Andžejus PUKŠTO
Prieš keletą metų Lietuvos ambasadorė Lenkijoje, kilus eilinei tarpvalstybinei lietuvių ir lenkų apsižodžiavimo bangai, Lietuvos lenkus pavadinimo penktąja kolona. Ar ambasadorė klydo? Kodėl didelei daliai Lietuvos piliečių lenkų vis dar ne pakeliui su šalies elitu?
Tema aktuali, o pretekstas – sukako metai, kai Algirdo Butkevičiaus Vyriausybė dirba be buvusių koalicijos partnerių – Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA).
Neprivalėjo, bet pakvietė
Socialdemokratų lyderis neprivalėjo – nes turėjo parlamentinę daugumą ir be lenkų politikų, bet pakvietė LLRA formuoti koalicinę Vyriausybę 2012 m. pabaigoje. Valdemaro Tomaševskio partija gavo energetikos ministro, taip pat kultūros, švietimo ir mokslo, žemės ūkio ir susisiekimo viceministrų postus. Gražiausią puslapį pusantrų metų trukusio bendro darbo kronikoje įrašė Jaroslavas Neverovičius, kuris nebuvo ir nėra LLRA narys.
Tuo metu, kai J.Neverovičius vadovavo Energetikos ministerijai, gerokai pasistūmėta vykdant svarbiausius Lietuvai energetikos projektus, patvirtinti šalies energetinio saugumo stiprinimo planai. Sociologinės apklausos rodė, kad Lietuvos visuomenė lenką J.Neverovičių vertino labai gerai, netgi geriau už kai kuriuos ministrus lietuvius.
J.Neverovičiaus komunikavimas su žurnalistais, gebėjimas tartis su skirtingų politinių jėgų atstovais nė iš tolo nepriminė arogantiško, bekompromisio V.Tomaševskio politikos darymo būdo. Lenkų partijos lyderis nuolat – tarp nemėgstamiausių Lietuvos politikų.
Priešiškas Ukrainos laisvėjimui
LLRA darbą koalicijoje nuo pat pradžių lydėjo konfliktai, nesusikalbėjimas su premjeru ir kiti nesusipratimai. Būtent tuo metu pagreitį įgijo ilga ir paini dvikalbių gatvių lentelių Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose istorija.
Prie to dar reikia pridėti bevaises Lietuvos lenkų pastangas įgyti galimybę rašyti neiškraipytus savo vardus ir pavardes. Neskubėjo koalicija svarstyti ir Tautinių mažumų įstatymo projekto, kuris rūpėjo LLRA frakcijai. Be to, V.Tomaševskis nedviprasmiškai pasisakė prieš euro įvedimą.
Tarsi ir to dar būtų maža, 2014 m. pavasarį, prasidėjus Rusijos agresijai Ukrainoje, LLRA lyderis pareiškė, kad jis nemėgsta revoliucijų ir nepritaria ukrainiečių pastangoms žengti permainų ir laisvu nuo Kremliaus įtakos keliu. Tačiau prieštaringiausiu poelgiu tapo 2014 m. gegužės 9-osios V.Tomaševskio pasirodymas Antakalnio kapinėse su koloradine Georgijaus juostele atlape.
Daliai Lietuvos politikų tapo aišku, kad Kremlius gali turėti bendrininkų ir tarp Lietuvos lenkų. Kita dalis buvo santūresnė – aiškino tai artėjančiais savivaldos rinkimais, kuriuose LLRA dalyvavo bendrame sąraše su Lietuvos rusų aljansu.
LLRA už borto
Tačiau net V.Tomaševskio pasirodymas su agresoriaus simboliu „koloradke“ nenutraukė LLRA buvimo Vyriausybės koalicijoje. Konfliktas įsiplieskė vėliau – dėl energetikos viceministrės Renatos Cytackos.
Tiek Prezidentė Dalia Grybauskaitė, tiek Ministras Pirmininkas pareiškė, kad viceministre negali būti veikėja, žeminanti valstybės vardą. Mat R.Cytacka nuo savo namo demonstratyviai nenuėmė gatvės pavadinimo lentelės lenkų kalba, o per pagrindines šventes neiškeldavo valstybinės vėliavos. Be to, ši LLRA veikėja aktyviai dalyvavo Lietuvos lenkų mokyklų tėvų forume, kuris aršiai kritikavo, taip pat ir užsienyje, Lietuvos švietimo politiką.
Išėjimas iš valdančiosios koalicijos ne tik nepakenkė LLRA, bet net padidino jos populiarumą. Savivaldos rinkimuose LLRA laimėjo daugiau balsų nei iki tol Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose, be to, pateko į valdančiąją koaliciją Švenčionių rajone. Trakų rajone LLRA buvo nepakeičiama formuojant valdančiąją daugumą su Liberalų sąjūdžiu ir Tėvynės sąjunga. Vilniaus miesto taryboje LLRA drauge su Lietuvos rusų aljansu turi 10 vietų.
Tai kelia nerimą Lietuvos partijoms. Juolab kad ne už kalnų Seimo rinkimai, o laikai, kai Lietuvos lenkai įsijungdavo į politinį gyvenimą per kitas Lietuvos partijas, seniai liko praeityje.
Pietryčių Lietuva, kur kompaktiškai gyvena Lietuvos lenkai, pastaruoju metu susirūpino Prezidentė. Ji pabrėžė būtinumą steigti Pietryčių Lietuvos plėtros fondą, kuris prisidėtų prie spartesnės regiono ekonominės bei kultūrinės plėtros ir tautinės įtampos mažinimo.
Pavasario sesijos pradžioje socialdemokratai Gediminas Kirkilas ir Irena Šiaulienė pateikė Seimui lenkų tautinei mažumai palankų įstatymo dėl neiškraipytų vardų ir pavardžių rašymo projektą. Tiesa, pritarimo nesulaukė, o, priešingai, buvo sukritikuoti ne tik opozicijos, bet ir savo partijos kolegų.
Liberalų sąjūdis įkūrė partijos Tautinių mažumų komitetą. Nors lenkų pasitikėjimo liberalams vis tiek nebus lengva įgyti, nes Vilniaus meras Remigijus Šimašius savo kadenciją mero poste pradėjo nuo siūlymo uždaryti seniausias Vilniaus mokyklas lenkų dėstomąja kalba.
Ar stiprės penktoji kolona?
Ar lenkų bendruomenę galima vadinti penktąja kolona? Ar buvo kažkiek teisi Lietuvos diplomatė? Paradoksalu, bet į šį klausimą nėra vienareikšmio atsakymo.
Prieš metus Vytauto Didžiojo universitete paskaitą skaitęs Tomas Venclova taip kalbėjo apie LLRA problemą: „Piktinamės Valdemaro Tomaševskio politika. Visą ją peikiame ir keikiame, laikraščiai to pilni. Tai yra bene svarbiausia dabartinių diskusijų Lietuvoje tema. Švelniai tariant, V.Tomaševskio pozicija tikrai yra ambivalentiška. Bet tie politikai, kurie nenusileidžia nė per colį, iš esmės skatina V.Tomaševskį. Jie duoda peno jo veiklai, propagandai ir abejotiniems projektams. Mažumoms, mano manymu, reikia sukurti tokias sąlygas, kas jos nenorėtų kitokių sprendimų, kad jos jaustų, jog kaip tik šioje šalyje joms yra geriausia. Ar mes tą mokame daryti, ar ne, nežinau. Man atrodo, kad dažnai nemokame ir net nenorime to išmokti. Todėl lenkų penktoji kolona auga, dirba išvien su rusų penktąja kolona.“
Protingos mintys.