Tampame kažkokia pedagogų tauta – auklėjame vieni kitus, mokome ir, maža to, tiesiog nusigręžiame, jei žmogus mąsto kitaip. Bet skaudžiausia tai, kad nustojame klausytis ir girdėti.

Kažkurią dieną kalbėjausi su pažįstamu, kuris pasipasakojo, jog ką tik grįžo iš įdomaus renginio, kaip jis sakė, padėjusio pažvelgti į savo vidų ir savotiškai prisiliesti prie savo esybės. Tai buvo mums gana keistu vardu pavadinta tylos stovykla, kurią rengė joga besidomintys tautiečiai. Vardas tikrai, matyt, daug kam pasirodys keistas, nes tylėti mums nėra įprasta – juk esame įpratę malti liežuviu, o dabar ypač įvaldėme mokymų ir pamokymų meną, tad kokia čia dar tyla gali būti reikšminga.

O tas žmogus grįžo iš tiesų pasikeitęs. Klausantis net jo balsas atrodė kitoks: tylesnis, ramesnis, gal net kažkaip kitaip skambantis. Jis pasakojo, kad pirmas kelias dienas buvo gana sunku, nes vis norėjosi ką nors užkalbinti, tačiau pamažu pavyko likti su savimi ir išgirsti savo vidinį balsą: „Kažkas įvyko, kilo jausmas, kad ir aš pats, ir pasaulis kitaip ėmė atrodyti. Tapo ramu, nebekilo noro kitus kalbinti, kažkur skubėti, lėkti.“ Bet mane labiausiai sužavėjo kita jo mintis: „Stovykla nebuvo nekalbėjimo, tai – tylos meno stovykla. Juk norėdami galėjome siuntinėti žinutes telefonu ir kalbėti, kalbėti…“

Tyla ir nekalbėjimas… Du tokie, atrodytų, vienodi ir tokie skirtingi fenomenai. Ir iš tiesų, kai įsigilini, pradedi suvokti, kad net ir patys žodžiai apie skirtingus dalykus kalba. Nekalbėjimas tėra susilaikymas nuo kažko pasakymo, tačiau tylos tame mažai, nes vis tiek gyvename mintyse, dažnai norime kažką pasakyti ir nustojame girdėti kitą. O štai tyla man skamba visai kitaip: tai įsiklausymas į save, prisilietimas prie jausmo ir kažkokios dvasios esybės. Mes tuomet nenorime pasakyti, nes imame klausytis ir galbūt pradedame kažką išgirsti.

Tikiu, kad filosofai ir filologai mane sukritikuos už tokį suprimityvintą požiūrį. Bet turiu vilties būti išgirstas, nes tai pastaruoju metu mūsų krašte tampa prabanga. Kaip ir sakiau, tampame kažkokia pedagogų tauta – auklėjame vieni kitus, mokome ir, maža to, tiesiog nusigręžiame, jei žmogus mąsto kitaip. Bet skaudžiausia tai, kad nustojame klausytis ir girdėti. Ne vien nekalbėti, kai kalba kitas, bet tyloje klausytis ir išgirsti.

Kartą manęs paklausė: „O ką jūs veikiate dirbdamas psichoanalitiku?“ Atsakiau paprastai: „Aš klausausi…“ Nustebino klausiančiosios reakcija: „O, koks lengvas jūsų darbas!“ Tada ir ėmiau mąstyti: o iš tiesų, ar tikrai tai lengvas darbas? O kas gi yra tas klausymasis?

Supratau viena: kad ir kas sukūrė žmogų – Dievas, Alachas ar, kaip kai kurie sako, ateiviai, mes nesame atsitiktinis produktas, evoliucijos eigoje išlipęs iš vandens ir nusimetęs iš pradžių roplio šarvus, o paskui beždžionės kailį. Jau pati žmogaus prigimtis yra logiškai sudėliota. Nuo gimimo mes dar ilgai nekalbame, laukiame, kol atsivers kalbos vartai ir ims veikti kalbos padargai, ir tik tada užpildome tuštumą savo balsu. Bet ar tikrai tuštumą? Ar nėra taip, kad ta tyla skirta kaip tik klausymuisi ir girdėjimui?

Vaikas turi tai, ką mes, suaugusieji, dažnai esame pametę gyvenimo kelyje. Jis yra intuityvi būtybė, iš mimikos, balso tembro, garso, judesio, kūno pozos pasikeitimo pažįstanti aplinką ir nuspėjanti tolesnius aplinkinių veiksmus. Ir jokia kalba čia nereikalinga. Tačiau mes šį privalumą neretai pamirštame ir kalbame, aiškinamės, mokome… Bet gal tuomet ir yra ta didžioji kažkieno idėja suteikti žmogui dar vieną šansą sugrįžti prie savo esybės ir išmokti klausytis tylos? Tas šansas atsiranda auginant kūdikį, kuris nekalba, bet signalizuoja apie savo poreikius kitokiais būdais. Ir pabandyk tą pažinti, jei neturi intuicijos…

Beje, paradoksalu, bet ir mūsų smegenys sukurtos taip, kad labiau vertintume vidinį, o ne išorinį balsą. Visi žinome, kad mūsų kairysis pusrutulis kuria logiką, sąmoningus sprendimus, savaip valdo kalbą. O dešinysis labiau vertina emocijas, intuityvią veiklą, nesąmoningą pažinimą. Mes didžiuojamės, kad esam mąstančios būtybės, iškilusios savo didingumu virš kitų gyvybių. Bet nesusimąstome, kad savo protu ne tiek kuriame, kiek griauname, o mūsų kairysis pusrutulis sukurtas taip, kad ne tiesos ieškotų, bet labiau prasmę ir loginius paaiškinimus konstruotų. Ir tam, kad logiškai ką nors paaiškintų, jis gali pasitelkti melą vietoje tiesos, fantazijas vietoje tikrovės. Užtat dešinysis pusrutulis niekada neapgauna, nes išsaugo savyje visas patirtis, visus jausmus, galų gale kuria intuiciją. O jei dar prisiminsime, kad pirmuosius dvejus gyvenimo metus mūsų asmenybę kuria tik dešinysis smegenų pusrutulis, o ir vėliau mąstymu mes tik prisidedame prie pirmųjų jausminės patirties sukurtų rezultatų, tai suprasime, kas deda pamatus mūsų gyvasčiai ir dvasiai.

Aš vis mėgstu kartoti, kad duodamas mums protą Dievas papokštavo – savaip atėmė jausmus ir intuiciją, atėmė galimybę tylėti ir girdėti. Ir kaip kitaip, jei ne bausme, vertinti tą proto „privalumą“, kad mes vieninteliai iš gyvų būtybių žinome, jog kada nors mirsime?

Bet nemanau, kad tai vienintelė kaina, kurią mes sumokame už protą, mąstymą, kalbos dovaną. Didesnė kaina yra ryšio su kitu žmogumi praradimas, nes mes nustojome girdėti žmogų, nes pradėjome klausytis ne ausimis, bet liežuviu… Ir tuomet nebesistebiu, jog mano pacientai dažnai labiausiai vertina ne tai, kad jiems kažkas sakoma ir pasakoma, bet tai, kad jų kažkas pagaliau klausosi ir juos girdi. O jei išgirsta, tai ir supranta – ar tai ne didžiausia mums duota dovana?

Bet pabandykime kartais pasiklausyti. Oi, kaip nelengva, kaip norisi tuoj pat kažką pasakyti, išsakyti, pamokyti, pasmerkti.

Tačiau kodėl mes nepajėgiame toleruoti tylos būdami su kitu, kodėl norime ją pakeisti dažnai tuščiu plepėjimu, nebemokame išgirsti kito? Gal todėl, kad pernelyg sureikšminame protą, manydamiesi, jog esame didingiausi iš didingiausių? Mes esame tokie dideli, kad leidžiame paniekinti kitos odos spalvos žmogų, sakydami „fui, beždžionė“, ir metame į jį bananą, kaip jau ne kartą nutiko dabar vykstančiame Europos futbolo čempionate. Bet nesusimąstome, kad mes linkę į kitus žmones perkelti savo bruožus, kurių patys bijome, nemėgstame, ir taip „atsikratome“ jų. Tai gal mes ir esame tos „beždžionės“, kurios ne tik mėto bananus, bet ir drąsiai pila purvą ant kitų interneto platybėse, auklėja kitus bei moko „teisingo“ mąstymo pagrindų ir nebegirdi argumentų, nes klausosi liežuviu?

Ir tada norisi pasakyti, kad mums visiems turbūt atėjo metas nuvykti ir pabūti tylos stovykloje…

Paradoksalu, bet ir mūsų smegenys sukurtos taip, kad labiau vertintume vidinį, o ne išorinį balsą.