Indrė GENYTĖ-PIKČIENĖ

DNB banko vyriausioji anlitikė

Pirmosios šimtas naujosios Vyriausybės dienų rodo, kad ši valdžia, kaip ir daugelis ankstesnių, labiau gilinasi į biudžeto pajamų pyrago dalybas, bet ne į naujų receptų paiešką, kaip tą pyragą iškepti kuo didesnį. Tuo labiau kad gardžiausi jo kąsneliai žadami toli gražu ne tiems darbštiesiems – aukštųjų technologijų specialistams, novatoriams, „protams“ ir kūrėjams, kurių čia taip laukiame ir tikimės, kad išvaduos Lietuvą iš vidutinių pajamų spąstų.

Kas yra vidutinių pajamų spąstai? Taip ekonomistai vadina besivystančios šalies raidos fazę, kai sparti ūkio plėtra išsikvepia dėl konkurencingumo tarptautinėje rinkoje praradimų, išaugus darbo sąnaudoms. Paprastai tokiose valstybėse vyrauja primityvi pramonė, o augimo spartą lemia žema palyginamoji bazė ir pigūs gamybos veiksniai.

Vidutinių pajamų kritinę ribą pasiekusi šalis turi dvi alternatyvas: struktūrinių reformų keliu šoktelėti į aukštesnę lygą ir užsitikrinti naujus konkurencinius pranašumus tolesnei ilgalaikei plėtrai arba įstrigti šiuose spąstuose ilgam. Vis dėlto laimingųjų, kurioms pavyko per pastaruosius penkiasdešimt metų išsiveržti virš vidutinių pajamų barjero, yra tikrai nedaug. Deja, ne visoms pasisekė išsilaikyti aukštesnėje lygoje, pavyzdžiui, Graikijai. O štai chrestomatinėmis sėkmės istorijomis puikuojasi visi Azijos „tigrai“ (Honkongas, Singapūras, Pietų Korėja, Taivanas) ir Airija, sugebėjusi kardinaliai persitvarkyti ir tapti investicijų bei inovacijų traukos centru.

Net ir Estijos pavyzdys įkvepia. Dėl savalaikių reformų Estijoje šiandien nėra emigracijos problemos, ši šalis mėgaujasi didžiausiu Baltijos šalyse tiesioginių investicijų portfeliu, puikiais konkurencingumo ir ekonominės laisvės balais bei aukščiausiais inovacijų ir pažangaus verslo rodikliais. Estijos aukštųjų technologijų sektoriaus svoris BVP tik vos vos atsilieka nuo ES vidurkio, o mes vis dar velkamės ES rikiuotės gale.

Kaip šiose konkurencingumo lenktynėse atrodo Lietuva? Jei vertinsime laikotarpį po įstojimo į ES, Lietuva buvo daug žadanti naujokė. Neilgai trukus po įstojimo mums prigijo „Baltijos tigro“ etiketė, vėliau nustebinome sugebėjimu staigiai atsitiesti po 2009 m. nuosmukio, visa tai padėjo skinti laurus konvergencijos šuolio rungtyje tarp besivystančių ES narių.

Vis dėlto pastarųjų poros metų makroekonominiai rodikliai daugeliui analitikų kelia rimtą susirūpinimą. Lietuva tarsi tįstantis paauglys baigia išaugti iki šiol galiojusį pigia darbo jėga grįstą ekonomikos vystymosi modelį. Emigracijos nustekentos darbo rinkos išsibalansavimas ir chroniškas darbuotojų trūkumas jau kurį laiką verčia darbdavius stipriai kelti atlyginimus. Tad pigios darbo jėgos etiketę galime pamiršti – šiuo aspektu jau esame nebepajėgūs konkuruoti su kitomis didesnėmis Centrinės Rytų Europos valstybėmis, ką jau kalbėti apie Tolimuosius Rytus.

Kad parduoti savo produkciją užsienyje sekasi vis prasčiau, byloja ir kelintus metus iš eilės prastėjantys eksporto rodikliai. Tiesa, tam būta reikšmingų geopolitinių aplinkybių, tačiau jos tik paspartino tai, kas neišvengiama.

Akivaizdu, kad Lietuvai pribrendo metas pasirūpinti nauju konkurencingumo „rūbu“ – rasti naują modelį, kuris padėtų išlikti patrauklia žaidėja tarptautinėje arenoje. Kad tai pavyktų, būtina sekti sėkmės pavyzdžiais ir kurti palankią aplinką veikti, kurti, mokytis ir gyventi. Privalu siekti tapti traukos centru ne tik investicijoms, bet ir kokybiškam žmogiškajam kapitalui. Tai ypač svarbi plano, kaip peršokti vidutinių pajamų barjerą ir tęsti ekonomikos spurtą, dalis.

Kad mūsų laukia titaniškas darbas, rodo trumpa statistinė mūsų ūkio diagnostika. Lietuvoje aukštųjų technologijų sektorius tesiekia 2,5 proc. BVP, pagal šį rodiklį lenkiame tik Graikiją, o nuo ES vidurkio atsiliekame beveik perpus. Mūsų šalyje vyrauja žemų ir vidutiniškai žemų technologijų pramonė. Aukštųjų technologijų pramonės svoris ekonomikoje yra daugiau nei du kartus mažesnis, palyginti su ES vidurkiu. Išlaidos moksliniams tyrimams ir plėtrai Lietuvoje tesiekia 1,04 proc. BVP – perpus mažiau nei vidutiniškai ES ir net apie triskart mažiau nei Šiaurės šalyse. Be to, šiose pažangiose valstybėse didžiąją moksliniams tyrimams skirtų lėšų dalį įsisavina privatus sektorius, o Lietuvoje privataus sektoriaus iniciatyvos pritraukia tik mažiau nei trečdalį visų moksliniams tyrimams ir plėtrai skirtų išlaidų.

Santykinai daugiausiai šio „pyrago“ Lietuvoje suvalgo švietimo sektorius. Problema ta, kad švietimo ir privataus sektoriaus sinergija Lietuvoje yra dar labai silpna, tad didžioji dalis švietimo sektoriaus inicijuotų mokslinių tyrimų sunkiai taikomi praktikoje ir realios praktinės grąžos negeneruoja.

Gera pradžia būtų veikti, stengtis ir kurti motyvuojanti stabili ir lakoniška mokestinė aplinka, verslumo iniciatyvos nežlugdantis reguliacinis aparatas, efektyvus viešasis sektorius ir nūdienos realijas atitinkantis darbo rinkos reglamentavimas.

Tiesa, vilčių teikia šią savaitę vykusiame Finansų rinkų forume finansų ministro išsakytos keturių A svajonės apie valstybę, kuri remiasi aukštu mokslu, aukštomis technologijomis, aukšta pridėtine verte ir aukštu valstybės valdymo efektyvumu. Deja, nūdienos situacijoje svajonių neužtenka, metas pradėti ryžtingai veikti. ■