Shutterstock

Daugėja viešų diskusijų apie mūsų švietimo padėtį. Matyt, be aktyvesnio visuomenės, tėvų, pagaliau pačių pedagogų ir akademinio pasaulio įsikišimo sunku įsivaizduoti realius pokyčius, nes dabar stebime vis prasidedančias, bet – dažnai ir dėl valdžių keitimosi – iki galo neįvykdomas reformas. Norėčiau atkreipti dėmesį į kelis bendro pobūdžio švietimo aspektus ir pasvarstyti pokyčių galimybes.

Saulius ŽUKAS

Suomiai mokysis pagal temas

Šį pavasarį šiokių tokių kalbų pedagoginėje visuomenėje sukėlė britų žurnalisto Richardo Garnerio straipsnis apie planuojamas Suomijos švietimo pertvarkas. Pagrindinė naujovė yra mokomųjų dalykų keitimas mokymusi pagal temas.

Kitaip sakant, tai integruotas ugdymas, kai aplink temą sukasi skirtingos disciplinos. Patys suomiai mano, kad tai taps dideliu jų švietimo proveržiu. Visa tai turėtų tapti alternatyva tradiciniam dalykinių egzaminų konvejeriui. O kalbėdami apie ugdymą žemesnėse klasėse suomiai pabrėžia, kad mokymasis turi būti dar ir smagus.

Ką reiškia smagiai mokytis?

Smagu mokytis, kai tau įdomu, kai patinka, ką darai, kai jautiesi saugus, kai ugdymo aplinka yra įkvepianti, provokuojanti, kai nebijai suklysti, kai tavo pastangos yra pastebėtos ir įvertintos, kai toks mokymasis tampa sveiku polinkiu ar įpročiu.

Šiurkščiai imant, ugdymo procesą sudaro dvi dalys: mokomoji medžiaga, kurią pateikia programos, mokytojai, vadovėliai ir pan., ir vaiko įsitraukimas, įsipareigojimas tai išmokti.

Mokomoji medžiaga yra tai, ką manome, kad vaikui reikia „sukišti“ į galvą, o su jo įsitraukimu sudėtingiau. Kad ir kokia mums atrodytų svarbi siūloma mokomoji medžiaga, jei moksleiviui viskas nuobodu ir įkyrėję, jis neįsitrauks.

Šis įsitraukimas susijęs su motyvacija – kai kas nors mus jaudina, domimės, ieškome žinių ir judame į priekį. Jei veikla nemeta iššūkio, būna nuobodu. Bet jei mokymo procesas išstumia mokinį per toli, jis nebesupranta, kaip reikia ką nors atlikti, mokinys, kaip sakoma, stresuoja. Abiem atvejais mokymas neefektyvus.

Optimalus susijaudinimas reiškia, kad mokinys jaučia esant iššūkį, bet nėra jo pritrėškiamas. Taip, čia vienas iš sunkiai įveikiamų edukacijos mazgų: vienam mokiniui ta pati užduotis gali būti įdomus iššūkis, kitam – jo galimybių neatitinkantis, nuobodulį keliantis dalykas. Pasaulis čia tvarkosi individualizuodamas ugdymo procesą, kai mokytojas siūlo moksleiviams individualius mokymosi planus, – ir tai neišvengiama švietimo sistemos ateitis.

Beje, domėtis, eiti pirmyn skatina net ir nedidelė mokinio galimybė rinktis bent iš keleto siūlomų galimybių, pavyzdžiui, iš kelių projekto temų, kelių skaitytinų knygų ir pan.

Įsitraukimas ar disciplina?

Kai mokinys aktyviai ir kūrybiškai įsitraukia į tai, ko mokosi, emocinis jo santykis su ugdymo turiniu yra pozityvus. Bet mokymas gali būti paremtas labai griežta disciplina, kuri gali būti išugdoma ar išsiugdoma. Vis dėlto vien disciplina paremtas ugdymas yra problemiškas, nes ji neformuoja teigiamo emocinio santykio su tuo, ko mokomasi.

Mokinys tarsi laikosi per atstumą nuo to, ką turi išmokti, o jei išmoksta, kaip sakoma, jau kitą dieną pamiršta, nes iš esmės tai jam neįdomu. Kai ugdymo metu atsiranda aistra ką nors sužinoti, suvokti, tai gali vesti prie stebėtinų pasiekimų, kūrybinių proveržių. Kai tai tik privaloma iškalti medžiaga, ji geriausiu atveju bus tik atkartojama.

Man sako: bet vaikas, kaip ir kiekvienas kitas, turi įsitempti, norėdamas ką nors rimto nuveikti, o tą įsitempimą garantuoja disciplina, nebūtinai vien išorinė, bet ir išsiugdyta vidinė. Beje, disciplinuoja ne tik rykštės baimė, bet ir meduolis, stipendija pažangiesiems.

Tačiau man atrodo, kad savanoriškas, kūrybinis įsitempimas yra tikrai ne mažesnis už disciplininį ir jį dar lydi teigiamos emocijos, be to, jo pasekmės ilgalaikės, nes tai pasitikėjimą savimi ugdantis procesas.

Ar galima tikėtis, kad visus 12 metų vaiką, vėliau jaunuolį turi lydėti vien ugdymo proceso entuziazmas ir euforija?

Pradinėje mokykloje to turėtume siekti. Tai, ką matau ir girdžiu bendraudamas su pradinių klasių mokytojais, leidžia daryti vieną išvadą: jei pradinukas nenori eiti į mokyklą, tai mokytojo ir mokyklos problema. Vyresnėse klasėse reikalai sudėtingesni, tad mūsų sąlygomis galėtume svajoti bent apie kelis mokytojus ar nors vieną mokytoją, su kuriuo turėtų susitikti kiekvienas vidurinį mokslą baigiantis mokinys.

Tokių mokytojų gebėjimas suintriguoti, patraukti savo dalyko mokomąja medžiaga ir mokinio įsitraukimas, kurį lydi ir emocinis ryšys, gali tapti modeliu, pritaikomu ir kitose ugdymo srityse bei apskritai gyvenime, taip pat renkantis vėliau ir studijų kryptį. Nelaimingi mūsų vaikai, jei baigia mokyklą (kad ir gerais pažymiais), bet nėra patyrę įtraukiančio, aistros lydimo mokymosi džiaugsmo.

Problemų sprendimas

Mes, suaugusieji, manome, kad žinome, kokio ugdymo turinio reikia mūsų vaikams, siekiant išugdyti moralius, patriotiškus, galinčius įsijungti į darbo rinką jaunuolius. Tradiciškai šiam turiniui apibūdinti ir jo įsisavinimo kiekiui apskaičiuoti parankūs kanono, standarto, kvalifikacinio minimumo ir kiti normatyviniai apibūdinimai. To turinio įsisavinimo lygį padeda įvertinti standartizuoti testai ir panašios priemonės.

Bet ar to šiandien užtenka?

Imkim vieną aspektą. Šiandien visuose ugdymo lygiuose pabrėžiamas problemų sprendimas. Tai, beje, yra mūsų vaikų peilis tarptautinių tyrimų metu. Tarptautinių tyrimų užduotys reikalauja kūrybiško savo žinių panaudojimo. Problemos, kaip ir iš tiesų gyvenime, yra sinkretinio pobūdžio, todėl vieno dalyko žinojimu neatsipirksi. Reikia tarsi pažvelgti į reikalą iš šalies ir sugalvoti (!), kaip spręsti užduotį jungiant įvairiopus savo gebėjimus.

Mes įpratę eiti viena vaga, po to kita vaga, po to trečia vaga, nors mūsų prašo kūrybiškai sujungti ėjimo skirtingomis vagomis patirtį. Problemos turi vieną bendrą bruožą – jas galima spręsti įvairiai. Kai pasiskirstę grupelėmis moksleiviai sprendžia kokią nors problemą, yra minčių lietaus etapas – gali ir turi būti siūlomi įvairiausi problemos sprendimo variantai, nes tik esant įmanomai plačiam pasiūlymų spektrui bus lengviau pasirinkti tinkamą sprendimo būdą.

Taigi šiuolaikinis ugdymas reikalauja neapsiriboti kad ir aukštu vienos srities – disciplinos – standartų pasiekimu, jis kviečia žengti toliau, gebėjimų jungimo link. O šiems žingsniams mūsų švietimo sistema dar nėra reikiamai pasiruošusi. Trūksta metodinės informacijos, trūksta kvalifikuotų specialistų, todėl mūsų ugdymo programos – net ir naujausios ar tuoj turinčios atsirasti – geriausiu atveju tik deklaruoja probleminio ugdymo poreikį, bet nepertvarko savo turinio, kad problemiškai formuluotų ugdomąją medžiagą.

Kaip vertinti?

Kai kalbame apie apibrėžtus ugdymo standartus, dalykai tarsi aiškesni. Niekas neabejoja, kad mokykloje reikia išmokti be klaidų rašyti, kad būtina mokėti daugybos lentelę ir daugelį kitų kanoninių dalykų. Šiuos gebėjimus nesunkiai įvertina testai. Tačiau kaip vertinti atsakymus į vadinamuosius atvirus klausimus? Kaip vertinti originalų teksto interpretavimą? Kaip vertinti grupės mokinių pasiūlytą originalų problemos sprendimą?

Jeigu kanoninį literatūros kūrinį lydi mokytojo išsakyta ar vadovėlyje užrašyta kanoninė to kūrinio interpretacija ir mokinys ją tik pakartoja, tada klaidos aiškios ir jų skaičius lemia pažymį. Bet jei į klasikinį kūrinį mokinius kviesime pažvelgti kaip į interpretacinę problemą, kurios sprendimui jie turės pasitelkti visą savo literatūrinę, kalbinę, kultūrinę ir asmeninę patirtį, vertinimas nebus toks paprastas.

Šiandieninis, o ypač rytojaus pasaulis, kurio iššūkius turės priimti mūsų vaikai, reikalauja mąstyti netradiciškai, nebijoti rizikuoti, nebijoti suklysti. Mąstyti netradiciškai nereiškia mąstyti be tradicijos – tai atsispirti nuo tradicijos ir eiti tolyn. Čia galima kalbėti panašiai kaip ir apie intuiciją – be tos srities žinojimo ji neveikia.

Klaidos baimė

Klaida – baisiausias dalykas mūsų mokykloje. Prisiminkime vaiką, kuris mokosi skaityti. Kai jau pamažu ima tai daryti, skaitydamas jis kartais spėja kurį nors žodį – mato pirmas žodžio raides ir spėja, nebūtinai teisingai, o mes pykstame: „Nespėliok, o skaityk, kas parašyta!“ Bet vaikas, remdamasis kalbinės ekonomikos dėsniu, darė sprendimą, tik jam šį kartą nepasisekė. Ar mes visi tokiu pat būdu nespėliojame?

Pavyzdžiui, kai tam pačiam vaikui pradedame skaityti pasaką apie Raudonkepuraitę ir antroje eilutėje vėl pamatome didžiąją R ir ilgą žodį, mes jau neskaitome mergaitės vardo, mes tą žodį suvokiame kaip emblemą ir jį spėjame iš ženklų, kuriuos mums siunčia tekstas.

Skaitymas – tai nuolatinis, akimirksniu vykstantis problemų sprendimas. Koks čia žodis, ką jis reiškia šiame kontekste, mes nuolatos sprendžiame keldami hipotezę, kuri pasitvirtina, arba, jei sakinio prasmės nesuvokėme, grįžtame ir skaitome iš naujo keldami kitą hipotezę.

Skaitymo, kaip ir kiti gebėjimai ugdomi pamažu, darant klaidas ir jas taisant, aptariant, bet jų nebijant, iš jų netgi kartu pasijuokiant (bet nesišaipant iš vaiko suklydimo).

Vertinimo alternatyvos

Kaip vertinti literatūros rašinius? Kaip atpažinti originaliai galvojantį abiturientą? Čia viskas ima priklausyti nuo vertintojo kompetencijų, nuo jo pažiūrų atvirumo, pagaliau nuo jo požiūrio į save. Kartais atsiranda nuojauta, kad mokytojai bijo drąsesnio, metaforiškesnio mokinių žodžio. Todėl originali, unikalia gyvenimo patirtimi paremta mokinio nuomonė gali būti laikoma klaidinga.

Tad kaip vertinti? Receptų siūloma įvairių, čia priminsiu tik kelis iš jų. Baigiamieji mokyklos egzaminai padaryti anoniminiai dėl nepasitikėjimo mokiniais ir jų mokytojais. Jeigu būtų (kada nors) garantuotas mokyklų standartas, tai yra daugiau ar mažiau vienodas visų Lietuvos gimnazijų lygis, galima būtų vėl ant kojų pastatyti mokyklinį egzaminą, kurio rezultatais būtų pasitikima. Juk mokinius pažįstantis mokytojas galėtų juos nuosekliau įvertinti, atsitiktinumo rizika baigiamųjų egzaminų metu sumažėtų.

Bet gal nesureikšminkim egzaminų pažymio? Tegul jis būna tik dalis patikros, o greta egzaminų mokinio gebėjimus tegul vertina baigiamasis darbas ir pasiekimų įvairiose veiklose portfelis (dalyvavimas mokslinėse olimpiadose, kūrybiniuose projektuose, sporto, meno pasiekimai, visuomeninė veikla ir pan.). Visa tai kurtų visapusiškesnį mokinio portretą.

Mokinio vertinimo paklaidos rizika nuolatos išlieka, ypač kai kalbame apie aukštesniuosius gebėjimus. Su žemesniaisiais gebėjimais mūsų mokykla visai neblogai susitvarko. Logiška, kad čia gali dominuoti į standartus orientuotas ugdymas. Tačiau mokinių su aukščiausiais pasiekimais turime tikrai per mažai, šioje srityje mūsų mokykla atsilieka net ir nuo artimiausių kaimynų. Bet juk netikime, kad mūsų vaikai mažiau gabūs.

Svarbiausi aukštesniųjų gebėjimų bruožai: gebėjimas integruoti, arba jungti, skirtingų sričių žinias, gebėjimas interpretuoti žinias, o tai reiškia suprasti, gebėti jungti mokomąją medžiagą su savo kultūrine ir gyvenimiškąja patirtimi, ir gebėjimas vertinti, t.y. kritiškai žvelgti į supančią aplinką, plūstantį informacijos srautą ir pan. Viso to standartizuotais testais neapčiuopsi.

Integravimo galimybės

Praktinė veikla, realių, gyvenime iškylančių problemų sprendimai neįmanomi be skirtingų sričių žinių ir gebėjimų integravimo.

O ką, jei pasiūlytume sprendžiant problemą pažvelgti į ją iš skirtingų mokyklinių disciplinų pozicijų ir suformuoti tai kaip įprotį, labai parankų įprotį? (Tai bandome daryti pradinių klasių integruotame vadovėlyje „Vaivorykštė“).

Integruoto ugdymo metu pradinėse klasėse nusitrina ribos tarp pamokų, nebereikia skambučio, mokytojas kaitalioja veiklas atsižvelgdamas į mokinių savijautą, įsitraukimą, nuovargį. Vaikai skaito, rašo, skaičiuoja, piešia, šoka, muzikuoja, vertina moraliniu požiūriu aptariamus dalykus, šneka apie tai anglų kalba išlaikydami vieną temą. Dalykinių požiūrių kaitaliojimas tampa kasdienine veikla. Tai pagilina aptariamų temų suvokimą, įtraukia vaikus į tiriamąją, projektinę veiklą, ugdo gebėjimą į dalykus pažvelgti iš skirtingų požiūrio taškų.

Pradinėse klasėse nuosekliai integruotai jau pradedama dirbti ir Lietuvoje, bet tai reikėtų perkelti ir į aukštesnes klases. Čia paminėsiu tik socialinių ir humanitarinių disciplinų sritį.

Kartais reikėtų ne tokių ir didelių pokyčių – pirmiausia susėsti skirtingų dalykų mokytojams prie stalo ir pasiderinti, susitarti. Pavyzdžiui, suderinti laiką, kad istorijos, literatūros, menų disciplinos, tarkim, XI klasėje, kokį lapkričio mėnesį visą dėmesį skirtų baroko epochai Europos, LDK istorijoje, literatūroje, menuose (ir architektūroje).

Vienų disciplinų medžiaga paremtų kitų, atsirastų epochos ir atskirų jos reiškinių suvokimo logika, atsirastų gilesnė intriga. Ir visą šią medžiagą leistume mokiniams kūrybiškai panaudoti baigiamųjų egzaminų rašiniuose. Taip, vertinti tokius jungtinių gebėjimų darbus nebūtų lengva, bet sudarytume progą mokiniui atskleisti savo intelekto galimybes, išmonę ir kūrybiškumą.