Raskime meilės ir laisvės ryšį, ir nebereikės niekinti meilės vardan laisvės, o laisvės nebeprarasime mylėdami.

Štai ir prabėgo trumpoji darbo savaitė, nuspalvinta dviejų, kai kurių tautiečių akimis žvelgiant, nesutaikomų švenčių – Šv. Valentino, arba įsimylėjėlių ar meilės, šventės bei Nepriklausomybės dienos. Dvi dienos, dvi šventės, nors šis sugretinimas nemažai daliai vienos ar kitos švenčiančiųjų stovyklos atstovų sukeltų ne tik nusistebėjimą, bet ir pyktį.
Pats esu girdėjęs, kaip patriotiškai nusiteikę tautiečiai vis dar piktinasi ne tiek Vasario 16-osios nuvertinimu, kiek „svetimų“ mums švenčių atėjimu į kasdienybę. Kai kam dar ir dabar panieką kelia ne tik Šv. Valentino diena, bet ir koks nors Helovinas. O meilės diena besidžiaugiantieji, dažniausiai jaunesniosios kartos atstovai, pataria Nepriklausomybės dieną vis dar rimtimi nuspalvinantiems tautiečiams savo „ašarojimą“ pasilaikyti sau, o ne brukti linksmybių ir bučinių persisotinusiam jaunimėliui.
Abiem grupėms norėtųsi priminti: kad ir kaip jie stengtųsi savo varžovų minėjimus nuvertinti, jų argumentai neatrodo bent kiek patikimi. Patriotams vertėtų prisiminti, kad tuomet gerokai „svetimos“ šventės terminą tiktų, matyt, priklijuoti ir visoms religinės tematikos dienoms, nes kadaise ir jos įžengė į gana priešiškai nusiteikusią ir ilgiausiai pagonybės įžadus išlaikiusią šalį. Ar ne Rasos tuomet yra vienintelė „sava“ ir mūsų protėvių tikėjimą atspindinti šventė?
Na, o bučiniais pasaulį ketinantiems apjuosti tautiečiams, matyt, irgi vertėtų nepamiršti, kad jei ne Vasario 16-oji ir jos atmintį išsaugoję bei pagaliau į kalendorių sugrąžinę žmonės, tai ir šiandien jie džiugiai, lyg „Dviračio šou“ broliukai-paleckiukai, tebežygiuotų įsikabinę raudonų vėliavų, pasidabinę pionierių kaklaraiščiais ir bučiuodami nebent kiekvieną sieną puošiančius Lenino atvaizdus.
Bet vis dėlto ar tikrai šios dvi dienos, simbolizuojančios ir tam tikras gyvenimiškas bei žmogiškąsias vertybes, yra tokios nesutaikomos ir niekaip viena prie kitos nelimpančios? Juk meilė, kuri tapatinama su Šv. Valentino diena, ir Nepriklausomybės dienos atnešta laisvė yra tie du dalykai, kurių kiekvienas mūsų trokštame ir gražiausiais dainų ar poezijos žodžiais apdainuojame.
Meilė ir laisvė… Du žodžiai, kuriuos kažkodėl nūdienos pasaulyje imame priešpriešinti vieną kitam, manydami, kad kartu negalime net jas simbolizuojančių dienų paminėti. Ir ne tik jas simbolizuojančios dienos tampa prieštara viena kitai. Ne kartą esu girdėjęs, kad įsimylėjęs žmogus praranda laisvę, nes tenka derintis prie kito, o laisvę mylintis vienišius tegali ir likti vienišiumi, nes juk laisvė, bet ne meilė, yra tas išgirtasis saldus žodis…
Bet kaip tada su meile laisvei? Kaip paaiškinti ir laisvos meilės terminą? Atrodo, kad tai, nuo ko mes bėgame ir bandome meilės bei laisvės sąlytį paneigti, laisvai ir su meile spindinčiomis akimis apdainuoja poetai ir muzikantai, ne tik laisvės, bet ir mylimo žmogaus praradimą aprauda pavergtieji ar nuteistieji, meilę gyvenimui šaukia judėjimo laisvę praradę neįgalieji.
Kūdikis iš tiesų gimsta nelaisvas, nes jo būtį turi užtikrinti motina. Tačiau jos meilė tampa ir pirmuoju jo laisvės garantu. Tik motinos meilės apsuptas vaikas pažįsta pasaulį, ima suvokti savo galias ir savo asmenybės žavesį. Tik mylintys tėvai sukuria vaiko vidinį pasaulį, o kartu atveria jam duris į laisvę ir nepriklausomybę nuo jų. Ir priešingai: meilės stoka sustabdo žygį į nepriklausomybę, nes nepadeda pažinti savo vidinio pasaulio ir išbandyti savo galimybių – juk meilės nepatyrusiam mažyliui telieka ieškoti būdų įtikti, prisitaikyti ir kitokiais būdais paaukoti savo laisvę vardan kito žmogaus iliuzinės meilės.
O kaip toliau? Kaip gyventi ir išgyventi naujai atsiveriančios laisvės dienas? Atsiskirdamas nuo motinos ir žengdamas pirmuosius žingsnius šiame pasaulyje mažylis neišgyventų, jei ir toliau jo nelydėtų mylinčios motinos ar kito rūpestingo žmogaus akys. Juk visuomet reikia pasitikrinti, ar saugu, ar mums už nugaros tebestovi ta tvirta meilės siena, kuriai esant tegalime praverti nežinios ir vis dar svetimo bei nepažįstamo pasaulio duris.
Ir tada, kai griūvame ir keliamės, kai verkiame ir juokiamės, o mus visur lydi mylinčios akys, išmokstame gyventi laisvėje. Ir ne tik išmokstame laisvės, bet išmokstame ir mylėti kitą. Tik visiškai laisvę išbandęs ir savyje atradęs augantis žmogus sugeba gerbti ir vertinti kitą žmogų, nes jam nereikia taikytis prie kitų, paminti savo nepriklausomybės, o kartu ir gniaužti pykčio ar net neapykantos.
Į psichoterapiją ateina daug žmonių, tačiau visus juos veda tas pats vienas motyvas – laisvės paieškos. Laisvės, kuri išvaduotų iš nuolatinės priklausomybės nuo užgniaužtų jausmų, verčiančių kankintis, kaltinti save ir griauti santykius su aplinkiniais. Laisvės, kuri padėtų atsikratyti senųjų, dar vaikystėje susikurtų išgyvenimo nedraugiškame pasaulyje modelių. Laisvės, kuri suteiktų sparnus pakilti ir skristi, laisvės, kuri padėtų įkvėpti visa krūtine. Ir dar daug kitokių laisvių žmonės ieško psichoterapijoje, bet visų jų viltis – išsilaisvinti iš vidinių, prieš daugelį metų juos surakinusių baimės, nevilties ir pykčio varžtų.
Daugelis jų nepatyrė meilės ir neturėjo galimybės išmokti laisvės. Todėl vienintelis kelias padėti jiems išsilaisvinti – mylėti juos. Ne vienas pacientas šiandien pripažįsta, kad psichoterapija ir yra gydymas meile. O kaip kitaip padėti žmogui grįžti atgal į skaudžią vaikystę ir pabandyti iš naujo žengti tuos žingsnius, kurių taip niekas ir neišmokė jų žengti? Žengti žingsnius į tą šalį, kurioje jiems dar neteko būti. Šalį, kuri vadinama vidinės laisvės vardu.
Tik tas, kuris patyrė meilę ir taip išsilaisvino, tegali suvokti, kad ir mylėti tegali laisvas žmogus. Nes tik laisvas žmogus gerbia kito laisvę, gerbia ir vertina kito asmenybę. Ar tai nėra meilė? Ar tai nėra meilės ryšys su kitu žmogumi, kuriantis ir šio laisvę? Kaip sako Richardas Bachas, „ryšys, siejąs tavo tikrąją šeimą, yra ne kraujo, bet pagarbos ir džiaugsmo, kai juos atrandame vienas kito gyvenime…“
Tai ar tikrai meilė ir laisvė nesuderinamos, kaip kad nesuderinamos mums vis dar atrodo Meilės ir Nepriklausomybės dienos? Raskime meilės ir laisvės ryšį, ir nebereikės niekinti meilės vardan laisvės, o laisvės nebeprarasime mylėdami…

Meilė, kuri tapatinama su Šv. Valentino diena, ir Nepriklausomybės dienos atnešta laisvė yra tie du dalykai, kurių kiekvienas mūsų trokštame.