Ar Lietuva bus valdoma referendumais
Jei būtų pritarta siūlymams neparduoti žemės užsieniečiams, o visus svarbiausius valstybės klausimus spręsti lengvai sukviečiamais referendumais, tai būtų smūgis mūsų valstybės tarptautinei reputacijai, grėstų ES finansinės sankcijos ir anarchija valstybės valdymo srityje.
Ūkininkas Pranciškus Šliužas valdo 18 hektarų paveldėtos žemės, apie pusę jos užsodinęs mišku. Kaip ir daugelis kitų Lietuvos ūkininkų, jis naudojasi ES finansine parama. Bet, kaip ir dar apie 300 tūkst. Lietuvos gyventojų, parėmusių referendumo dėl žemės nepardavimo užsieniečiams idėją, su kitais europiečiais niekuo dalytis nenori.
P.Šliužas, referendumo valstybės valdymą ir tarptautinius įsipareigojimus revizuojančiais klausimais iniciatyvinės grupės koordinatorius, tiki, kad referendumas bus sėkmingas. Kam sėkmingas?
Ar gresia Lietuvos išpardavimas
„Kiekvienam Lietuvos piliečiui būtų vienodai žalinga, jei būtų leista parduoti žemę užsieniečiams, nes Lietuva yra kooperacinė nuosavybė ir kiekvienas Lietuvos pilietis turi vienodą teisę į Lietuvą. Lietuvą galima parduoti tik tuo atveju, jei liks vienas lietuvis ir jis nuspręs ją parduoti. Jei yra keli, reikia jų paklausti, ir tai daroma referendumo keliu. O jei neteksim Lietuvos žemės, neteksim visko“, – gąsdinasi P.Šliužas.
Kaip žinome, Lietuva stojimo į ES sutartyje įsipareigojo laikytis laisvo kapitalo judėjimo principo, tačiau išsiderėjo teisę neparduoti žemės ūkio paskirties žemės užsieniečiams septynerius metus su galimybe šį pereinamąjį laikotarpį vienąkart pratęsti dar trejiems metams. Dešimt metų netruko praeiti ir gegužės 1-ąją išmuš valanda laikytis prisiimtų įsipareigojimų.
Ar tikrai Lietuva bus masiškai išparceliuota svetimšaliams? Ekspertai didelių revoliucijų neprognozuoja, nes kas norėjo, žemės jau nusipirko. Vieni sandorius įteisino Lietuvos piliečių vardu, kiti – kaip juridiniai asmenys, įgyti žemės galėjo ir tie, kurie trejus metus Lietuvoje gyveno ir vertėsi žemės ūkio veikla.
Kaip užsieniečiui paprasčiau nusipirkti žemės, taip pat ir konkrečių siūlymų, – pilnas internetas. Pavyzdžiui, UAB „Žemės plėtra“ pataria: arba Lietuvoje registruoti įmonę (juridinį asmenį), arba pirkti ne žemę, o įmonės akcijas, su kuriomis perimamos ir teisės į įmonės valdomą žemę. „Tokios įmonės dažniausiai yra kuriamos būtent konkrečiam projektui, t.y. sklypo suformavimui ir galutinio produkto paruošimui“, – atvirai dėstoma „Žemės plėtros“ tinklalapyje.
Beje, pernai pavasarį garsiai nuskambėjo panašus atvejis, kai „Agrowill group“ švedams pardavė įmonių, valdančių kelis tūkstančius hektarų žemės ūkio paskirties žemės, akcijas.
Taigi, praėjusios kadencijos žemės ūkio ministro, dabar Seimo nario Kazio Starkevičiaus duomenimis, jau dabar apie 5–8 proc. žemės ūkio paskirties žemės Lietuvoje valdo užsienio piliečiai. Beje, tiek pat – 5 proc. žemės ir miško užsieniečiai šiuo metu valdo ir Estijoje, kuri apsiribojo septynerių metų pereinamuoju laikotarpiu ir jau trejus metus nevaržo užsieniečių norų pirkti čia žemės. Neišpirko užsieniečiai nei Čekijos, nei Slovakijos, kur tokie draudimai taip pat negalioja.
Tad, kai kurių žemės rinkos ekspertų prognozėmis, savininkai, dešimtmetį laukę, kada galės parduoti žemę turtingesniems pirkėjams iš kitapus sienos, gali likti nieko nepešę. Užsieniečių nedomina mažesni nei 100 ha sklypai. Be to, nors svetimšalių investicijos vidutinę žemės kainą kilstelėtų, vis dėlto jie nemokės už lietuviškas žemes olandiškų ar vokiškų kainų. K.Starkevičiaus pastebėjimu, štai vidutinė rinkos kaina Lietuvoje nusistovėjusi apie 10 tūkst. Lt už ha ir, kaip skelbta, maždaug tiek ir mokėjo užsienio pirkėjai „Agrowill group“.
Lenkai neparduos žemės kitiems dar dvejus metus
Vis dėlto, jei grėsmės atverti žemdirbiškos žemės rinką ne tokios jau didelės, kodėl kaimynai lenkai išsikovojo dvylikos metų pereinamąjį laikotarpį? Gal, norėdami kuo greičiau patekti į ES, nepakankamai gynėme Lietuvos teises?
„Ilgesnis laikotarpis ir mūsų ūkininkams būtų buvęs naudingas, nes jie būtų dar sustiprėję ir daugiau jų galėtų patys žemės nusipirkti. Tačiau anksčiau ar vėliau vis tiek turėtume ją parduoti ir ES šalių piliečiams“, – sako K.Starkevičius, primindamas, kad derantis dėl narystės ES sąlygų Lietuvoje ginčytasi, ar apskritai reikia pereinamojo laikotarpio, mat investicijų Lietuvai verkiant reikėjo, o žemės juk neišsiveši.
„Pirminė pozicija buvo, kad pereinamojo laikotarpio žemės pardavimui iš viso nereikia. Paskui nutarta jo prašyti, ir tai lėmė du veiksniai: pirma, tapo aišku, kad tiesioginės išmokos žemdirbiams bus diskriminacinės – gerokai mažesnės nei ES senbuvių, antra, taktinis dalykas – pereinamojo laikotarpio prašė ir kitos valstybės“, – primena žemės pardavimo klausimu derėjęsis Darius Žeruolis, anuomet Europos komiteto Integracijos strategijos departamento direktorius, dabar – konsultacinės įmonės „Europos socialiniai, teisiniai ir ekonominiai projektai“ partneris.
Lenkija, nuogąstaudama, kad didžioji kaimynė Vokietija supirks pasienio žemę, atitekusią Lenkijai po Antrojo pasaulinio karo, pasirašydama narystės ES sutartį prašė net aštuoniolikos metų pereinamojo laikotarpio, bet susiderėjo dėl dvylikos. Lietuva, kaip ir kitos Vidurio ir Rytų Europos šalys, paprašė septynerių su teise vieną kartą pratęsti dar trejiems metams. Estija iš pradžių visai neprašė ir tik derybų pabaigoje prisidėjo prie kitų.
Beje, žemės kainos Rytų Europoje nuo ES senbuvių skyrėsi per šimtą kartų. „Bet, pavyzdžiui, Prancūzija stipriai priešinosi, kad naujosioms narėms būtų duodamos tegu ir diskriminacinės išmokos ir dar palikta išimtis neparduoti užsieniečiams žemės. Tuomet jie kalbėjo, kad jūs už mūsų pinigus prisipirksite žemės, o mes tokios teisės neturėsime“, – prisimena D.Žeruolis.
Beje, kaip primena buvęs derybininkas, tai apskritai buvęs nusižengimas vienai ES principinių laisvių – laisvam kapitalo judėjimui, o šios išimties galimybė atsirado tik kaip atsakas į tai, kad Vokietija su Austrija panoro riboti kitą principinę ES laisvę – darbo jėgos judėjimą.
Dėl numatyto pereinamojo laikotarpio pratęsimo dar trejiems metams 2011 m. Briuselyje derėjęsis tuometis žemės ūkio ministras K.Starkevičius sako, kad tai buvę nesunku, nes europiečiai laikosi savo įsipareigojimų. Sunkiau buvo Lietuvoje siekti mandato derėtis, nes būta tam tikrų jėgų, daugiausia iš liberalų flango, taip pat iš dalies žemės savininkų, kurios jau tada norėjo žemės pardavimą liberalizuoti.
Tačiau daugiau laikotarpio pratęsimų nenumatyta ir nuo gegužės turime įsileisti žemės pirkėjus iš europinės ir transatlantinės integracijos kriterijų atitinkančių šalių. Kitų, pavyzdžiui, Rusijos, piliečiams draudimai išliks.
Komentarai (8)
Komentuoti
Loading ...
Teoriškai referendumas yra labai gražu ir demokratiška, bet tam reikia protingai mąstančios liaudies, kuri nepasiduotų išorinėms demagogijoms ir manipuliacijoms. Po paskutinių Seimo rinkimų ir paskutinio referendumo akivaizdu, kad liaudis vis dar lengvai manipuliuojama, vis dar balsuojama už populistus.
Pirmasis toks pastebėjimas iškilo paskaičius pono P. Šliužo paskutinį komentarą. Cituoju: “O jei neteksim Lietuvos žemės, neteksim visko“. Ką reiškia jo pasakymas “neteksime Lietuvos žemės”? Kaip galime jos netekti? Pagal jį, baigiasi pereinamasis laikotarpis, pasinaikina draudimas užsieniečiams pirkti žemę ir ne iš šio ne iš to, atvažiuoja, pavyzdžiui, koks prancūzas su didžiuliu buldozeriu bei vilkiku; buldozeris prikrauna lietuviškų žemės ūkio paskirties žemių (su visomis žolėmis), galiausiai palieka plyną tuščią kokių 3-4 m. gylio kraterį, pavadinkime, ir kaip atvažiavo, taip ir išvažiavo atgal į Prancūziją. Ar jis tą nori pasakyti?
Niekur iš mūsų žemė nedings. Žemė yra nekilnojamasis daiktas, todėl ji pasilieka ten, kur ir yra (teoriškai, galėtų būti taip, kaip ponas Šliužas galėtų nuogąstauti, tačiau, turbūt, jis neįvertino kiek tam reikia išteklių paskirti norint tokį “grandiozinį” projektą įgyvendinti). Žemė ir liks Lietuvoje ir jos savininkai, kaip ir dabar, spręs, ar jiems patiems apsimoka užsiimti žemės ūkio verslu ar paprasčiausiai perduoti juo verstis kitiems subjektams (tame tarpe ir užsienio). Bene visame pasaulyje yra daroma tai.
Antras pastebėjimas, kaip ir rašė straipsnyje, tie užsieniečiai, kurie norėjo įsigyti žemės, ją jau įsigijo be jokių problemų, įsisteigdami įmones arba jas nusipirkdami (nes įmonė ateina su žeme).
Trečias pastebėjimas, rodos lietuviai norėjo labai įstoti anksčiau į Europos Sąjungą, taip džiaugėsi, bet vat, kad prisiimti iš to kylančių įsipareigojimų – nenori dabar. Mes tenorime “duonos ir žaidimų” (i.e. iš ES kylančių teisių, bet nenorime prisiimti įsipareigojimų). Norime užsienio investicijų, bet šiukštu nenorime, kad užsieniečiai atvyktų į Lietuvą ir steigtų čia įmones.
Tai, velnias, gal tada surinkime parašus ir pateikime parlamentui pasiūlymą įteisinti tokį dalyką, kad Lietuva priima tik užsienio kapitalo pinigus (ale pašalpą), bet pačio užsienio ji nepriima. Tada galėsime sėdėti ir kūkuoti vėl.
reikia parduoti!..? ir iš to dar turėti naudos.
lygios galimybės? Tai kodėl tokia baisiai didelė emigracija.. pinigo vertės skirtumai?
atlygis ten ir čia.. kaina ten ir čia
geras pastebėjimas: “patiems apsimoka užsiimti žemės ūkio verslu” sukurti pridėtinę vertę, sumokėti mokesčius valstybei, tur tingėti ir daryti turtingesnius aplinkinius
Žemė, Lietuvos ŽEMĖS plotelis konkretus dydis ir Jį galime lengvai sumažinti pasinaudodami kvepiančiai popier galiukais, kurių prispausdins pagal poreikį.
ne visi valgo duoną ir ne daugelis žino kaip ji atsiranda
Pasinaudojant reikšmingomis problemomis dezorganizuojamas valstybės politinis gyvenimas. Grumdysimės informaciniuose „vidaus“ karuose. galvose bus nubrėžta daug naujų frontų linijų. Tas linijas braižys kremliui dirbančių protų inžinierių paprotinti vadinamieji populistai (štai Paksas jau dabar nerimsta dėl euro).
Žemės tema yra antroji, pirmoji buvo atominė. Lietuviai nubalsavo, kaip reikėjo Maskvai, siekiančiai išsaugoti apytikriai 5 mlrd. Lt Baltijos šalių elektros rinką, o kartu ir įtaką. Ir toliau tauta taip balsuos.
Už referendumų idėją gali balsuoti net paleckiai. Už ką pasisakys žmonės referendumuose? Ar ne už tai, už ką agituoja „solidžiausi“ dienraščiai, Tv kanalai, portalai? O už ką jie agituoja, jau matėm dėl atominės. Kokie referendumai, jei žiniasklaida paversta Maskvos kontroliuojama smegenų plovimo mašina? Prisiminkit geografiją. Lietuva tai ne Malta, Islandija ar Šveicarija.
Ar galima referendumais pakeisti normalų valstybės valdymo procesą? Vokietijos pavyzdys. Pavyzdingai besitvarkanti valstybė, politiškai brandi tauta, stiprios partijos, nuo užsienio įtakų nepriklausoma žiniasklaida. Iš esmės nėra nė vieno Lietuvai būdingo rizikos faktoriaus, o kiek federalinių (apie vietines „apklausas“ nekalbam) referendumų prireikė vokiečiams per pastaruosius 25 metus. Nė vieno. Paklauskit savęs, kodėl?
Nėra tokio klausimo, kuris negalėtų būti išspręstas diskutuojant profesionaliems politikams parlamente. Nepasitikit Seimu? Tai kaip tauta gali spręsti fundamentalius klausimus, jei negali išrinkti savo darbą galinčio atlikti Seimo. Referendumai – Trojos arklys tautos vardu svarbiems sprendimams prastumti. Idėjų autoriai lieka antrame plane su švaria reputacija. Juk tauta balsavo. Prisižaisim, broliai ir seserys.
Referendumas yra apynasris, švogerių nesiskaitymui su paprastais piliečiais. Ne jų problema visi populistai, jei organizuotos grupės – partijos nenori su tuo kovoti , vadinasi bus taip kaip bus. ” …bet tam reikia protingai mąstančios liaudies,…” va čia pradžia, kad piliečiai laikomi runkeliais. Jei rukelis nori gyventi kaip runkelis tai jo PRIGIMTINĖ TEISĖ. Tarnautojas yra TARNAS savo siuverenui, liaudžiai, jei reikia tai ir runkelių liaudžiai.Ir privalo vykdyti jų rukeliškus sprendimus. Nori to ar ne.
Apsilankyk čia ir sužinok kaip uždirbti: http://www.onlinestrategijos.com
Paskelbus nepriklausomybę, visą pasitikėjimą,tikėjimą ir galimybes Lietuvos žmonės atidavė į Lietuvos politikų rankas būdami garantuoti,kad jau Lietuvos politikai būdami valdžioje niekad Lietuvos žmonių neskriaus,nepiktnaudžiaus valdžia,bus sąžiningi dirbs remdamiesi Lietuvos konstitucija ir dirbs nuoširdžiai Lietuvos žmonių gerovei ne savo naudai.Jug tai,kad tubūdamas Lietuvos politiku valdžioje padarysi savo šalį,savo valstybę,klestinčia,savarankiška su joje gyvenančiais laimingais tautiečiais prestižo ir garbės reikalas.Kas gavosi per tuos 23 metus mes jaučiam savo patirtimi.Žmonės nuskurdo ,emigravo ,savižudžiai,žuvę ar nužudyti ir daug jaunų.Jei čia sakoma ,kad politikai profesionalai žino geriau ir Lietuvos žmonės neišmanėliai,tai Lietuvą slegiančios skolos ir bėdos ,sunaikinti smulkūs ūkiai,gamyba ir žmonių neviltis sako-liudija ką kita.Tai gal patys Lietuvos žmonės, pritrūkę kantrybės,gi laiko davę net 23 metus,laukę pasitikėjime ir tikėjime suprato ir teisūs norėdami esminius klausimus spręsti referendumu-patys,nesulaukę pažangos,padėti savo valstybės valdžiai kuriai nesigauna ir matyt negali garsiai pripažinti savo klaidų?
“Rusai puola” jau kaip sugedus plokštelė:).
ignoravome idiotiska referenduma,ar tai padejo? pinigu svaistymo mechanizmas ,sukurtas prie lovio esantiems ,puikiai vekia.
siulyciau susimoketi uz tokiu renginiu organizavima,patiems,ir butina viesai skelbti ,kiek valstybe patyre nuostoliu,del sliuzu ir kitu parazitu”veiklos”
MASTYK SPRESK VEIK