Ar tikrai sveikatos apsaugos ministras Vytenis Andriukaitis ir kiti socialdemokratų ministrai mus grąžins į socializmo rojų, kuriame visiems bus vienodai gerai ir darbo žmonės nebus išnaudojami?

Sveikatos apsaugos ministras Vytenis Andriukaitis prieš Kalėdas pasirodžiusioje savo 800 puslapių memuarų knygoje „V.P.Andriukaičio gyvenimo interviu” sovietinių kolūkių staigų sunaikinimą vadina viena didžiausių nepriklausomos Lietuvos valdžios padarytų ekonominių ir socialinių klaidų. Valstybinio turto privatizacija – antra didelė klaida. Iškilus Lietuvos politikas nuoširdžiai tiki, kad buvo galima išsaugoti tiek tarybinius kolūkius, tiek sovietinės pramonės įmones, o Laisvosios rinkos institutui šiandien mokami pinigai už tai, kad būtų galima melžti darbininką ir valstybę. Knygoje apie autorių pasisakantis Romualdas Ozolas kalba apie netrukus įvyksiantį darbo žmonių sukilimą. Ar tikrai jam turime pradėti ruoštis?

Ar galima žmogų kaltinti už tai, kuo jis tiki? Liberalios ir pliuralistinės demokratijos sąlygomis (beje, ir V.Andriukaitis sutinka su šia konstitucine doktrina) tai būtų nonsensas. Jau gerokai pasismaginę kaltinimais, esame priversti ieškoti ne priešiškumu, o racionalumu ir bendru susitarimu grįsto kelio į ateitį. Ar tas kelias toks, kokį jį įsivaizduoja ministras V.Andriukaitis? Kol ne per vėlu, tikrai privalu kalbėti apie tai, kur mus gali nuvesti naujai atgimęs kairumas, kuris kaip tas milžinas miegojo 23 nepriklausomos Lietuvos valstybės gyvavimo metus.

Kiekviena Lietuvos Vyriausybė norėjo sureguliuoti mūsų gyvenimą taip, kad visiems būtų gerai. Bet tik ši Vyriausybė pasisako prieš privatų verslą sveikatos apsaugos, taip pat aukštojo mokslo sistemose. Įvardija, kad gerai turi būti pirmiausia kažkokiems mistiniams darbo žmonėms, kurie yra skriaudžiami ir išnaudojami, nes kažkas užvaldė Lietuvą, ją begėdiškai išnaudoja ir kaupia milijonus. Toks marksistinis marazmas šiandien pasaulyje retas, bet mums nutiko taip, kad turime net kelis tokių pažiūrų ministrus, kurie atsiraitoję rankoves rengiasi tokiomis „teisingumo” priemonėmis atkurti prarastą socialinį teisingumą.

Tenka pripažinti, kad tai pirmas toks akivaizdus susidūrimas su pačia kairuoliškiausia socialdemokratijos forma per visą nepriklausomybės laikotarpį. Algirdas Brazauskas niekada nebuvo toks kairysis, net nebuvo tikras socialdemokratas, o labiau liberalas, ką ir pats pripažindavo. A.Brazauskas sakydavo, kad socialdemokratija yra tas pats liberalizmas, tik iki tam tikro laipsnio. Šiandien jau žinome, kad tas jo laipsninis liberalizmas leido klestėti ir pinigų į savo kišenes prisigrūdimo reiškiniui. Toks buvo ir sovietinis socialinis „teisingumas”.

V.Andriukaitį visiškai pagrįstai galima vadinti socialdemokratinės linijos mūsų Konstitucijoje architektu. Savaime suprantama, kad kiekvienas iš prisidėjusiųjų prie Konstitucijos teksto kūrimo turėjo savo pažiūras ir Konstitucijos turinyje siekė palikti tų pažiūrų atspindį. Bet demokratinės valstybės Konstitucija privalo būti politiškai neutralus dokumentas. Jos funkcija – suderinti įvairių visuomenės sluoksnių bendrą sugyvenimą, būti visiems lygiai teisinga. Matyt, greitai sužinosime, ar mūsų Konstitucinis Teismas Konstituciją supranta taip, kaip V.Andriukaitis, ar taip, kaip ji suprantama Vakarų demokratijose, ieškant teisingo balanso tarp privataus ir viešojo sektorių.

Spalio raudonoji revoliucija Lietuvos sveikatos apsaugos sistemoje jau buvo pradėta vykdyti dirbant Andriaus Kubiliaus Vyriausybei. Tai įrodo ir Konkurencijos tarybos nutarimas dėl privačių įstaigų diskriminavimo ir įpareigojimo Sveikatos apsaugos ministerijai nutraukti tokius veiksmus privačių medicinos įstaigų atžvilgiu. Vyriausiojo administracinio teismo sprendimas, panaikinantis PSD fondo sutarčių su privačiomis medicinos įstaigomis sudarymo tvarką, ribojančią privačią mediciną, – taip pat tokio neteisėto prioriteto suteikimo valstybinei prieš privačią mediciną pavyzdys. Taigi būtų klaidinga tvirtinti, kad kairysis požiūris į sveikatos apsaugos sistemą būdingas tik V.Andriukaičiui.

Šioje tiek A.Kubiliaus, tiek V.Andriukaičio kairiojoje sveikatos apsaugos “filosofijoje” nėra nieko daugiau, nei dvejopi standartai ir žmonių varymas atgal į milžiniška korupcija grindžiamą, brangią ir prastai dirbančią sovietinę mediciną. Jei privačios medicinos įstaigos pacientai negalės gauti savo paslaugų teikimui tokio paties finansavimo kaip ir einantieji į valstybines gydymo įstaigas, tada privačios medicinos pacientai turės mokėti du kartus. Tai yra mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas, kurios proporcingos jų atlyginimui ir todėl daugeliu atvejų didesnės nei valstybinės medicinos pacientų, ir dar kartą susimokėti visą kainą už medicinines paslaugas privačiose gydymo įstaigose.

Ar tai tikrai yra socialinis teisingumas, apie kurį kalba V.Andriukaitis? Juk apskritai

uždrausti privačių sveikatos apsaugos įstaigų V.Andriukaitis negali. Konstitucijoje įtvirtinta nuostata, kad Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva, valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvas. Tai tie patys progresiniai mokesčiai, tik kita forma. Tie 7 proc. lėšų, kurios šiandien iš PSD fondo patenka į privačias medicinos įstaigas, butų atimtos iš dalies Lietuvos piliečių, kurie sutinka papildomai sumokėti už tai, kad būtų greičiau, kokybiškiau aptarnauti privačiame sektoriuje, arba jų pažiūros ne kairiosios ir jie apskritai linkę išvengti santykių su viešuoju sektoriumi dėl savo liberalių pažiūrų. Ar tokių piliečių diskriminavimas, jų teisių paneigimas būtų konstituciškai pagrįstas, ar tai nepaneigtų visų lygybės prieš įstatymą principo?

Aišku viena, kad su sovietiniu mąstymu ir gyvenimo būdu į ateitį nepateksime. Jei viešasis sektorius atsisakys to, ką daro privatus verslas, – nuolatinio racionalumo, efektyvumo paieškų, jokios valstybės ateities apskritai nebus.

Praėjusią savaitę Seime nebuvo pritarta kairuoliškoms V.Andriukaičio pateiktoms Sveikatos draudimo įstatymo pataisoms. Tai geras ženklas, kad Seime sveiko proto dar liko. Spalio revoliuciją skelbti dar anksti. Įvykdyti tokią revoliuciją V.Andriukaitis galės tik tada, jei tam pritars Seimas, prezidentė ir Konstitucinis Teismas. Reikia tikėtis, kad sveikas protas Lietuvoje jau yra stipresnis už norus rengti sukilimus ir revoliucijas.