Vasario mėnesį savaitraštis “Veidas” pirmą kartą Lietuvos spaudos istorijoje paskelbė interviu su pasaulio universitetų reitingo lyderio Kembridžo universiteto vicerektoriumi prof. Leszeku Borysiewicziumi. Iš pokalbio paaiškėjo, kad šiandien Kembridžo universitetą sudaro 1525 technologinės įmonės, visame universiteto klasteryje dirba 53 tūkst. žmonių, o universiteto pajamos siekia 11,8 mlrd. svarų. Tai sudaro 60 proc. visos mūsų valstybės metinio BVP. Kitaip tariant, Kembridžo universitetas yra ne tik žinių šventovė, bet ir aukštųjų technologijų eksporto korporacija. Ar toks Jungtinės Karalystės universiteto veiklos modelis galėtų būti perkeltas ir į Lietuvą?
Iš tiesų Lietuvos universitetai dažnai kaltinami menku studentų verslumo ugdymu, bedarbių gaminimu, darbo rinkai netinkamų ir labai jau lengvai įgyjamų diplomų dalijimu. “Veidas” surengė diskusiją ir su aukštųjų mokyklų rektoriais bei švietimo vadybininkais kalbėjosi apie tai, ar tokie kaltinimai pagrįsti ir ar mūsų universitetai taip pat galėtų žengti verslo įmonių kūrimo universitetų struktūrose keliu.
Beje, teisinių kliūčių tokioms verslo įmonėms kurti nėra jau ir Lietuvoje. Lietuvos universitetai, persiregistravę į viešąsias įstaigas, įgijo teisę steigti savo komercines įmones. Bet ar mūsų universitetai pasiryžę žengti šiuo keliu?
Priminsime, kad Lietuvos darbo rinkoje dominuoja mažos pridėtinės vertės darbo vietos, aukštųjų technologijų įmonėse sukuriama vos 3 proc. šalies BVP. Vienas iš būdų Lietuvos universitetams įtikinti Lietuvos moksleivius studijuoti tėvynėje yra pačių universitetų gebėjimas kurti savo komercinius padalinius, kurie galėtų konkurencingai veikti tiek vidaus, tiek globalioje rinkoje. Ar Lietuvos universitetai pasirengę tokiems iššūkiams?
Apie tai diskutavo: Kauno technologijos universiteto rektorius prof. Petras Baršauskas, Vilniaus Gedimino technikos universiteto rektorius prof. dr. Alfonsas Daniūnas, Mykolo Romerio universiteto tarybos pirmininkas Rimas Varkulevičius, Antano Stulginskio universiteto rektorius prof. Antanas Maziliauskas, Lietuvos mokslo tarybos Mokslo fondo Mokslo finansavimo departamento direktorius dr. Eugenijus Stumbrys, Lietuvos pramonininkų konfederacijos viceprezidentas dr. Gediminas Rainys ir Švietimo bei mokslo ministerijos Studijų, mokslo ir technologijų departamento direktorius dr. Albertas Žalys.

VEIDAS: Jūsų vertinimu, ar Lietuvos universitetai galėtų pasekti Kembridžo universiteto pavyzdžiu ir tapti verslo korporacijomis, kurios pačios kuria darbo vietas, įdarbina geriausius savo studentus ir aktyviai dalyvauja eksporto rinkose? Jei tokia Lietuvos universitetų misija būtų įmanoma ir ji būtų pradėta įgyvendinti, Lietuvos studentai dažniau apsispręstų likti Lietuvoje ir čia įgyti ne tik išsilavinimą, bet ir būtinų darbo įgūdžių bei verslumo dvasios. Bet tai gali suteikti tik tie universitetai, kurie patys yra sukaupę tokių įgūdžių ir dvasios. Ar Lietuvos universitetai ir kolegijos pasirengę tokiems iššūkiams?
P.Baršauskas: Pasaulyje kultūriniai skirtumai labai dideli. JAV negalima likti universitete, arba eiti iš vieno studijų ciklo į kitą, o Kembridže tai daryti galima. Kita vertus, mes tikriausiai per mažai viešiname, kad ir mes jau esame daug ką padarę. Ir mes draskomės darbo rinkoje, dedame labai daug pastangų ir jau turime inovacijų verslo centrą, kuriame įgyvendinami projektai nuo idėjos iki produkto. Pradžia buvo sunki, aš buvau kaltinamas, kad noriu iš universiteto padaryti “uabą”. Bet kaltina tie, kurie nesupranta.
Taigi šiandien su KTU dirba jau keliolika įmonių. Toms įmonėms, kurios yra ne popierinės (o jų septynios), galima rasti ir investicijų. Pirmą kartą padarėme, kad mes esame tų įmonių dalininkai: tiesa, mūsų dalyvavimas įvairus – nuo kelių akcijų iki visiškos kontrolės. Tai daroma ne pasigyrimui, ne reklamai. Jau 900 jaunų žmonių perėjo per tas įmones, kuriose kuriamos aukštosios technologijos.
A.Maziliauskas: Mes šiandien esame rinkos dalyviai: teikiame daug paslaugų, dalyvaujame viešuosiuose pirkimuose, konsultuojame miškų, žemės ūkio klausimais, dirbame kartu su verslu, esame įgyvendinę daug konsultacinių projektų. Po dvidešimties metų planuojame net du trečdalius lėšų gauti iš mokslo bei paslaugų ir tik trečdalį – iš veiklos, susijusios su studijomis. Iš tiesų įvairių užsakymų daugėja. Esame įsitikinę, kad verslas turi būti šalia, verslininkai turi matyti, ką mes kuriame, ir tapti mūsų partneriais.
Šiuo metu turime tris studentų verslumo ugdymo projektus: vieną savaitę galima būti rinkodaros veikloje, kitą savaitę – pardavimo, trečią – gamybos organizavimo. Rengiame ir verslo turnyrus, kuriuose pristatome verslo projektus, nes yra verslininkų, perkančių tuos verslo projektus. Be to, nors mes neturime įkūrę įmonių, tačiau turime inkubuojamų įmonių, kurios turėtų peraugti į komercinius padalinius. Problema ta, kad mūsų įkurtos viešosios įstaigos negali gauti pelno, kuriuo pasidalytų su universitetu.
A.Daniūnas: Mes taip pat jau esame rinkoje. Tiesa, tenka pripažinti, kad mes dažnai nemokame tapti savo technologijų savininkais, mūsų dėstytojai turi įkūrę daugybę įmonių, jie pasinaudoja mūsų intelekto produktais ir dirba privačiai, už universiteto ribų. Taigi mes nepadarėme to, ką padarė Kembridžo universitetas, kad mums priklausytų dalis tų įmonių akcijų, bet turime išmokti tapti savininkais. Priešingu atveju universitetai rinkoje dalyvauja tik netiesiogiai. Tačiau iš tiesų dalis tų įmonių akcijų turėtų priklausytų universitetui.
E.Stumbrys: Lietuvos aukštosios mokyklos jau seniai teikia paslaugas ir yra rinkos dalyvės, tačiau neturi teisės bankrutuoti. Čia paminėčiau, kad pasaulyje nemažai universitetų eina dar kitu keliu: steigia įmones ir paleidžia jas į rinką su galimybe bankrutuoti. Tokios alternatyvos Lietuvai tikrai reikėtų, nes “pumpurinių” įmonių kūrimas ir leidimas į rinką yra trečias labai svarbus lygmuo. Tiesa, pas mus tam trečiam lygmeniu dar nėra palanki teisinė bazė.
VEIDAS: Kaip manote, kodėl mums pavyko pasiekti proveržį biotechnologijų srityje? Čia kartu dirba universitetai ir privačios įmonės, steigiama daug naujų įmonių, investuoja užsienio koncernai, o kitose srityse to proveržio nėra.
A.Žalys: Daug metų tarp verslo ir universitetų buvo tarsi tvora juridiniu požiūriu, mat universitetai buvo biudžetinės įstaigos. Dabar jie yra viešosios įstaigos, tad turi teisę kurti “uabus” ir užsiimti verslu. Ir KTU tai sėkmingai daro. Reikėtų, kad ir kiti universitetai įgyvendintų šią praktiką. Nes ekonomikos profesorius, ypač teoretikas, o ne praktikas, negali išmokyti verslumo tiesiog teorijos paskaitoje – studentams būtina daryti, kurti, dirbti.
Ir dar. Jei universitetas savo verslą atiduoda Saulėtekio slėniui ar Šiaurės miesteliui, pačiam universitetui iš to nebus daug naudos. Jei universitetas pats nedalyvaus tame verslo projekte, tai ir savo intereso neturės.
Taigi proveržis šioje srityje mums tiesiog būtinas, nes šiandien pagal inovatyvumo indeksus lenkiame tik bulgarus ir rumunus. Ir pagal kitus indeksus velkamės gale. Taip atsitiko todėl, kad anksčiau universitetai neturėjo komercinio intereso, per mažai visko įkūrė ir tik dabar pradeda pastebimiau suktis.
A.Daniūnas: Mes dirbame su Saulėtekio slėniu bei Šiaurės miesteliu ir manome, kad gal nebūtinai viską turime daryti patys. Pažvelkime, pagal ką dabar vertinami universitetai: pagal mokslinę veiklą, pagal mokslinius straipsnius, pagal aukšto mokslinio lygio projektus. Kitaip tariant, nagrinėjant universiteto kokybę verslumas ir universiteto įkurti “uabai” dar nelabai vertinami. Todėl keistis turėtų ne tik universitetai, tai yra ne tik jie turėtų kurti komercinius padalinius, imtis daugybės komercinių projektų, bet ir vertintojai už tai universitetui turėtų pridėti daug pliusų.
G.Rainys: Iš šios diskusijos tikėjausi kokių nors banalių klausimų, bet šis universitetų verslumo klausimas labai svarbus. Tikrai nesvarbu, ar universitetas technologinis, ar humanitarinis, ar socialinių mokslų, – iš tiesų verslumo rodikliai turi būti svarbūs visiems. Kitaip tariant, turi būti skatinama versli universitetų veikla. “Spinofai”, “strartupai”, užsakomieji darbai – tai ir yra mokslo verslumo skatinimas ir prisidėjimas prie ekonomikos augimo.
Tiesa, nesutinku su čia paminėtu aukštos, vidutinės ir žemos pridėtinės vertės kūrimo supriešinimu. Taip, dabar mes gyvename iš žemos ir vidutinės pridėtinės vertės kūrimo, bet taip nebus visada. Pietų Korėjoje esu girdėjęs kalbant apie šios šalies ekonomikos kūrimo kelią: iš pradžių po didelių pertvarkų ateina darbui imlios šakos, vėliau – kapitalui imlios šakos, ir tik tada ateina mokslui imlios šakos. Taigi ateis ir pas mus.
Tačiau universitetai, žinoma, neturėtų delsti, kažko laukti. Ne tik techniškieji universitetai turėtų suprasti, kad jų misija platesnė, nei vien tik žmogaus lavinimas, taigi ir jie galėtų ieškoti kitokių verslų. Tiesa, galbūt dalį aukštųjų mokyklų įkurtų įmonių gali tekti subsidijuoti, bet tai tikrai pasiteisintų. Kodėl mes negalime komercializuoti, na, kad ir Dailės akademijos? Juk ilgainiui tai galbūt išvirstų į stiprias dizaino firmas ar drabužių modelius, kurie patektų į Niujorko mados renginius.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-12-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.