Nors ne savo valia visi tampame „minkštųjų galių“ karų kariais, bet mūsų pačių valioje pasirinkti, ir kurioje pusėje kariauti, ir į ką nutaikyti savo kontrataką – į blogio židinį ar į niekuo dėtus žmones.

Ar turime atsukti nugaras ir nušvilpti CSKA sporto klubo krepšininkus, atvykusius į Kauną sužaisti Eurolygos mačo? Ar piltis degalų Rusijos „Lukoil“ degalinėje reiškia prisidėti prie putinizmo finansavimo? Ar lietuvių režisierius Rimas Tuminas, Maskvoje priimdamas Rusijos ordinus ir V.Putino padėkas, nekolaboruoja su tarptautinę teisę pažeidžiančiu režimu? Ar lietuviams derėjo vykti į Sočio olimpines žaidynes, kai gretimai, Ukrainoje, buvo žudomi kovotojai dėl jos nepriklausomybės? Galų gale ar išmintinga Lietuvoje tik stebėti, kai retransliuojamose Rusijos televizijos programose falsifikuojama ne tik ukrainiečių, bet ir lietuvių kovos dėl nepriklausomybės istorija?

Įvykių Kryme kontekste kyla vis daugiau klausimų, kaip elgtis ne tik politikams ar karinėms pajėgoms, bet ir visuomenei, ypač jos autoritetams – meno, kultūros, sporto lyderiams, patekus į vadinamųjų minkštųjų galių karų įkarštį, kai teritorijas bandoma užimti ne karinėmis, o smegenų plovimo priemonėmis.

R.Tuminas: „Noriu bendrauti su dangumi, o ne vertinti“

„Neskaičiau ir nemačiau to pareiškimo“, – apie ne tik Rusijoje, bet ir visoje Europoje jau porą dienų rezonansą kėlusį Rusijos kultūros ir meno atstovų pritarimo V.Putino veiksmams Kryme laišką sako Europoje pripažintas iškilus lietuvių režisierius R.Tuminas, septyneri metai elitinio Maskvos valstybinio akademinio Jevgenijaus Vachtangovo teatro meno vadovas. Beje, šio teatro direktoriaus parašas tarp remiančiųjų V.Putino veiksmus Kryme yra.

Režisierius pasakoja ką tik atskridęs iš Krasnojarsko, Sibiro, kur Michailo Prochorovo, politiko, Rusijos prezidento rinkimuose išdrįsusio mesti pirštinę V.Putinui, stambaus verslininko, kvietimu vyko gastrolių, surengtų minint M.Prochorovo įkurto fondo, remiančio Krasnojarsko srities kultūrą, dešimtmetį.

„Iš to įmanoma suprasti, kad ne tik palaikau M.Prochorovo fondo iniciatyvas, bet ir simpatizuoju jo veiklai, politinėms pažiūroms, opozicionavimui viskam, kas vyksta. Toks veiksmas, toks mano poelgis, toks žingsnis, palaikantis alternatyviąją Maskvai pusę – didelė dalis atsakymo į jūsų klausimą“, – atsako režisierius, paklaustas apie suskilusius Rusijos menininkus.

Bet tuoj pat priduria nesvarstąs mesti teatro. „Žinoma, galėčiau tapti vienos dienos herojumi, didvyriu, kad protestuodamas atsisakau vadovavimo teatrui, grįžtu į Lietuvą. Manau, Lietuva ir Europa mane pasveikintų. O po to išvažiuočiau į sodybą ir visi mane užmirštų, – sako R.Tuminas. – Juokauju, žinoma, bet į tuos menininkus, kurie pasirašinėja tokias peticijas, žiūriu skeptiškai, su šypsena. Yra įvairių nuostatų, įvairių priežasčių ir įvairių motyvacijų, kodėl ir kaip jie tai daro. Vieni dėl konjunktūrinių pažiūrų, kiti ieškodami kompromiso, nes yra daugybė kultūros veikėjų, jų įsteigtų privačių teatrų ar kino studijų, išlaikomų daugiausia valstybės. Tai veikia žmones. Antra, gauname labai šališką informaciją. Tad niekada nedalyvavau ir nedalyvausiu parašų rinkimuose. O jei ten yra mūsų teatro direktoriaus parašas – man naujiena. Mano nėra.“

R.Tuminas tikina esąs tikras, kad viskas ir tokiai situacijai susiklosčius Ukrainoje baigsis geruoju – taika, ir kviečia visus nusiraminti, dirbti savo darbą, o reaguoti į visus, ne tik šiuos politinius procesus. „Yra žmonių kančios, bėdos, žmonių likimai – čia mūsų sfera, čia mūsų karas, čia mūsų vieta. Tai svarbiausia, o ne dalyvauti politikų žaidimuose. Mūsų teatre – įvairių pažiūrų aktoriai, bet visų nuomonė bendra: kad viskas pučiama, kad mes įkaitai. O būnant įkaitais nereikia imti vertinti. Abi pusės veikiamos informacinio karo. Politologams ir kitiems veikėjams Lietuvoje reikia nusiraminti, kad nepūstų šio reikalo, nedirgintų žmonių sąmonės, nekeltų panikos, bet kviestų ruoštis pavasariui, apsivalyti, pirkti sėklas. Kad ir kas vyktų pasaulyje, o siūti reikia“, – R.Tuminas cituoja Grigorijų Kanovičių, kurio pjesės premjera ką tik įvyko Maskvoje.

Pasak režisieriaus, žvėrį reikia stebėti, bet nepulti paskui didžiųjų valstybių žaidimus – prieš ar už. Lietuvai labiau reikėtų ieškoti neutraliteto. „Ir nedėti taškų. Jei verčiame tai daryti, darykim iki galo – nutraukim verslo ryšius, nutraukim pieno ir mėsos produktų tiekimo sutartis. Tada ir aš jau išvažiuosiu“, – ironizuoja menininkas, dar kartą pridurdamas, kad į konfliktus veržiasi ne žmonės, ne tautos, bet politikai, o bjauriuose politiniuose žaidimuose jis nedalyvavo, nedalyvaus ir savo pozicijos nedėstys. „Dievas teis, ne mes“, – nukerta R.Tuminas.

Tačiau jei iškilūs visuomenės atstovai nebūtų pareiškę savo pozicijos, gal mes lig šiol nebūtume laisvi? „Aš manau, kad idiotai politikai pasiekė savo idiotizmo viršūnę: pasaulis sproginėja nuo vagysčių, išdavysčių, tai praturtėjimo klausimas – viskas su tuo susieta. Ne pozicija turi būti užimta – reikia gyventi gyvenimą, o ne pozicijas užiminėti. Skauda, dėl visko skauda. Dėl Ukrainos, dėl Afrikos ar arabų šalių. Bet nepulkim į paniką. Čia politikų žaidimai, neaštrinkim situacijos“, – kartoja R.Tuminas.

Vis dėlto ar pats režisierius nesijaučia esantis politinių manipuliacijų „minkštosiomis galiomis“ objektas, kai jis, be gausybės Rusijos teatrinių apdovanojimų, iš Rusijos prezidento Dmitrijaus Medvedevo rankų yra gavęs Rusijos Federacijos Draugystės ordiną, pernai – V.Putino padėką, o valstybiniuose Rusijos televizijos kanaluose siužetas apie jo naujausią premjerą rodomas po reportažų apie „gelbėjamą“ Krymą?

„Žinoma, manipuliuoja, bet to neseku. Nori įtraukti, bet mane jau pažino, suprato, kad aš – kitose sferose, kitame pasaulyje ir nejaučiu spaudimo, todėl jau kokie treji metai paliko mane ramybėje, suprasdami, kad darau, kas man rūpi, o į ką nekreipiu dėmesio”, – tikina R.Tuminas.

Iš tiesų, nors į jo režisuoto Aleksandro Gribojedovo „Vargo dėl proto“ premjerą atėjęs pats V.Putinas užkulisiuose auklėjo jį ne taip suprantant rusų klasiką, režisieriaus tai nė kiek nevaržo, kaip ir šovinistiškai nusiteikusių kai kurių kitų veikėjų pasipiktinimas, kaip lietuvis drįsta „perrašinėti“ rusų klasikus.

Tačiau R.Tumino nuomonė apie V.Putiną, švelniai tariant, pribloškia: „Jis yra centralizuotos valdžios atstovas ir kitaip elgtis negali – kitaip Rusijos nesutvarkysi. Negalima prileisti prie valdžios korumpuotų asmenų. Kol neišsivalys žmonių sąmonė, Rusija geresnio prezidento neturi ir jiems nereikia. Aš kalbu ne jį teisindamas, bet žiūrėdamas iš vidaus, ko Rusija yra pasiekusi, kur ji veržiasi. Jai reikia diktato.“

Ir net nusistebėjus, ar tai ne pats V.Putinas yra blogio šaknis, R.Tuminas dar kartą pakartoja savo nuomonę: „Nepūskit ir jūs. Neteisinu jo veiksmų ar kaip žmogaus, bet pripažįstu faktą, jog dabar Rusijai pasisekė, kad jis yra, ir jis dar turi būti, nes kitam esant galima būtų sulaukti katastrofos. Mes tai vadiname blogio imperija ir piešiame jį kaip velnią. Kas mums iš to? Nereikia ieškoti objektyvumo, kai vyksta informaciniai karai. Aš suprantu jūsų klausimą – laukiate, kad aš pasmerkčiau. Manot, man negalima smerkti? Galima, bet aš to nedarau, nes tai yra bjauru, man nepriimtini nei laiškai, nei pozicijų sakymas. Mano pozicija – žmogus. Noriu bendrauti su dangumi, o ne vertinti.“

Ar įmanoma užsidaryti politinio infantilumo kiaute

Vis dėlto ar įmanoma žmonėms, ypač dirbantiems abiejose kardinaliais klausimais oponuojančiose valstybėse, atsiriboti nuo politikos ir, anot R.Tumino, bendrauti tik su dangumi?

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politologijos instituto dėstytojas dr. Nerijus Maliukevičius pripažįsta: tokia kaip dabar krizė tampa sukrėtimu abiejose barikadų pusėse dirbantiems asmenims. „Čia yra tam tikras jų vertybių patikrinimas. Pačioje Rusijoje atsiranda kultūros atstovų, kurie nepaisydami V.Putino „švelniosios galios“ stoja į opoziciją jam ir tai deklaruoja. Manau, R.Tuminui, kaip jautriam menininkui, turėtų būti akivaizdu, kad tokia aplinka tarsi reikalauja iš jo deklaruoti savo vertybines nuostatas šio konflikto atžvilgiu. R.Tuminas turbūt atkreipė dėmesį, kad per valstybines Rusijos televizijas naujienos apie jo premjerą rodomos šalia juodos Kremliaus propagandos apie Ukrainą. „Švelnioji galia“ konflikto akivaizdoje gali būti paverčiama kažkokiais agresyviais įrankiais ir pareikalauti išreikšti savo vertybines pozicijas. Tyla tampa savotiškai išraiškinga“, – mano N.Maliukevičius.

Europos Parlamento narys filosofas prof. Leonidas Donskis taip pat laikosi panašios pozicijos: „Gal mąstau per daug politiškai, gal mūsų menininkai yra toje laimingoje apolitiškoje fazėje, kai galima kurti savo dvasios strategiją nereaguojant į pasaulio politiką. Bet aš R.Tumino vietoje negalėčiau priimti iš V.Putino ar jo kultūros ministro rankų Rusijos apdovanojimų, nes kalbama apie šalį, kuri perbraižo sienas, rengia vos ne fašistinės propagandos bangas, šmeižia kitas tautas.“

„Ne, ne“, – pasako ir užtvirtina neigiamą atsakymą į klausimą, ar vyktų dabar koncertuoti į kokį oficialų valstybinį Rusijos renginį, muzikantas ir aktorius Andrius Mamontovas. O į kokį festivalį Rusijoje? „Priklauso nuo to, kas kviečia ir kas stovi už kviečiančiojo. Jei festivalį organizuoja politinė partija, aš ir Lietuvoje tokiame nedalyvaučiau, ne tik Rusijoje“, – tvirtina Lietuvos atgimimą dainomis žadinęs muzikantas, pridurdamas, jog dabartinė situacija nereiškia, kad turime visai atsižadėti bendravimo su Rusija.

A.Mamontovo nuomone, gerai, kad žmonės pareiškia sako poziciją, juolab autoritetų pasisakymai vienu ar kitu klausimu visuomenei svarbūs. Jis džiaugiasi, kad atsirado daug puikių Rusijos menininkų, kurie išreiškė paramą Ukrainai, ir kad šiame sąraše jo mėgstamų asmenų daugiau nei kitame – palaikančiųjų V.Putino režimą.

Bet ar pareikšti savo poziciją, A.Mamontovo manymu, kiekvieno asmeninis reikalas? “Žinoma, būtų gerai, jei svarbiais klausimais pasisakytų daugiau žmonių. Bet, mano nuomone, būtų svarbiau pasisakyti apie problemas, kurios čia, Lietuvoje, svarbiausios. Juolab kad negalime visiškai tiksliai žinoti visų dabartinio konflikto Ukrainoje detalių, iš abiejų pusių yra ir provokacijų, ir gerų, ir nelabai gerų žmonių, manipuliuotojų ir manipuliuojamųjų. Bet aš asmeniškai – Ukrainos, žmonių, kurie kovoja už savo laisvę ir nepriklausomybę, pusėje”, – savo poziciją dėsto A.Mamontovas.