviali tiesa, kad šiuolaikiniame pasaulyje teisingų ir naudingų sprendimų priėmimas labiausiai priklauso nuo informacijos.

Visiškai aišku ir tai, kad informacijos beveik bet kokiu klausimu ne tik netrūksta – jos yra gerokai per daug. Todėl tenka spręsti jos patikimumo, atrankos ir tikslingo panaudojimo klausimus. Kuo platesnės pasirinkimo galimybės, kuo sudėtingesnė sritis, apie kurią sprendžiama, tuo daugiau reikšmės įgyja tinkamai surūšiuota ir lengvai suvokiamu būdu pateikiama informacija.

Suteikti svorio abituriento sprendimui
Šios aplinkybės ir lemia įvairių reitingų atsiradimą bei nemažą domėjimąsi jais. Aukštųjų mokyklų, kaip ypač sudėtingų, daugiaplanių institucijų, lyginimas užima ypatingą vietą. Jei kokią nors informatiką būtų galima studijuoti tik vienoje Lietuvos aukštojoje, o kelias į studijas užsienyje atsivertų tik ypatingais atvejais, kaip buvo totalitarinėje sistemoje, jokių reitingų nereikėtų. Tačiau šiandien prieš abiturientą atsiveria plati galimybių tėvynėje, Europos Sąjungoje ir kitose šalyse panorama. Vienas svarbiausių aukštojo mokslo reformos tikslų buvo suteikti kuo daugiau svorio sąmoningam jaunuolių sprendimui, nes būtent jie renkasi gyvenimo kelią, prisiima atsakomybę dėl kuo geresnio savo pašaukimo realizavimo ir būsimos karjeros.
Tarp svarbiausių tokio sąmoningo ir atsakingo sprendimo sąlygų – geras supratimas, ką realiai gali pasiūlyti vienokios ar kitokios studijos, viena ar kita aukštoji mokykla. Todėl nuo pat reformos pradžios didelį dėmesį skyrėme tam, kad būtų nustatyta, kokios statistikos, duomenų stokojama, kokia nėra labai patikima.
2009 m. po stojimo surengta reprezentatyvi pirmakursių apklausa atskleidė, kad daugelis jų pasigedo specifinės informacijos apie aukštųjų mokyklų ir programų pranašumus. Šiandien jau veikia valstybinis studentų registras, leidžiantis nuolat turėti patikimą informaciją ne tik apie studentų kiekį, bet ir apie jų judėjimą. Kuriama aukštųjų mokyklų alumnų karjeros stebėsenos sistema, ateityje leisianti sužinoti, kaip sekėsi įsidarbinti konkrečios studijų programos absolventams. Aukštosios mokyklos ir įstatymo įpareigotos, ir ministerijos įvairiai skatinamos skelbti kuo daugiau žinių apie savo veiklą ir pasiekimus.

Po viešųjų ryšių priedanga
Visuomenės analitikai pastebi ir tai, kad dėl informacijos pertekliaus ir nesuvaldymo didesnę reikšmę įgyja per viešuosius ryšius formuojamas įvaizdis. Išvydę šimtų puslapių aukštųjų mokyklų veiklos ataskaitas, kurias kai kurie universitetai net išleidžia atskiromis prabangiomis knygomis, ar sudėtingas lenteles Studijų kokybės vertinimo centro svetainėje, abiturientai, jų tėvai ir kiti suinteresuotieji elgiasi kaip dažnas pirkėjas. Pagaili laiko gilintis į ilgą etiketės tekstą smulkiu šriftu ir apsisprendžia pagal paveikslėlį.
Šiuo atveju vienoje vietoje pateikti koncentruoti lyginamieji duomenys, turintys reitingo pavidalą, yra svarbi atsvara reklaminiams TV siužetams ar užsakomiesiems straipsniams. Bet tik tuo atveju, jei reitingas pats netampa reklaminių manipuliacijų objektu, kai jis parengtas iš tiesų nepriklausomai nei nuo pinigų, nei nuo politikų, nei nuo kitų, disponuojančių stambiu simboliniu kapitalu.
Ši grėsmė – viena priežasčių, kodėl valstybinės institucijos pagal užsienyje įsigalėjusią praktiką pačios neužsako reitingų ir tiesiogiai nedalyvauja juos rengiant. Valstybė akredituoja aukštojo mokslo institucijas ir programas, remdamasi nustatytais minimaliais veiklos kokybės ir efektyvumo reikalavimais. O universitetų bei kolegijų išsidėstymas virš žemiausio patenkinamo slenksčio – tik konkursinio finansavimo, studentų pasirinkimų ir tarptautiniuose ryšiuose bei projektuose išryškėjantis dalykas.

Pamatyti platesnį akademinį kontekstą
Lietuvoje vis dar stokojame socialinio kapitalo. Tai ir nepriklausomi, finansiškai nesuinteresuoti, galintys visuomeniniam interesui atsidėti ekspertai, ir visuomeniniai, ilgą tradiciją bei prestižą turintys fondai, finansuojantys nepigius informacijos rinkimo ir sisteminimo darbus, kurių reikia kokybiškiems reitingams parengti. Todėl manėme, kad yra prasminga iš ES struktūrinių fondų paremti visuomeninių organizacijų konsorciumo kuriamą reitingų metodiką ir bandomąjį (pilotinį) jos taikymą.
Buvome iškėlę ir tikslus, kurių pasiekti, deja, šiandien dėl lėšų stokos ar kitų sumetimų nepretenduoja nacionalinių reitingų sudarinėtojai. Tie tikslai – palyginti Lietuvos aukštąsias mokyklas su artimiausių kaimynių – Baltijos šalių, Lenkijos atitinkamomis institucijomis, reitinguoti ne aukštąsias mokyklas, o studijų programas pagal kryptis, diferencijuoti kriterijus, taikomus universalumo siekiančioms ir labiau specializuotoms studijų institucijoms. Deja, visuomenėje kilus diskusijoms, buvo rimtai suabejota pačių reitingų reikalingumu bei jų verte.

Patikimo atskaitos taško vertė
Reitingai, kaip ir daugelis kitų šiuolaikinės demokratijos socialinių instrumentų, daugiausia grindžiami pasitikėjimu ir tęstinumu. Net menka paviešinta abejonė dėl šališkumo, „perkamų“ vietų reitinge gali sužlugdyti geriausius sumanymus. Kad taip nenutiktų, nepakanka skelbti skaičiavimo metodikos. Suinteresuotos šalys turėtų būti tikros, kad visi subjektai pateikė patikimus duomenis, vienodai skaičiuojamą statistiką ne tik tiesiogiai reitingo rengėjams, bet ir valstybiniams duomenų rinkėjams, kurių bazėmis naudojamasi.
Pateiksiu gerai žinomą pavyzdį. Lietuvoje yra didelių universitetų, kuriuose galima studijuoti keliose studijų srityse ir kurie vykdo plačios apimties mokslinius tyrimus. Greta yra menų akademijos, užsiimančios tik specializuota veikla. Lyginant tokias skirtingas aukštąsias mokyklas reikia nemažai padirbėti, kad būtų atrastas patikimas jų vertinimo atskaitos taškas.
Nepaisant pastangų, kad aukštojo mokslo kokybė Lietuvoje kiltų, būtų tolydesnė, ir situacijos, kai daugėja dėl neigiamo stojančiųjų vertinimo uždaromų ar neakredituotų ir sustabdomų studijų programų, tos pačios studijų krypties lygis universitetuose ar kolegijose vis dar nemažai skiriasi. Todėl stojantiesiems ir jų patarėjams – tėvams, mokytojams, draugams – būtų ypač svarbus toks reitingavimas, kuris leistų palyginti aukštąsias mokyklas dominančios specialybės, profesinės srities aspektu.
Ne mažiau svarbus būtų ir toks palyginimas, kuris leistų realistiškai suvokti, kokiomis sąnaudomis, kokiomis praktinėmis studijų sąlygomis ir kokios kokybės diplomą galima įgyti Lietuvoje bei tose užsienio šalyse, į kurias dažniausiai žvalgosi ar pesimistų dėl mūsų aukštojo mokslo ateities skatinami žvalgytis abiturientai.

Kelias ambicingo tikslo link trumpėja?
Kaip atrodo Lietuvos aukštojo mokslo institucijos pagal reitingus tarptautiniame kontekste? Sakyčiau, kad žinia apie vieno ar kito universiteto užimamą vietą naujai paskelbtose suvestinėse viešumą dažniausiai pasiekia ne kaip patikima informacija, o kaip grynai reklaminis pranešimas: „tas ir tas pirmauja, kiti nevykėliai“. Štai visai neseniai per antraštes perbėgantys skaitytojai galėjo pamanyti, kad viena iš Lietuvos aukštųjų mokyklų pagaliau aplenkė savo tradicinę konkurentę. Reikėjo nemažo įžvalgumo susivokti, kad šiuo konkrečiu atveju buvo lyginama pagal vienintelį kriterijų – institucijos interneto svetainės turtingumą, patogumą ir stabilumą.
Europos Sąjungos šalių ministrai šiuo metu kaip tik labai intensyviai diskutuoja apie Europos universitetų reitingavimo sistemą: ar ji reikalinga, kokie kriterijai matuojant pasiekimus turėtų būti įtraukti. Galbūt po kelerių metų turėsime reitingavimo sistemą, apimančią pačius įvairiausius kriterijus.
Tarptautinius reitingus skelbiančios organizacijos ne tik taiko skirtingas metodikas, bet ir siekia atskleisti skirtingus aukštųjų mokyklų pranašumus ar ydas, atsižvelgdamos į tai, kas yra, kokių interesų turi reitingo vartotojai. Jei reitingas rūpi investuotojui, jis labiau paisys, kiek taikomųjų tyrimų užsakymų universitetas atlieka. O studentui, ypač atvykstančiam iš toliau, universitetinio miestelio patogumas, socialinės paslaugos ar parama pažangiesiems gali būti kur kas reikšmingesni kriterijai. Tai, galimas dalykas, paaiškintų, kodėl skiriasi JAV, Europoje sudaromi ir vadinamasis Šanchajaus reitingas, periodinių leidinių inicijuoti ir mokslo fondų skelbiami geriausiųjų sąrašai.
Viena vertus, turime pagrindo būti nepatenkinti, kad stipriausios Lietuvos aukštosios mokyklos pagal įvairius pasaulinius reitingus pakliūva tik į penktąjį–septintąjį šimtuką. Todėl keliame ambicingą strateginį tikslą – bent vienas universitetas aprėpiamoje ateityje turėtų prasiveržti į pirmąjį šimtuką. Kita vertus, universitetų skaičiui pasaulyje artėjant prie devynių tūkstančių, mūsų aukštosios mokyklos patenka į viršutinį dešimtadalį. Palyginkime – laimėti konkursą į dešimtadaliui geriausiai apmokamų darbuotojų priklausančias pareigas yra siektinas daugumos studentų tikslas.

Gintaras Steponavičius
Švietimo ir mokslo ministras