Neseniai Šiaurės Lietuvoje surastos priešistorinių roplių liekanos tapo pirmu tokiu ryškiu radiniu visame Rytų Baltijos regione. Pažvelkime, kaip šis atradimas atrodo bendrame gyvybės vystymosi kontekste.

2010-aisiais Akmenės rajone greta Ventos regioninio parko esančiame Šaltiškių molio karjere vyko tarptautinė lauko ekspedicija, kurios metu mokslininkai rado senovinių roplių dantų ir kaulų liekanų. 2011-aisiais Varšuvos universiteto geologas ir stuburinių paleontologas Grzegorzas Niedźwiedzkis kartu su kolegomis nustatė, kad rastos fosilijos (du žandikaulio fragmentai ir trys dantys) priklausė šioje teritorijoje gyvenusiems krokodilų protėviams – fitozaurams. Tai pirmas atvejis, kai šiose geografinėse platumose randama stuburinių sausumos gyvūnų fosilijų iš tokio ankstyvo laikotarpio.
Galutinai šį mokslinį atradimą patvirtino 2012-ųjų vasarą Kembridžo universiteto moksliniame žurnale „Geological Magazine“ paskelbtas straipsnis – Lietuvos šiaurėje išties gyveno už dinozaurus senesni stuburiniai gyvūnai. Šiandien šie radiniai eksponuojami Akmenės krašto muziejuje, kuriame šimtų milijonų metų senumo fitozaurų dantis ir žandikaulio gabalėlius gali apžiūrėti kiekvienas. Pažvelkime, kuo reikšmingi šie radiniai ir kiek giliai į mūsų planetos praeitį yra nukeliavę šiandienos paleontologai.

Krokodilai Ventos krašte?
Fitozaurai yra išnykę stambūs pusiau vandeniniai ropliai, kurie gyveno ežeruose, upėse bei pelkėse ir savo išvaizda priminė krokodilus – turėjo ilgą snukį (kaukolės dydis siekė daugiau kaip 120 cm), maždaug penkių metrų ilgio kūnas buvo gerai šarvuotas. XXI a. jiems duotas pavadinimas „phytosaur“ (augalėdis roplys) yra klaidingas, mat pažvelgus į šių roplių žandikaulių ir dantų struktūrą akivaizdu, kad jie buvo plėšrūs.
Fitozaurai priklausė archozaurų grupei, Žemėje gyvenusiai prieš daugiau nei 200–250 mln. metų – mezozojaus eros, triaso periodo pabaigoje. Archozaurai paleontologų yra laikomi dinozaurų protėviais, o šie kino pramonės pamėgti milžiniški ropliai planetoje karaliavo „šiek tiek“ vėliau – žymiuoju juros periodu, besitęsusiu prieš 150–200 mln. metų. Deja, dinozaurams nepasisekė – dėl Žemės susidūrimo su asteroidu planetoje radikaliai pasikeitė klimatas ir šie milžinai išnyko, tačiau iki šių dienų išgyveno tiesioginiai archozaurų palikuonys – krokodilai bei paukščiai.
„Tai pirmas toks radinys – iki šiol nebuvo rasta stuburinių sausumos gyvūnų fosilijų tokiose šiaurinėse platumose“, – dėsto dr. Sigitas Radzevičius, Vilniaus universiteto Geologijos ir mineralogijos katedros mokslininkas. (…)

Seniai seniai, prieš fotosintezę
Triaso ir juros periodai sudaro du trečdalius apie 200 mln. metų trukusios mezozojaus eros – tai žmogaus mastais sunkiai įsivaizduojamas laiko tarpas, ir visai nenuostabu, kad evoliucija per tą laiką spėjo ne tik sukurti archozaurus, dinozaurus bei kitas gyvybės formas, bet ir vėliau didelę dalį jų „išmesti“ į šiukšliadėžę. Jei tai atrodo ilgas laiko tarpas, tai ką jau kalbėti apie visą gyvybės vystymosi mūsų planetoje istoriją, kuri, naujausiais duomenimis, prasidėjo prieš beveik 3,4 mlrd. metų.
Praėjusių metų rudenį Vakarų Australijos ir Oksfordo universitetų mokslininkai, vadovaujami dr. Davido Wacey’aus, Australijoje surado pačių seniausių gyvų organizmų – be deguonies išgyvenančių bakterijų fosilijų. Suakmenėjusių bakterijų rasta viena seniausių pasaulio pakrančių laikomoje Strelley Pool vietovėje – fosilijos buvo įsispaudusios ant kvarcinio smėlio grūdelių. „Pagaliau turime stiprų įrodymą, kad gyvybė egzistavo net prieš 3,4 mlrd. metų“, – pabrėžia Oksfordo universiteto profesorius Martinas Brassieras.
Tuo metu pati Žemė buvo neseniai pažymėjusi milijardo metų gimtadienį. Tokia „jaunutė“ planeta savo „charakteriu“ priminė paauglius – buvo agresyvi, permaininga, o visame paviršiuje aktyviai spjaudėsi daugybė ugnikalnių. Nors jaunutė Saulė dar nebuvo tokia aktyvi kaip šiandien, tačiau Žemėje buvo labai karšta ir pilka – dėl planetą dengiančio dulkių ir debesų sluoksnio. Beveik visą paviršių tuomet dengė neramus vandenynas, kurio temperatūra viršijo 50 laipsnių Celsijaus – didžiausi žemės ruoželiai buvo Karibų salų dydžio.
Deguonies atmosferoje buvo labai mažai, mat tuo metu dar nebuvo dumblių bei augalų, fotosintezės metu gaminančių šias gyvybei svarbias dujas. Bakterijos, kurių pėdsakų rasta Australijoje, energijai gaminti ir augimui naudojo sieros junginius. Žemėje ir šiandien yra tokių sieringų vandens telkinių, kuriuose gyvena panašios bakterijos.

Tai buvo ilgas kelias, brangioji
Nuo to laiko, kai Žemėje gyveno pirmosios bakterijos, planeta kelis kartus radikaliai pakeitė savo veidą, ir tai stipriai paveikė gyvybės evoliuciją. Remiantis viena mokslininkų hipoteze, bent du kartus mūsų planeta buvo tapusi tikra sniego gniūžte, kai beveik visas jos paviršius buvo padengtas ledu bei sniegu ir net pusiaujo srityje temperatūros pokyčiai priminė šiandienos Antarktį.
Vienas tokių laikotarpių buvo apytiksliai prieš 2,4 mlrd., kai Žemėje smarkiai padaugėjo deguonies, kuris, susijungęs su atmosferoje esančiu metanu, sustiprino šiltnamio efektą. Tuometinė sušalusi planeta nedaug kuo skyrėsi nuo šiandien astronomus taip dominančių Jupiterio ir Saturno palydovų, kuriuose po didžiuliu ledo sluoksniu tyvuliuoja vandenynai: jei Žemės gyvybė galėjo išgyventi tokiomis sąlygomis, tai galbūt ir ten galima rasti mikroskopinių gyvybės formų? (…)

Žmogaus evoliucijos aušra
Dinozaurams padėti šaukštą buvo lemta kito, prieš 65 mln. metų vykusio rūšių išmirimo laikotarpiu, kai asteroido susidūrimas su Žeme sukėlė klimato atšalimą. Ekologinė niša šįkart atsivėrė žinduoliams, kurių vystymasis privedė prie dar vieno evoliucinio sprogimo – žmogaus suklestėjimo. Šiandien darosi aišku, kad neilgai trukus šios dvikojų rūšies veikla gali privesti prie dar vieno didžiojo rūšių išmirimo.
Beje, žmogaus evoliucijos kelias, nors ir vykęs prieš „juokingus“ 2,5 mln. metų, taip pat nėra iki galo ištirtas. Atrodo, kad mūsų rūšies vystymasis nebuvo toks tiesus, kaip norėtume įsivaizduoti, – iš Homo habilis per Homo erectus ir į Homo Sapiens.
Prieš keletą savaičių žurnale „Nature“ paskelbtas straipsnis, kuriame teigiama, jog rasta pakankamai įrodymų (kaukolių pavidalu), kad žmonijos lopšiu laikomoje Rytų Afrikoje prieš 1,7–2 mln. metų kartu su Homo erectus egzistavo dar dvi žmonių rūšys. Šiandien antropologus domina tai, kaip jos sugyveno: tai buvo nuožmi konkurencinė kova ar laipsniškai vykstantis vienos rūšies dominavimas kitos atžvilgiu?
„Atrastos rūšys patvirtina hipotezę, kad ankstyvoje žmogaus vystymosi stadijoje gamta gan stipriai eksperimentavo su biologiniu ir elgsenos potencialu, kurį turėjo Homo gentis“, – apibendrina dr. Ianas Tatterstallas, Niujorko gamtos istorijos muziejaus paleoantropologas.
O štai VU Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros mokslininkas dr. Arūnas Barkus į šį faktą žvelgia ramiau. „Žmogaus evoliucijos medis buvo daug kartų karpomas, o jo šakutės persodinamos – tad ir šis radinys nepadės galutinio taško“, – neabejoja mokslininkas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” Nr. 34, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-34-2) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.