Bent jau užsieniečiams Lietuva atrodo kone ideali valstybė ligai užklupus.

Jau esame pripratę, kad apie sveikatos apsaugą Lietuvoje kalbama beveik vien tik blogai. O ar galėtų būti kitaip? Eilės norint patekti pas specialistus, konvejeriu ligonius aptarnaujantys šeimos gydytojai, vis dažniau pasigirstantys skundai, kad jau ir valstybinėse poliklinikose bei ligoninėse daug paslaugų tampa mokamos. O kur dar kyšiai medikams, kuriuos bent kartą gyvenime yra davę trečdalis lietuvių. Problemų – nors vežimu vežk.
Pastaroji reforma, kurios metu optimizuotas sveikatos priežiūros įstaigų tinklas, buvo svarbi ir reikalinga, bet reikia pripažinti, kad jokių esminių permainų taip ir neįvyko, nors paskutines darbo dienas skaičiuojantis sveikatos apsaugos ministras Raimondas Šukys su komanda išnaudoja kiekvieną progą pasigirti. Taip, panaikinus dalį įstaigų pavyko sutaupyti lėšų. Tiesa ir tai, kad uždarius nuostolingas rajonines ligonines maždaug dukart sumažėjo mirčių nuo miokardo infarkto, nes sąlygos tose ligoninėse buvo tokios, kad sunkūs pacientai jose būdavo kone pasmerkti mirčiai. Tačiau stacionare gydomų pacientų srautai net ir šalyje mažėjant gyventojų nesitraukė (o tai buvo vienas reformos tikslų), priešingai – jie tik persiskirstė iš vienų ligoninių į kitas. Be to, pagrindiniai sistemos skauduliai reformos metu liko visiškai nepajudinti. Politikai dar nesuvokė, kad kosmetinio remonto čia nebepakanka – sveikatos apsaugos sistemą reikia keisti iš esmės. Šito jie vis nedrįsta imtis, nors dabartinė sveikatos apsaugos sistema netenkina pusės visų šalies gyventojų.
Antra vertus, kad ir kiek keiksnotume sveikatos apsaugą ir politikų neveiklumą, bent jau užsieniečiams, kuriems dauguma šitų mūsų problemų tiesiog nė motais, Lietuva atrodo kone ideali valstybė ligai užklupus. Pasirodo, vis daugiau užsieniečių ne tik iš Europos vyksta gydytis būtent į Lietuvą, o kai jų paklausi įspūdžių: ar liko patenkinti gydytojų darbu, gydymo kokybe, aptarnavimu, kone visi puola girti, kokie nuostabūs, kompetentingi ir paslaugūs yra Lietuvos gydytojai, koks aukštas gydymo ir aptarnavimo lygis, o ir kainos – mažesnės nei kitur.
Taigi į tą pačią sveikatos apsaugos sistemą vienaip žiūrime mes, lietuviai, ir visiškai priešingai – į Lietuvą traukiantys medicinos turistai. O tai galima labai paprastai paaiškinti: užsieniečiai už viską susimoka, ir keliskart daugiau nei Lietuvos gyventojai, jiems netenka mėnesių mėnesius lūkuriuoti eilėse, o gydytojas, suprasdamas, kad iš tokio paciento tiek įstaiga, tiek jis uždirbs gerokai daugiau nei iš eilinio paciento, visomis išgalėmis stengiasi jo nenuvilti.
Dabar Lietuva vis aktyviau pasaulyje reklamuojama kaip patraukli medicinos turizmo šalis. Medicinos turizmą ėmė skatinti neseniai įkurta Lietuvos medicinos turizmo asociacija, kurią įsteigė šalies privačių sveikatos priežiūros įstaigų atstovai. Jie mano, kad Lietuvos medicina yra pakankamai aukšto lygio konkuruoti dėl pasaulio medicinos turistų ir turi ambicingų planų, kaip čia pritraukti daugiau užsienio pacientų. Šiuo metu svarstoma idėja įkurti medicinos turizmo klasterį – suvienyti visas šio verslo plėtra suinteresuotas įmones į vieną grupę ir sudaryti visą paketą paslaugų, pradedant apgyvendinimu, gydymu ir baigiant laisvalaikio galimybėmis. Privačių medicinos centrų vadovai įsitikinę, kad iš to išloš visi, o ir gydytojams nebebus reikalo važinėti uždarbiauti į užsienį, kur atlyginimai bent penkiskart didesni nei Lietuvoje, nes komerciniai paslaugų įkainiai leis specialistams mokėti daugiau.
Kodėl privačių sveikatos priežiūros įstaigų savininkai suka į medicinos turizmą? Kol esminės reformos nevyksta, o privačios ir valstybinės medicinos konkurencijos sąlygos tebėra nelygios, privatininkams tai yra vienas būdų išgyventi. Na, o mums, Lietuvos piliečiams, belieka viltis, kad ir mes sulauksime tos dienos, kai susirgę savo šalyje nebesijausime antrarūšiai.