Šiemet sueis ketvirtis amžiaus, kai Sąjūdis išvedė Lietuvą į nepriklausomybės atkūrimo finišo tiesiąją. Tačiau lig šiol neturime išsamios ir nepolitizuotos Lietuvos tapsmo nepriklausoma valstybe istorijos.

Šiųmetis Sausio13-osios minėjimas tęsė tradiciją šią progą išnaudoti proginėms politinėms sąskaitoms suvedinėti. Gal naujausių laikų Lietuvos istorija nebūtų tempiama ant šiandienos politinių pjautynių kurpaliaus, gal būtų baigtos ne tik Sausio 13-osios, bet ir Algirdo Paleckio insinuacijų šia tema bylos, jei per šiuos daugiau kaip du dešimtmečius istorikai būtų paskelbę daugiau mokslo darbų apie nepriklausomybės laikotarpį?

Istorija gali būti objektyvi tik po jos herojų mirties?
Netrukus skaitytojus pasieks 32-ejų metų istoriko dr. Kęstučio Bartkevičiaus knyga, parašyta jo daktaro disertacijos pagrindu, „Lietuvos persitvarkymo sąjūdis: nuo idėjos iki organizacijos”. Vytauto Didžiojo universitete dirbantis istorikas pasakoja savo tyrinėtus įvykius stebėjęs televizoriaus ekrane, kai jam tebuvo 8–10 metų. „Man buvo lengviau, nes neturėjau tiesioginio ryšio su mano tyrinėjamais įvykiais. Yra ne vienas istorikų posakis šia tema: “Istorija – tai, ko nebeprisimena mano močiutė”, arba kad Gedimino prospekte istorikas, tyrinėjantis XVIII amžių, sutikęs naujausių laikų tyrėją, sako: “Nepavydžiu tau – man nereikia bijoti, kad Gedimino prospekte sutiksiu savo herojų ir jis man trenks per veidą”, – šypsosi K.Bartkevičius.
Lietuvos istorijos instituto XX a. istorijos skyriaus vadovas dr. Česlovas Laurinavičius pritaria: „20 metų – nedidelis laiko atstumas nuo įvykių, tad pirmiausia visuomet eina politikų, žurnalistų, įvykių dalyvių prisiminimai, šių įvykių atspindžiai, o paskui jau istorikų darbai.”
Tokia istorinių faktų ir istorikų darbų apie juos laiko distancija – ne lietuviškas prasimanymas. Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Naujosios istorijos katedros docentas dr. Algirdas Jakubčionis pasakoja, kad, pavyzdžiui, Didžioji Britanija leidžia istorijos archyvų medžiaga naudotis po 50 metų. Pirma, tradiciškai laukiama, kol praeis tam tikras laiko tarpas, antra, turi susiformuoti karta, kuriai tai įdomu tyrinėti, nes tai nauja. Istorikas pastebi, kad, pavyzdžiui, Lietuvoje dabar tarp istorikų kyla susidomėjimas sovietmečiu.
„Pauzės laikomasi, nes objektyvus tyrinėjimas neįmanomas, kol gyvi tų įvykių dalyviai, žmonės, kurie kūrė tą istoriją. Pabandykite šiais laikais objektyviai įvertinti Vytauto Landsbergio ir Algirdo Brazausko vietą istorijoje”, – siūlo A.Jakubčionis. Tačiau, jo nuomone, reikia skatinti to laiko liudininkus rašyti atsiminimus.

Atsiminimai nerecenzuojami
Vis dėlto klausantis kasmetinių kalbų svarbiausių sukakčių proga ar skaitant kai kuriuos memuarus akivaizdu, kad kai kurių įvykių interpretacija, švelniai tariant, savita. Tačiau istorikai nemano, kad jų moksliniai tyrimai galėtų atlikti savotiško arbitro vaidmenį, esant kartais kardinaliai priešingai tų pačių įvykių traktuotei.
„Atsiminimų recenzuoti negalima. Kartais istorikai sako: atsiminimai – pats neobjektyviausias šaltinis, nes vienas įvykio liudininkas matė vieną valandą, kitas kitą, taigi atsiminimų suvienodinti neįmanoma”, – neabejoja A.Jakubčionis. Bet, žinoma, šios kartos misija – palikti kuo daugiau autentiškų liudijimų ir dokumentų, nes atsiminimai istorikams yra tik vienas iš daugelio šaltinių.
„Istorikai teigia, kad nepraėjus 50 metų įvykių tyrinėti jie nenori. Bet kai mūsų, liudininkų, karta išmirs – ko jie apie tai paklaus? Laikas senka. Be to, klausaisi kokio sąjūdininkų posėdžio įrašo ir vos atseki, kur kieno balsas, nebegali atpažinti ir visų žmonių nuotraukose”, – autentiškos istorinės atminties svarbą pabrėžia Sąjūdžio metraštininke vadinama Angonita Rupšytė.
Ji vadovauja Seimo Parlamentarizmo istorijos ir atminimo įamžinimo skyriui, bet jame tik penki etatai, ir didžioji jų darbo dalis – organizuoti renginius, parodas. Nors postūmių esama: internete sukurta svetainė www.laisve15.lt, www.sausio13.lt, skaitmeninamas Kovo 11-osios akto signataro Romualdo Ozolo archyvas.
„Mūsų darbas – palikti kuo daugiau informacijos, o ateities karta jau susigaudys, kas yra kas. Juk net sovietiniais metais žmonės sugebėjo atskirti, kur melas, o kur tiesa”, – mano A.Rupšytė. Tačiau ji pasigenda valstybės požiūrio.
Istorikai taip pat pritaria, kad suvokimo, jog naujausių laikų istorijos tyrinėjimas – valstybės reikalas, trūksta, nes valstybės institucijos neinicijuoja tokių tyrinėjimų, o be specialaus finansavimo mokslo darbų ir iš jų atsirandančių knygų gausos sunku tikėtis.
Vienintelis netrukus planuojamas pokytis – dar ankstesnės kadencijos Seimo įregistruota įstatymo pataisa, siūlanti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro apimamą laikotarpį pailginti iki 1993 m., sovietinės armijos išvedimo iš Lietuvos. „Buvo tam tikras vakuumas – šis laikotarpis neįėjo į mūsų centro tyrimų sritį, kiti tyrėjai irgi neskuba jo nagrinėti. Žinoma, galima tyrinėti ir vėliau, bet tam reikia sukaupti medžiagos, nes liudininkai miršta, o visa to laikotarpio medžiaga nėra dokumentuota. Taip, žmonių liudijimai skirtingi, bet iš tų spalvotų akmenėlių susidės mozaika, kuri ir atskleis tikriausią vaizdą”, – pabrėžia Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinė direktorė Teresė Birutė Burauskaitė.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-4-2013 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.