"Veido" archyvas

Izraelio kaimynystėje minios diktatoriais atsikračiusių ir laisvės dvelksmą pajutusių arabų reikalauja nušluoti Izraelį nuo Žemės paviršiaus.

“Izraeliui tokios arabų nuotaikos nėra naujiena – ši šalis visuomet buvo pasirengusi arabų agresijai, todėl jai paūmėjus Izraeliui nereikia iš naujo pergalvoti savo strategijos”, – įsitikinęs politologas Egdūnas Račius. Tiesa, jis pripažįsta, kad situacija aplink Izraelį vis dėlto sparčiai keičiasi, o priešiški šūksniai garsėja.

Viena vertus, kardinaliai pasikeitė nuotaikos Egipte – šalyje, kurią buvo įprasta vadinti draugiška Izraelio atžvilgiu.

Tiesa, politologai atkreipia dėmesį, kad Egiptas, su kuriuo Izraelis per pastaruosius 60 metų kariavo keturis kartus, buvo ne tiek draugiškas, kiek nebuvo priešiškas: dabar jau nuverstą šalies diktatorių Hosni Mubaraką švelniau Izraelio atžvilgiu nuteikdavo tik JAV meilikavimas ir “papirkinėjimas”. Izraeliui savo ruožtu buvo parankus stabilumas Egipte ir nuosekli šalies užsienio politika Izraelio ir Palestinos konflikto atžvilgiu, siekiant ilgalaikės taikos regione.

Tačiau apie tikrą šių šalių draugystę kalbos negali būti. Prisiminkime kad ir neseną Egipto kultūros ministro pareiškimą, esą jei bent vienoje Egipto bibliotekoje aptiks nors vieną Izraelyje išleistą knygą, pats asmeniškai ją sudegins: tokie aukšto rango politiko žodžiai tikrai neliudija apie draugišką Egipto poziciją.

Tad dabar iš esmės Egipte keičiasi tik valdžia, bet ne principinės nuostatos, kurios tiesiog deklaruojamos atviriau nei H.Mubarako laikais.

Pavyzdžiui, tūkstančiai egiptiečių dabar kone kasdien renkasi į gatves reikalaudami, kad naujieji šalies vadovai – kariškiai – labiau nei H.Mubarakas remtų palestiniečius, nes buvęs šalies prezidentas ir JAV sąjungininkas H.Mubarakas esą per švelniai reagavo į Izraelio veiksmus. Tad minios šios šalies gyventojų arabų skanduoja Izraeliui priešiškus šūkius, reikalaudamos nutraukti Gazos ruožo blokadą ir pripažinti Palestinos suverenitetą.

Valdžia irgi laikosi panašios pozicijos ir nebeslepia antipatijų Izraeliui. Kai kurie analitikai netgi kalba apie tai, esą po rudenį vyksiančių rinkimų valdžioje pasilikus kariškiams kiltų Egipto karo su Izraeliu tikimybė.

Priminsime, kad dar šį pavasarį “WikiLeaks” paviešinti JAV diplomatų dokumentai liudijo, jog Egipto kariuomenėje vyrauja antisemitinės nuostatos, o Izraelis suvokiamas kaip pagrindinis priešas. Dabar šie kariškiai tapo pagrindine Egipto jėga ir tiek, kiek nuo jų priklausys, Izraeliui draugiškumas nebus rodomas. O priklausys, matyt, nemažai.

“Kariškiai bet kuriuo atveju bus jei ne ant scenos, tai už jos, ir net jei rudenį bus išrinkta jau kita vyriausybė, ji vis tiek koordinuos savo veiksmus su kariškiais”, – neabejoja E.Račius.

Pasikeitė jėgų balansas

Tačiau svarbu ne tik tiesioginiai Izraelio ir Egipto santykiai, bet ir tai, kad pokyčiai Egipte gali atšaldyti Izraelio santykius su kitomis arabų valstybėmis. Mat Egiptas buvo savotiškas tarpininkas, taikdarys – šalis, kuri siekė stabilumo visame regione. Dabar, analitikų nuomone, dėl pokyčių Egipte gali atsinaujinti Egipto ir Libijos konfliktas, kuris buvo įšaldytas, o pastaruoju metu, atrodo, šalių santykiai stipriai šilo, ypač ekonomikos srityje.

Dar viena Izraelio ramybės drumstėja – priešingai, ne iš buvusių “draugų”, o kaip tik iš aršiausių priešų stovyklos. Tai – Sirija. Tarp jos ir Izraelio nuolat verda aistros dėl Golano aukštumų, kurios iki 1967 m. vykusio Šešių dienų karo priklausė Sirijai, bet po karo atiteko Izraeliui.

Dabar ginkluoti susirėmimai pasienyje dar labiau suintensyvėjo, mat protestų apimtos šalies gyventojai nuolat bando prasiveržti pro laikiną Sirijos ir Izraelio sieną, o Izraelio pajėgos šiuos “nelegalus” be gailesčio nukauna, tuo, beje, užtraukdamos Izraeliui ne tik Sirijos ir kitų arabų šalių pyktį, bet ir Vakarų šalių nemalonę.

Tarkime, Vakarų šalys sukritikavo žudynes birželio 5 dieną, kai iki tūkstančio protestuotojų bandė prasiveržti per Izraelio sieną Golano aukštumose, kad paminėtų pirmosios arabų šalių 1967-aisiais Izraeliui pralaimėto karo dienos metines. Iš anksto tokiam įvykių scenarijui pasirengę Izraelio armijos daliniai atsakė kulkomis.

Tiesa, Sirija pati nė nebandė sulaikyti savo piliečių, ir kaip manoma,  sąmoningai leido jiems eiti tiesiai į mirtį, kad sukompromituotų Izraelį. Mat Sirijos prezidento Basharo al-Assado režimas pastaraisiais mėnesiais nesirinkdamas priemonių kovoja su politinių permainų siekiančiais savo šalies piliečiais ir per šį laikotarpį jau pražudė keletą tūkstančių žmonių. Todėl Sirijai naudinga bent dalį tarptautinės bendruomenės rūstybės perkelti Izraeliui.

Be to, Sirija Izraeliui kenkia ir kitais būdais – netiesiogiai. Pavyzdžiui, Izraelis nuolat skelbia, kad, tarkime, Sirija raketomis apginkluoja dažnai Izraelį atakuojantį judėjimą “Hezbollah”.

Tačiau analitikai sako, kad tiesioginė konfrontacija tarp Sirijos ir Izraelio vis dėlto nekils: Sirija puikiai suvokia, kad Izraelio pranašumas neabejotinas. O kad Sirija suburs daugiau prieš Izraelį nusistačiusių arabų valstybių, irgi mažai tikėtina.

Palestiniečių suverenitetas – utopija?

Vakarų šalims vis dėlto labiausiai rūpi, kaip rutuliosis įvykiai palestiniečių teritorijose. Mat pagrindinis derybininkas tarp Izraelio ir palestiniečių – Egiptas – šio vaidmens atsisako, taikos derybos tarp Izraelio ir palestiniečių yra sustabdytos dėl pernai Izraelio vykdytos palestiniečių teritorijų apgyvendinimo politikos, o palestiniečiai, regis, yra nusiteikę naudotis besikeičiančia situacija, derybas paprasčiausiai apeiti ir vienašališkai paskelbti apie savo suverenitetą.

Kai kurių analitikų nuomone, palestiniečiai netgi sąmoningai siekia, kad derybos su Izraeliu nebeatsinaujintų: palestiniečių patirtis rodo, kad kompromisas vis tiek neįmanomas. Juk palestiniečiai nori suformuoti valstybę pagal 1967-ųjų sienas, kai Izraelis dar nebuvo okupavęs Vakarų kranto, Gazos ruožo ir Rytų Jeruzalės. Izraelis su tokiomis sienomis nesutinka ir nori, kad Jeruzalė būtų nepadalyta šalies sostinė.

Taigi Palestinos lyderiai imasi naujos taktikos, – ji matoma jau kelis mėnesius.

Gegužės pradžioje įvyko pompastiškas priešiškų organizacijų “Hamas” Gazos ruože ir “Fatah” Vakarų Krante susitaikymas. O juk tai du nesutaikomi priešai – provakarietiško prezidento Mahmoudo Abbaso vadovaujama “Fatah”, įtvirtinusi pozicijas Vakarų krante, ir teroristine laikoma “Hamas”, kuri 2007-aisiais užėmė valdžią Gazos ruože. Tad analitikai neabejoja, kad tai – tik simbolinis susitaikymas, siekiant pademonstruoti tariamą vienybę formuojant naują vieningą “pereinamojo laiko” vyriausybę, o su ja priešakyje jau rugsėjį mėginant paskelbti suverenitetą.

E.Račiaus teigimu, tai vis dėlto nelabai realu, nes palestiniečiai apie vienašališkai skelbiamą suverenitetą prabyla jau ne pirmą kartą, be to, šis paskelbimas neturi jokios prasmės. Viena vertus, arabų valstybės, priklausančios Arabų lygai, Palestiną jau seniai yra pripažinusios, tad santykiuose su jomis tai nieko nekeistų. Kita vertus, Vakarų šalys tokio vienašališkai, o ne derybų būdu paskelbto suvereniteto atvirai nedrįstų palaikyti.

Pavyzdžiui, Europos Parlamento pirmininkas Jerzy Buzekas, išgirdęs, kad palestiniečiai rugsėjį ketina paskelbti suverenitetą ir prašyti jį įteisinti Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje, iš karto paragino tiek palestiniečius, tiek Izraelio premjerą Benjameną Netanyahu atnaujinti derybas, kurios esą labai svarbios didėjant branduolinei grėsmei iš Irano.

“Mes galime justi visame regione pučiantį laisvės vėją. Tai yra metas pradėti rimtas derybas ir pasiekti susitarimą. Mes remiame susitarimą formuoti naują palestiniečių vyriausybę, kuri išsižadėtų smurto, pripažintų Izraelio teisę egzistuoti ir gerbia visus ankstesnius susitarimus”, – pridūrė J.Buzekas.

Apie Vakarų nuotaikas, kurios iš esmės vis tiek yra palankesnės Izraeliui, net jei formaliai santykiai su šia šalimi yra kiek atvėsę, galima spręsti ir iš Italijos ministro pirmininko Silvio Berlusconi pareiškimo, jog jis esąs kategoriškai prieš, kad Jungtinės Tautos pripažintų Palestinos valstybę.

Suvereniteto nepalaikytų ir politikai už Atlanto. JAV prezidentas Barackas Obama praėjusią savaitę paragino palestiniečius vienašališkai nesiekti valstybinio pripažinimo. “Būtų klaida išsireikalauti valstybinio pripažinimo padedant Jungtinėms Tautoms, kartu nesusitarus su Izraeliu dėl skaudžių kompromisų ir nepasiekus tikros taikos”, – skelbia JAV prezidentas.

Beje, įdomu tai, kad B.Obama palestiniečius palaiko dėl kito dalyko – jų derybinės pozicijos atkurti sienas pagal 1967 m. teritorijos ribas, ir Izraelį tai gerokai siutina.