Birželio 24–26 d. Pasaulio universitetų asociacija ir Mykolo Romerio universitetas Vilniuje surengė tarptautinį kongresą tema “Aukštojo mokslo etika ir vertybės globalizacijos eroje: iššūkis disciplinoms”.

Šiame kongrese dalyvavo Pasaulio universitetų asociacijos prezidentas Juanas Ramonas de la Fuente ir asociacijos generalinė sekretorė Eva Egron-Polak. Jie sutiko duoti “Veidui” iškirtinį interviu.

– Kodėl, Jūsų nuomone, nė vienas Lietuvos universitetas nėra patekęs tarp 500 geriausiųjų pasaulyje?

J.R. de la Fuente: Reitinguojant paprastai įvertinamos tik tam tikros universitetų veiklos sritys. Didžiausias dėmesys kreipiamas į mokslinius tyrimus, o Lietuva čia ir negali labai išsiskirti. Kita vertus, juk universitetai atlieka daugybę kitų funkcijų, kurios reitinguojant nėra pasveriamos. Manau, nėra ko sielvartauti nepatekus tarp 500 geriausiųjų.

E.Egron-Polak: Lietuva – maža ir kol kas nelabai žinoma šalis, jai sunku konkuruoti su didžiosiomis valstybėmis. Manau, įtakos reitingavimui turi ir istoriniai dalykai. Lietuva turėtų būti kantri ir sulaukti savo laiko. Beje, geriausiai įvertinti universitetai nebūtinai yra geriausi visais aspektais.

– Kaip apibūdintumėte praktinius šio kongreso tikslus?

J.R. de la F: Tam tikrų praktinių tikslų jau pasiekėme, nes iškėlėme tuos klausimus, kurių iki šiol nebuvo paisoma, – kalbėjomės apie vertybes ir etiką, ieškojome galimybių kurti universalų etikos kodeksą. Juk tai ir yra švietimo esmė. Švietimas ir universitetinis išsilavinimas turi būti susikoncentravęs į tuos aspektus, kurie atspindi studentų poreikius, piliečių įvertinimą ir galimybes kvestionuoti bei suvokti aplinką, pasižyminčią novatorišku mąstymu. Ir visa tai įmanoma pasiekti, jei švietimo procese bus paisoma etikos ir vertybių. Šį procesą turi lydėti gilus, įžvalgus mąstymas, individualios ir kolektyvinės elgsenos standartai. Neatsižvelgiant į šios dalykus žmonės gal ir gali turėti daug žinių, bet jie nebūtinai bus atsidavę visuomenei. O universiteto atsakomybė yra susijusi su visa visuomene.

– Vis daugiau universitetų visame pasaulyje jungiasi į didžiulius tinklus. Kokią naudą tai duoda studentui? Ar tokie tinklai nebus pavojingi visuomenei?

J.R. de la F: Universitetų internacionalizacija yra labai naudingas įrankis įvairaus pobūdžio mainams plėtoti – ne tik studentams, bet ir akademinei bendruomenei. Dabar labai įprasta, kad skirtinguose pasaulio regionuose – Europoje, Azijoje, Afrikoje, Lotynų Amerikoje – vyksta tinklų kūrimosi procesas. Globalėjančiame pasaulyje aukštasis išsilavinimas negali būti išimtis. Žinoma, egzistuoja ne tik šio proceso privalumai, bet ir rizika. Todėl privalome žinoti, kokia rizika gali būti, ir pasinaudoti atsirandančiomis galimybėmis. Kartu nepamiršti, kad kiekviena šalis turi savo istoriją, identitetą, kultūrines vertybes, kurias būtina išsaugoti. Todėl turime internacionalizuoti aukštąjį mokslą, bet jo nenacionalizuoti.

– Kokia šiuo metu yra aukštojo išsilavinimo statistika pasaulyje? Kaip ji kito per praėjusį dešimtmetį? Kokia padėtis įvairiose šalyse?

E.E.-P: Dabar visame pasaulyje yra apie 17 tūkst. aukštojo mokslo institucijų. Iš jų apie 9 tūkst. teikia universitetinį išsilavinimą. Dėl studentų sunku pasakyti, bet apytiksliai šiuo metu yra 3 mln. studentų, studijuojančių ne savo šalyse. Ir šis skaičius kasmet didėja. Žinoma, aukštąjį išsilavinimą turinčių žmonių daugiausia Šiaurės Amerikoje, Skandinavijos šalyse, o Afrikoje ir Lotynų Amerikoje aukštajam mokslui niekaip nepavyksta prasiveržti.

– Lietuvoje dabar veikia 15 universitetų ir 24 kolegijos. Ar, Jūsų manymu, tai ne per daug tokiai mažai šaliai? Juk daug aukštąjį išsilavinimą turinčių žmonių dirba savo išsilavinimui ir profesijai neadekvačius darbus.

J.R. de la F: Jei šalis turi pakankamai piliečių su aukštuoju išsilavinimu, ji laikoma geriausiai pasirengusia ne tik būti žinių visuomenės dalimi, bet ir pasaulinės žinių ekonomikos lydere. Žinoma, dėl finansinės ir ekonominės krizės daug žmonių neranda darbo, juolab sau tinkamo, tačiau tai nėra priežastis mažinti aukštojo išsilavinimo mastus. Lietuva eina teisingu keliu, turėdama tokį platų pasirinkimą. Tačiau būtina rūpintis švietimo kokybe. Jei bus atstovaujami visų rūšių mokslai, jei mokslas bus susietas su kultūra, tokia kryptis bus teisinga. Pažvelkite į Šiaurės Europą. Ten gyvenimo lygis aukštas dėl daugelio priežasčių, bet viena jų yra ir ta, kad šiose šalyse didelė dalis gyventojų turi aukštąjį išsilavinimą. Tad nieko keista, kad jos lyderiauja ir žinių ekonomikoje.