Per pastaruosius kelerius metus, beje, krizinius, valstybės valdomų įmonių grąža akcininkams – valstybės piliečiams išaugo dvylika kartų. Ar socialdemokratams grįžus į valdžią šioms įmonėms ir vėl ims menkiau sektis?

Prieš pusketvirtų metų europarlamentaro mandatą iškeitęs į valstybės įmonės Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos generalinio direktoriaus postą, liberalsąjūdininkas Eugenijus Gentvilas vėl grįžo į politiką. Į klausimą, ar tai reiškia, kad nesitikėjo likti savo poste, dabar Seimo narys sako: „Spėliojau, kad taip bus ir, ko gero, neapsirikau. Seniau pažįstami socialdemokratai Seime pripažino girdėję apie tokius partiečių ketinimus.“
Tai lyg pirmas simptomas, kad kartu su dešiniųjų Vyriausybės kadencija gali baigtis ir dabartinių didžiųjų strateginių valstybės valdomų įmonių vadovų karjera. Beje, daugeliu atvejų taip nutiko ir į valdžią atėjus dešiniesiems, o tai rodo, kad valstybės įmonės visų pirma tarnauja ne savo akcininkams – visiems valstybės piliečiams, bet tuo metu valdžioje esančioms partijoms.
E.Gentvilo pavyzdys – gana tipiška buvusios situacijos valstybės įmonėse, jų pertvarkos ir galimos perspektyvos iliustracija.

Darbų kainos uoste krito pustrečio karto
Dabar jau buvęs Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos generalinis direktorius prisimena: „Atėjęs į šį postą po socialdemokratų valdymo pradėjau garsiai kalbėti apie neracionalius buvusių valdytojų sprendimus. Socialdemokratai tai priėmė kaip išpuolį prieš juos.“
E.Gentvilas neslepia, kad jam netiko ligtolinė vadyba. „Direkcijai darbus nuleisdavo uosto kompanijos – nebuvo kriterijaus „reikia nereikia“, „atsiperka neatsiperka“. O parinkus rangovus tiems ne visuomet reikalingiems darbams atlikti, jau šie diktuodavo direkcijai. Statybose uoste dirbo tik keturios kompanijos, visos kažkokiu būdu susijusios su garsiąja Klaipėdos „Hidrotechnika“. Ne savo, o Europos investicijų banko analizės pagrindu galiu teigti, kad tarp rangovų būdavo ir susitarimų. Kainos iškildavo iki pasakiškų. Pavyzdžiui, uosto gilinimo grunto kasimo darbai kainuodavę 64–73 Lt už kub. m, o man pavyko užtikrinti didesnę konkurenciją (anksčiau konkurentų vidurkis konkursuose būdavo du, o dabar – kokie šeši), ir kaina krito iki 29 Lt. To kai kas man niekada neatleis“, – sako E.Gentvilas. Visko buvę – ir pradurtų padangų, ir grasinimų.
Bet uostas net krizės metais rodė gerus rezultatus: štai trečiaisiais praėjusios kadencijos Seimo (ir septintaisiais socialdemokratų valdymo) metais, 2007-aisiais, uosto grynasis pelnas buvo 64,9 mln. Lt, o 2011-aisiais – 68,4 mln. Lt. Bet reikia atsižvelgti, kad 2007-ieji buvo aukso laikai, o 2009-ieji – pats krizės įšalas. Taigi milijonas, uždirbtas 2007-aisiais, mažiau „vertingas“ nei 2011-aisiais. O šiemet valstybė iš uosto gaus dar ir 34 mln. Lt. pelno įmoką.

Kaip alchemikai išgavo auksą valstybės įmonėse
Rezultatai kaip ant mielių ėmė kilti ir daugelyje kitų valstybės valdomų įmonių. AB „Lietuvos geležinkeliai“ pelną padidino nuo 69 mln. iki 150 mln. Lt. AB „Klaipėdos naftos“ pelnas šoktelėjo 1,7 karto, iki 45 mln. Lt, o nuosavo kapitalo grąža – nuo 5,8 iki 9,5 proc.
Per pastaruosius kelerius metus neregėtas virsmas įvyko AB Lietuvos pašte. 2008 m. susisiekimo ministru tapęs Liberalų sąjūdžio lyderis Eligijus Masiulis įmonę rado nugyventą, prie bankroto ribos. „Tikrieji nuostoliai visuomenei nebuvo deklaruoti, todėl atlikus auditą jie padidėjo iki keliasdešimties milijonų litų. O 2011-aisiais Lietuvos paštas pradėjo dirbti pelningai – gauta 0,7 mln. Lt grynojo pelno. Planuojame, kad pajamos toliau didės dėl naujų finansinių paslaugų, tobulinamo tinklo, ketinamo statyti modernaus logistikos centro Kaune“, – tikisi E.Masiulis. Šiais metais bendrovė pirmą kartą istorijoje moka valstybei dividendus – 0,6 mln. Lt.
Užpernai valstybės valdomos įmonės į šalies biudžetą įnešė 42 mln Lt, pernai 86 mln. Lt, o šiemet patvirtintas rekordinis per 500 mln. Lt dividendų ir pelno įmokų planas – dvylika kartų didesnis nei 2010 m. 2011 m. valstybės valdomų įmonių grynasis pelnas (kartu su turto ir žaliavos mokesčiais valstybei), palyginti su 2010 m., išaugo 3,5 karto ir sudarė 246,6 mln. Lt. Andriaus Kubiliaus Vyriausybei už pasiryžimą išspausti auksą iš valstybės valdomų įmonių, atkovojant jas iš korumpuotų lobistų, Didžiosios Britanijos savaitraščio „The Economist“ tinklaraštis net skyrė 2011 m. alchemiko nominaciją.
Tąjį auksą padėjo išgauti kelios priemonės, įteisintos Vyriausybės priimtose šių įmonių gairėse dėl skaidrumo ir dėl nuosavybės. „Skaidrumo gairės įpareigoja įmones skelbti savo ataskaitas, o tai leidžia stebėti jų efektyvumo pokyčius ir užtikrina šių įmonių atskaitomybę valstybės institucijoms, tačiau svarbiausia – Lietuvos piliečiams, kurie yra netiesioginiai šių įmonių savininkai. O nuosavybės gairės nustato šių įmonių valdymo principus, visų pirma aiškius tikslus, leisiančius parengti ilgalaikius strateginius planus, kurie turėtų užtikrinti ir įmonių veiklos tęstinumą net ir keičiantis įmonės vadovybei. Įmonės sugrupuotos pagal tai, ar jos atlieka komercines, ar nekomercines funkcijas. Komercinėms bus nubrėžti nuosavo kapitalo grąžos rodikliai. Numatyti ir kvalifikaciniai reikalavimai įmonių valdyboms“, – aiškina valstybės valdomų įmonių reformą įgyvendinančios Ūkio ministerijos viceministras Adomas Audickas.
Kai kurie valstybės valdomų įmonių vadovai įspėja, kad toji auksakasyba  ateityje gali atsiliepti neigiamai, nes tai ir įmonių plėtrai bei investicijoms skirti pinigai. Buvęs Klaipėdos uosto direkcijos vadovas E.Gentvilas irgi taip mano: „Pati valstybė skiria papildomas užduotis investuoti į neatsiperkančius objektus, pavyzdžiui, Šventosios uostą ar mažųjų pramoginių laivų prieplauką. Jei akcininkas duoda socialinius nurodymus, tegu neatiminėja pelno.“
O pasak Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) prezidento Žilvino Šilėno, dalis įmonių, į kurių dividendus nusitaikyta (pavyzdžiui, energetikos, geležinkelio), turi valstybės suteiktas monopolines teises. Tad dividendai gali būti surinkti ne per efektyvumo didinimą, o tiesiog iš įmonių ir gyventojų, naudojantis monopoline padėtimi.
Aiškumo dėl įmonių grąžos valstybei padaugėtų ir logiškai nustačius įmonių juridinį statusą. Pavyzdžiui, Susisiekimo ministerijai ligšiolinę kadenciją vadovavęs E.Masiulis du kartus bandė pakeisti tarptautinių oro uostų statusą į akcines bendroves, taip efektyvinant jų veiklą ir valdymą remiantis užsienio valstybių pavyzdžiu. Tačiau tam nepritarė dauguma Seimo narių, mat baiminamasi, kad įmonės nebūtų privatizuotos, nors dauguma Susisiekimo ministerijos valdomų įmonių įtrauktos į strategiškai svarbių įmonių sąrašą, todėl jų privatizavimas sunkiai įmanomas.
Valstybės turto fondo Valstybės valdomų įmonių valdymo koordinavimo skyriaus viršininko Pauliaus Martinkaus manymu, tų valstybės įmonių, kurios nevaldo tik valstybei galinčio priklausyti turto ir užsiima komercine veikla, juridinis statusas galėtų būti pakeistas į AB ar UAB – tai įmonės valdymą padarytų efektyvesnį. Be abejo, tokiu atveju reikėtų užtikrinti, kad nebus pažeisti valstybės interesai patikėjimo teise perduodant valstybės turtą akcinėms bendrovėms. O tos, kurios užsiima nekomercine veikla ir yra visiškai finansuojamos iš biudžeto, galėtų tapti biudžetinėmis įstaigomis.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-50-2 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.