Tikriausiai daugumai lenkų ir lietuvių Vilniaus lenkų muzikinis pasaulis asocijuojasi tik su folkloro atlikėjais. Na, gal dar su popdievaitėmis Katažyna Zvonkuviene ir Evelina Sašenko. Bet Vilniaus lenkai yra aktyvūs ir Lietuvos alternatyvinėje scenoje. Įrodymas – prieš metus Lenkijoje išleista kompaktinė plokštelė „Muzyczne Rodowody”.

Šios plokštelės laukiau labai ilgai. Galbūt vi­­są savo gyvenimą, ir jau tikrai nuo ko­kių 1992 metų, kai kartu su keliais mo­kyk­­los draugais įkūrėme, regis, pirmą Lie­tu­vo­­je pankroko grupę, dainuojančią lenkiškai.

Tuo metu mums atrodė, kad roko revoliucija Vilnijoje prasidės jau po kelių mėnesių. Bet laukti reikėjo dar beveik du dešimtmečius, kai vieną apsnigtą ir šaltą gruodžio vakarą labdaros koncerte pirmą kartą viešai pasirodė ir eksperimentų su coldwave bei elektronika nevengiantys indie rokeriai „Kite Art“, ir linksmi ska pankai „Will’n’Ska“.

Galbūt tai nuskambės patetiškai, bet bū­tent tą vakarą Lietuvos lenkų kultūra išsivadavo iš geto. Be abejo, pavienių alternatyvių atlikėjų ar kūrėjų būdavo ir anksčiau. Dar dešimtojo dešimtmečio pradžioje Trakuose grojo len­­­kų metalistų grupė „Ghetto“, po gero de­šimt­­mečio Vilniuje susibūrė lenkiškai dainuojan­­čių pankių grupė „Zimbabwe“.

„Muzyczne Rodowody“ – tai Lietuvos len­kų atlikėjų, kurių kūryba gali asocijuotis su Ja­maika, Londonu ar Skandinavija, bet iki šiol jo­kiu būdu nesisiejo su Pietryčių Lietuva, kūrinių kompiliacija. Tai plokštelė, kuri ne tik apibendrina tam tikrą Vilniaus alternatyvios scenos raidos etapą, bet ir parodo Vilniją, kokios iki šiol nei lietuviai, nei lenkai nėra matę. Vil­ni­ją, kuri net patriotizmą ir folklorą gali pa­teik­ti nepatetiškai, nestandartiškai ir įdomiai. Tiesiog kitokią Vilniją.

„Will‘n‘Ska“ dainuoja apie savo meilę ska mu­zikai („Nesvarbu, ar vėliavą sudaro trys spal­vos, ar dvi / Svarbu tik tai: diskoteka gro­ja“), „Kite Art“ specialiai sukūrė dainą pagal Vil­niaus lenkų poeto Sławomiro Worotyńskio eilėraštį „Vienatvė“, o neofolko grupė iš Ne­menčinės „Stara Nova“ aranžavo žinomą liaudies dainą apie mėnulį, šviečiantį nelaimingai įsimylėjusiems.

Plokštelėje yra ir tikriausiai vienintelio Lie­tu­voje reperio, dainuojančio lenkiškai, Fil­mi­ko, ir dainuojančių vilnietiška tarme bardų Ro­bo B.Coltono ir Jańkos z Wilna, ir linksmų ro­kerių iš Nemenčinės „BlackBiceps“ dainų.

Bet, mano supratimu, vienas didžiausių šio projekto sumanytojų laimėjimų – tai sugebėjimas įkalbėti įrašyti dainas lenkų kalba tas grupes, kurios, nors jose ir yra lenkų kilmės muzikan­tų, lenkiškai nedainuodavo: ska pankus „Saint Oil Sand“ ir melodingo sunkiojo metalo atstovus „Berserker“.

„Ši plokštelė – tai fantastiška Lenkijos ir len­­­­kų kalbos reklama Lietuvoje, ir Lietuvos bei šiuolaikinės lietuviškos muzikos – Len­ki­joje“, – parašiau prieš metus recenzuodamas „Mu­­­zyczne Rodowody“. Iki šiol laikausi šios nuo­­monės. Ir man atrodo, kad šio projekto da­­­­­­­lyviai man pritaria.

Prieš kelias savaitės Lenkų diskusijų klubo or­­ganizuotoje diskusijoje apie Vilniaus lenkų ­al­­­­ternatyvios muzikos būseną ir Filmik, ir „Will‘n‘Ska“, ir „Berserker“ nariai sutartinai tei­­­­­gė, kad džiaugiasi dalyvavę šiame projekte, ku­­ris sulaužė stereotipus apie Pie­try­­čių Lie­tu­vą ir Lietuvos lenkus. Bent jau Len­­­kijoje.

Filmik šios plokštelės dėka sugrojo Gdy­nė­je bendrą koncertą su legendiniu Lenkijos at­li­kėju Pablo Pavo, „Will‘n‘Ska“ irgi surengė ke­­lis pasirodymus Lenkijoje, „Kite Art“, Jań­ka z Wilna ir Janas Maksymowiczius prista­tant plokštelę surengė koncertą Lenkijos Sei­me – tai buvo, regis, pirmas kartas, kai Len­­ki­jos parlamento rūmuose skambėjo rokenrolas. Ir tai buvo rokenrolas iš Lietuvos!

„Mums šiame projekte svarbiausias dalykas – galimybė susipažinti su kitais Vilniaus len­­kų atlikėjais. Iki šios plokštelės buvome šiek tiek pažįstami su „Will‘n‘Ska“, bet apie ki­­t­as grupes nieko nebuvome girdėję“, – sako „Ber­serker“ vokalistė Agnieszka Wołczek.

Ko trūksta jauniems lenkų atlikėjams iš Vil­­­niaus? Tikrai ne pinigų. Taip, visoms grupėms trūksta pinigų, bet jų nei iš Lenkų rinkimų akcijos, nei iš Lietuvos lenkų sąjungos jos ne­­imtų. „Jei paėmei pinigus iš ko nors, su­pran­ti, kad reikės už juos atidirbti, o mes norime būti patikimi“, – sako Ernestas Tylingo, gru­­­pės „Will‘n‘Ska“ lyderis.

Romeo iš grupės „Berserker“ pabrėžia, jog problema ne tai, kad lenkų organizacijos, ku­rių įstatuose įrašytas uždavinys rūpintis lenkų kul­­tūra, neremia alternatyvių atlikėjų fi­nan­siš­­kai, o kad alternatyvi scena jiems iš viso nė­ra įdomi: „Jiems patogiau užsiimti tradiciniais popmuzikos ir folkloro atlikėjais, kuriuos siun­­­čia į visokiausius festivalius Lenkijoje.“

Plokštelė Lenkijoje buvo pastebėta, bet Vil­­niaus atlikėjų invazija į Lenkiją neprasidėjo, o tai reiškia, kad šansų, jog atsiras naujų Vil­­­­­niaus grupių, dainuojančių lenkiškai, ne­daug. Gaila, nes, priešingai nei visos tos simbo­linės problemos, susijusios su pavardžių ra­šymu ar dvikalbėmis lentelėmis, kurias eskaluoja politikai, būtent kultūra turi išskirtinę reikšmę tapatybės išsaugojimui. Bet kultūroje turi būti vietos ir klasikinei muzikai, ir folklorui, ir popmuzikos žvaigždėms, ir alternatyvai. Jei kultūra tapatinama tik su mėgėjišku liaudies menu, kaip atsitiko Lietuvos lenkų atveju, ji tampa tik etnografiniu muziejumi. Mu­zie­ju­je gera kartais apsilankyti, bet niekas nenorėtų jame gyventi.

Tautinė bendrija tik tada turi šansą, kai ji tampa sėkmės, šiuolaikiškumo, prestižo simbo­liu. Niekas nenori būti tapatinamas su ne­vy­­­kėliais. Tokių atlikėjų kaip „Kite Art“, „Will‘n‘Ska“ ar „Berserker“ kūryba tokį šiuolai­­k­išką, tolerantišką, atvirą naujovėms Lie­tu­vos lenko įvaizdį formuoja.

Užtenka įsijungti MTV, nueiti į kiną ar už­sienio žvaigždės koncertą, kad įsitikintum, jog šiandieninėje masinėje kultūroje dominuoja juodaodžiai. Visas pasaulis klausosi Beyonce Know­les ar Rihannos dainų, žiūri filmus su Hal­le Berry, Denzeliu Washingtonu ar Whoo­pi Goldberg. Prieš septynerius metus JAV prezidentu tapo afroamerikietis Barackas Oba­ma, o juk dar prieš 60 metų juodaodžiai tiesino­si plaukus, balino odą, kad supanašėtų su bal­­taisiais, kol vieną dieną vienas žmo­gus pa­sa­kė: „Black is beautiful!“ Juoda yra gražu!

Jeigu lenkiškumas Lietuvoje netaps „beautiful“ ar „cool“, tiesiog patrauklus patiems lenkams, visa jų lyderių kova dėl dvikalbių len­telių ar pavardžių rašymo neteks prasmės, net jei bus sėkminga, nes po keliolikos metų nebus kam šiomis teisėmis naudotis. Bet kai kam patogiau užsidaryti gete ir per kiekvienus rinkimus fiksuoti gautų balsų rekordus.