Brianas Fabo su George'u Sorosu / Asmeninio archyvo nuotr.

„Į platesnius vandenis nebūčiau galėjusi taip anksti išplaukti, jei magistro laipsnį būčiau gavusi Lietuvoje. Vidurio Europos universiteto Budapešte (Central European University, CEU) vardas tikriausiai veikia, bet paradoksalu tai, kad gauto diplomo niekur rodyti nereikėjo“, − Jungtinės Karalystės universitetui dirbanti ir Vengrijoje disertaciją rengianti iš Šiaulių kilusi Nora Mžavanadzė pasakoja apie darbo paieškų patirtį po to, kai tarptautiniame CEU universitete įgijo aplinkos studijų magistro laipsnį.

Daiva Repečkaitė, euroblogas.lt

„Laukiau to proceso – versti, nešti diplomus. Bet niekas neprašė įrodymų, kad turiu diplomą, – tai buvo keista. Jie pasikalba su tavimi ir jaučia, kad tu esi tas žmogus, ir viskas“, – pridūrė Nora.

Šio universiteto ypatybė – jame nėra tiksliųjų mokslų ir bakalauro programų. 1991 m. įkurtas universitetas siekia sustiprinti socialinius mokslus Vidurio ir Rytų Europoje, skatinti kritinį mąstymą, skleisti atviros visuomenės idėjoms ir išugdyti naują visų pirma šio regiono viduriniąją klasę. Per beveik dvidešimt penkerius savo metus jis pritraukė studentų ir darbuotojų iš daugiau kaip šimto šalių.

Pagal „Times Higher Education“ reitingą universitetas užima 91-ą vietą pasaulyje socialinių mokslų kategorijoje. QS reitinge 2013 m. jis užėmė 42-ąją vietą politikos ir tarptautinių studijų kategorijoje – vienintelis taip reitinguojamas universitetas regione. Sakoma, kad baigus čia studijas, atsiveria įvairių tarptautinių institucijų ir įmonių durys. Tačiau ar tokia sėkmė aplankė kartą, į kurios karjerą įsiterpė ekonominė krizė?

Grįžę dauguma surado savo vietą ir dabar socialiniuose tinkluose didžiuojasi pasiekimais versle, nevyriausybiniame sektoriuje ar akademiniame pasaulyje.

Ne viskas priklauso nuo universiteto reputacijos. Niekada nepamiršiu žmogiškųjų išteklių vadybininkų sutrikusių veidų, kai su bendramoksliais iš CEU sociologijos ir istorijos programų lyg niekur nieko nuėjome į kasmetinę karjeros mugę. O juk ši visų pirma skirta tarptautinius talentus žvejojančioms įmonėms atsirinkti ambicingų mokslus bebaigiančių teisės, ekonomikos ar verslo administravimo magistrantų… „O ką studijavote prieš tai?“ – tuomet griebėsi šiaudo įdarbinimo agentūros atstovė. Iš manęs išgirdusi, kad politologiją, lengviau atsikvėpė. „Gal ir galima ką nors surasti. Palikite CV.“

CEU dėstomos ne tik darbdavių mėgstamos specialybės, bet ir kritinį požiūrį į visuomenę skatinančios lyčių ir nacionalizmo studijos, sociologija ir socialinė antropologija, taip pat istorija ir medievistika.

Juokaudami apie spėjamus sunkumus įsidarbinti, draugai iš nacionalizmo studijų programos ironizavo: „Verslo mokyklos studentai ketina grįžę namo kurti verslą – aš tikriausiai grįšiu namo ir kursiu naują tautą.“ Tačiau grįžę dauguma surado savo vietą ir dabar socialiniuose tinkluose didžiuojasi pasiekimais versle, nevyriausybiniame sektoriuje ar akademiniame pasaulyje.

Tiesą sakant, ir man įdarbinimo agentūra paskambino – tik po pusmečio ir tik dėl to, kad CV buvau įrašiusi „Erasmus“ studijų laikais pramoktą švedų kalbą.

„Nemanau, kad sunku susirasti darbą, kad ir kokia stigma būtų prilipusi socialiniam ir humanitariniam išsilavinimui. Reikia tiesiog suprasti, ką moki daryti (kalbu apie konkrečius įgūdžius, tokius kaip kalbos ar statistika) ir kas galėtų patvirtinti turimus gebėjimus (tinklai)“, – įsitikinęs politinės ekonomikos magistro laipsnį CEU įgijęs Brianas Fabo iš Slovakijos. Tačiau jis pastebi: „Mano patirtis skiriasi nuo daugumos. Darbo paieškų ėmiausi labai rimtai, ėmiau įkyriai siuntinėti CV jau vasarį, pabrėžiau turimus konkrečius įgūdžius, ypač statistikos, ir, artėjant studijų pabaigai, galėjau pasirinkti iš kelių pasiūlymų.“

Nora sako darbo neieškojusi taip intensyviai, nes įstojo į doktorantūrą ir jos prioritetas buvo suderinti darbą ir mokslus:

„Pirmą darbą po magistro susiradau Jungtinėse Tautose – tai buvo daugiau kaip metų laiko trukmės sutartis Gruzijoje. Jie ieškojo žmogaus, kuris padėtų koordinuoti projektą, mokėtų išdėstyti temą, vesti mokymus, sukurti jiems turinį, surasti žmones. Tai daug įgūdžių reikalaujantis darbas – jam reikia ir mokslinio išsilavinimo, mokėti koordinuoti ataskaitos rašymą, išmanyti metodologijas, mokėtų rusų kalbą. Įvedus metodologijos reikalavimą, kandidatų ratas susiaurėja.“

Nora Mžavanadzė / Asmeninio archyvo nuotr.

Nora įsitikinusi, kad tokia sėkmė, kai pasitaikė jos kvalifikaciją atitinkantis darbas JT sistemoje, nebūtų nukritusi iš dangaus be tarptautinių studijų ir trupučio sėkmės.

„Gauti tokį darbą, išlindus kaip Pilypui iš kanapių, turbūt neįmanoma. Vieną kartą mano disertacijos vadovas negalėjo vykti į kažkokį susirinkimą ir paprašė jį pavaduoti. Mane pakvietė vykti į mokymus kaip ekspertei, po jų, kadangi gerai pasirodžiau, atsirado daugiau galimybių. Reikėjo perteikti sudėtingas temas, kurias išdėsčiau labai aiškiai. Gebėjau vesti užsiėmimus ne tik anglų, bet ir rusų kalba. Mano būsimas viršininkas priėjo ir pasakė: „Ar esi darbo rinkoje?“, t. y., ar ieškai darbo? Pasakiau: dabar jau taip.“

„Viskas priklauso nuo to, kaip pateiksi. Darbdaviai sugalvoja užduotis, kurias reikia atlikti, ir ieško, kas mokėtų tai padaryti. Jei suprantu, ko jiems reikia, nesunkiai gausiu darbą“, – įsitikinęs Brianas, kuris remiasi ne tik asmenine patirtimi. Po studijų jis Briuselyje, o dabar Budapešte dirba darbo rinkos tyrėju.

„Visus savo darbus, jei atvirai, gavau ne atviro konkurso būdu, o per socialinius tinklus, – pasakoja Nora, kurios patirtis iliustruoja, kad sėkmė yra galimybės ir pasirengimo susitikimas. – Mano disertacijos vadovas rekomenduoja savo studentus, nes žino, kad jie kvalifikuoti, neplagijuoja, moka rašyti angliškai ir mokslo kalba. Darbdaviai supranta, kad tai yra vertingą išsilavinimą gavę žmonės.“