Per 25 metus nuo nepriklausomybės, o kartu ir demokratinės rinkos ekonomikos Lietuvos valstybėje kūrimo pradžios Lietuvoje nuolat vykstant politiniams debatams, koks mūsų kelias į ateitį, nuolat būdavo nukrypstama į du kraštutinumus: 1) valstybės dominavimą visuomenės atžvilgiu, arba totalitarizmą; 2) visišką socialinių santykių liberalizmą, kuriam esant valstybė turi atlikti tik naktinio sargo funkcijas.

Debatai ir likdavo debatais, pasąmonėje linkstant prie „saugaus“ gyvenimo sovietmečiu. Per sovietinio turto laukinę privatizaciją už Gedimino Vagnoriaus sugalvotus virtualius investicinius čekius valstybė atliko tik naktinio sargo funkcijas. Tai lėmė neefektyvų ir nesėkmingą privatizavimą, rinkos ekonomikos kompromitaciją visuomenės akyse ir politikų instinktą atsitraukti nuo rimtų reformų. Sociologo Zenono Norkaus tyrimuose („Du nepriklausomybės dvidešimtmečiai“)  tai įvardyta kaip viena didžiausių klaidų, lėmusių mūsų ekonominį atsilikimą net lyginant su Estija, kuri privatizavo valstybinį turtą tik įsivedusi tikrus konvertuojamus pinigus ir dalyvaujant tik tikriems investuotojams.

Po privatizacijos nesėkmės  Lietuvos politiniame gyvenime dominuojantys populistai nuolat ieškojo nors ir pliuralistinės globėjiškos valstybės modelio ir šioje versijoje valstybė buvo vaizduojama kaip išlyginamoji galia, restruktūrizuojanti socialinę sandarą taip, kad ši būtų palankesnė socialiai bei ekonomiškai silpnesnėms grandims, nes būtent šios grupės daro ir toliau darys didžiausią poveikį politikai per balsavimą rinkimuose.

Teisėsaugos, švietimo, sveikatos apsaugos srityse nuo estų esame atsilikę pirmiausia todėl, kad mūsų politinė klasė taip ir nesugebėjo šių sričių reformuoti, o pasitenkino tik kosmetiniais remontais, iš esmės išsaugant sovietmečiu egzistavusią neefektyvią ir neprotingą sistemą, jos jokiu būdu nepritaikant prie šalies biudžeto finansinių galimybių ir šiuolaikinės visuomenės poreikių. Apsižiūrėjus, kad atšventę nepriklausomybės atkūrimo 25-mečio jubiliejų ir toliau liekame viena labiausia atsilikusių regionų valstybių, pirmaujanti pagal dėl emigracijos prarastų darbingo amžiaus piliečių skaičių, pagaliau nuspręsta mažiau apmokestinti darbą ir taip paskatinti didelės pridėtinės vertės darbo vietų kūrimą bei investicijas. Už tai daliai visuomenės teks susitaikyti, kad gali negauti šešių ar keturių mėnesių atleidimo iš darbo išmokų, darbdavio sprendimu gali būti atleistas per tris dienas, taip pat teks atsisakyti kitų socialinių garantijų, kurių mokėjimas darbo vietų kūrimą daro nepatrauklų.

Politologiniu požiūriu paradoksalu, bet iniciatyvios liberalizuoti darbo rinką ėmėsi ne dešiniosios, liberaliosios politinės jėgos, bet kairioji Socialdemokratų partija. Andriaus Kubiliaus konservatorių ir liberalų Vyriausybė, dirbusi sunkmečio sąlygomis 2008–2012 m., parodė savo visišką neįgalumą, taip ir neatlikdama jokių rimtų viešojo sektoriaus struktūrinių reformų. O Konstituciniam Teismui (KT) teko paskelbti kone visus sunkmečio įveikimo A.Kubiliaus Vyriausybės ir Seimo daugumos sprendimus prieštaraujančiais Konstitucijai. Todėl kyla pagrįstas klausimas, ar naujasis socialinis modelis, kurio įgyvendinimui riekia pakeisti kone 20 įstatymų, taip pat nebus paskelbtas prieštaraujančiu Konstitucijai. Ar siekiant didesnių investicijų, dinamiškumo darbo rinkoje sumenkusios socialinės garantijos nebus pripažintos pažeidžiančiomis žmogaus orumą: ~homo sovieticus~ vergišką, minimaliai socialiai užtikrintos, įkalintos vergovės orumą?

Valstybės socialinio modelio keitimas yra ne tik politinis sprendimas. Jį keičiant riekia laikytis Konstitucijos, tarptautinėse sutartyse įtvirtintų žmogaus teisių apsaugos. Nepaisant to, kad 1992 m. Lietuvos Konstitucijos tėvai įžvalgiai ar nesąmoningai „pražiūrėjo“ Lietuvos įvardijimą socialine valstybe, Konstitucijoje ~expresis verbis~ (aiškiu būdu) neišreikštas socialinis valstybingumas, bet preambulėje įtvirtintas visuomenės teisingumas ir darnumas leido KT praėjusią savaitę praplėsti socialines garantijas socialiniuose būstuose gyvenantiems piliečiams. Lietuvos statistikos departamento pateiktais duomenimis, 2012 m. Lietuvoje buvo 69 330 asmenų (iš jų 8061 – neįgalūs asmenys ir šeimos, kuriose yra neįgalių asmenų), turinčių teisę į socialinį būstą. Į šeimų ir asmenų, turinčių teisę į socialinį būstą, sąrašus 2012 m. įrašyti 31 584 asmenys (šeimos), tai yra 1100 asmenų (šeimų) daugiau negu 2011 m.

Socialinio būsto fondo plėtra dėl ribotų valstybės biudžeto galimybių poreikio netenkina, ir mažas pajamas turintiems asmenims (šeimoms) galimybė išsinuomoti savivaldybės socialinį būstą gali būti suteikta tik per 20–30 metų nuo prašymo išnuomoti socialinį būstą pateikimo. Neturinčių būsto ir negaunančių paramos asmenų (šeimų) skaičius nuo 2008 m. kasmet didėja beveik trimis procentais.

1966 m. Tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto, kuris Lietuvos Respublikai įsigaliojo 1992 m. vasario 20 d., 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės, šio pakto šalys, pripažįsta kiekvieno teisę į pakankamą savo ir savo šeimos gyvenimo lygį, įskaitant teisę turėti būstą, ir imasi reikiamų priemonių, jog būtų užtikrintas šios teisės įgyvendinimas.

Ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių komiteto, kuris prižiūri valstybių įsipareigojimų pagal paktą vykdymą, 2014 m. išvadose apie Lietuvos Respublikos pateiktą pakto įgyvendinimo ataskaitą, be kita ko, išreikštas susirūpinimas dėl ypač didelio socialinio būsto trūkumo; Lietuva paraginta užtikrinti, kad vykdant būsto politiką visų pirma būtų atsižvelgiama į marginalizuotų ir pažeidžiamų asmenų, kurie neturi tinkamo būsto, grupių poreikius. Taigi, ~volens nolens~ – vienaip ar kitaip, mokesčių mokėtojams teks dar plačiau praverti pinigines ir pasidalyti jų negausiu turiniu su nepriteklių patiriančiais piliečiais.

Nors nutarime iš esmės yra dar kartą likviduotas šalies politikų ~in corpore~ darbo brokas, kai vis dar nesuvokiama, kas yra valdžių padalijimo principas ir kokius socialinis santykius savo nutarimais gali reguliuoti Vyriausybė ir kokius privalo sureguliuoti Seimas (kai kurie Seimo nariai sėdi Seime po kelias kadencijas, bet šios abėcėlės niekaip neišmoksta – KT nutarimais nukirstų Seimo narių galvų be smegenų vietoje išauga po kelias tokias pat), turintis tautos mandatą, šiuo nutarimu iš esmės praplėstos ir socialiniame būste gyvenančių socialiai remtinų asmenų teisės. Jų pajamoms viršijus įstatyme nustatytą ribą, jie neprivalės išsikraustyti iš socialinio būsto ir užleisti jo kitiems, jei tas viršijimas nebus toks, kurio pakaktų būstui išsinuomoti rinkos sąlygomis.

KT logika paprasta ir aiški, nes jei tokie asmenys būtų iškeldinti jų pajamoms nežymiai viršijus numatytą ribą ir jei jie turėtų mokėti iš savo šeimos biudžeto už būstą rinkoje, jie vėl automatiškai taptų socialiai remtini ir vėl galėtų pretenduoti į socialinį būstą. Taip būtų sukurta paskata jiems nedirbti ir nerodyti savo pastangų patiems pasirūpinant asmenine gerove arba slėpti savo pajamas.

Yra pagrįstos vilties, kad naujai siūlomas socialinis modelis nebus pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Tiek aktyvesniems ir labiau linkusiems rizikuoti veikiant laisvojoje rinkoje, pasikliauti savo jėgomis bei prisiimti atsakomybę už savo asmenines rizikas piliečiams, tiek patiriantiems nepriteklių ar net skurdą teks pripažinti KT nutarimus, kuriuose pasiremiant civilizuotų demokratinių valstybių suformuotais ir įgyvendintais teisės principais konstatuota, kad pilietinėje visuomenėje solidarumo principas nepaneigia asmeninės atsakomybės už savo likimą. Todėl socialinės apsaugos teisinis reguliavimas turi būti toks, kad būtų sudarytos prielaidos ir paskatos kiekvienam visuomenės nariui pačiam pasirūpinti savo gerove, o ne pasikliauti vien valstybės laiduojama socialine apsauga. Socialinė parama neturi sudaryti prielaidų asmeniui pačiam nesiekti gauti didesnių pajamų, savo pastangomis neieškoti galimybių užtikrinti sau ir savo šeimai žmogaus orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas, ji neturi virsti privilegija. Abipusės asmens ir visuomenės atsakomybės pripažinimas yra svarbus užtikrinant socialinę darną, laiduojant asmens laisvę ir galimybę apsisaugoti nuo sunkumų, kurių žmogus vienas nepajėgtų įveikti.

Taigi pagal Konstituciją Algirdo Butkevičiaus Vyriausybė turi teisę ir pareiga įstatymu nustatyti tokius socialinės paramos teikimo pagrindus ir sąlygas, socialinės paramos rūšis ir dydžius, kad būtų sudarytos prielaidos ir paskatos kiekvienam visuomenės nariui pagal išgales stengtis pirmiausia pačiam pasirūpinti savo bei šeimos gerove, prisidėti prie visos visuomenės gerovės. Nesinori tikėti, kad priimant naująjį socialinį modelį Seime bus padarytų išimčių, pavyzdžiui, dirbantiems valstybės tarnyboje. Tokiu reguliavimu būtų akivaizdžiai pažeista Konstitucija, pažeidžiant visų lygybės prieš įstatymą principą.

Kita vertus, KT labai entuziastingai gina viešojo sektoriaus interesus ir pamiršta privatų sektorių. Niekam nerūpėjo, kad per sunkmetį privatus sektorius traukėsi 20–30 proc., o viešasis – tik 5 proc., kad valdininkų armija ir toliau augo.

Nuo pat nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos politinei klasei politinės atsakomybės pakako tik rimtam ir vieningam apsisprendimui dėl narystės ES ir NATO. Visa kita turėjo likti taip, kaip buvo sovietmečiu, su nedideliais pakeitimais. Tai tiko tiek pačiai politinei klasei, greitai sugebėjusiai susirasti sau patogią vietą naujojoje valdžioje, tiek tautai, kurios tik menkutė dalis atsiraitojusi rankoves kibo naudotis laisvosios rinkos suteiktomis galimybėmis, o didžioji dalis buvo tikra, kad ekonominė ir socialinė gerovė neišvengiamai ateis pati.

Gerovė, kokios buvo verti daugiau ir mažiau pastangų įdėję jos siekiantys piliečiai, pamažu atėjo, bet ne visiems: didelė tautos dalis, už grašius pardavinėjanti savo darbo jėgą rinkoje, gyvena nusivylusi valstybe ir noriai išvyksta dirbti tų darbų, kurių nebenori dirbti britai, norvegai ar vokiečiai – taip išeiviai kultūriškai ir socialiai dar labiau save nuskurdina. Dėl sudėtingesnių ir brangesnių darbo vietų Lietuvoje tenka kovoti globalioje rinkoje.

Politikai tokių darbo vietų sukurti nesugeba, todėl patys verčiasi per galvą siekdami vėl gauti tautos mandatą. Bet jie gali padėti sukurdami palankesnes sąlygas tiems, kurie turi gebėjimų kurti tokias darbo vietas. Leisti paprasčiau samdyti ir atleisti verslininkams, investuotojams, kurie kurtųsi Lietuvoje. Apie tai galima paskaityti ir kunigaikščio Gedimino, siekusio Lietuvą paversti modernia ir stipria Europos valstybe, laiškuose. Nieko naujo po saule.

Ištikus krizei Lietuva, kaip ir beveik visos Europos valstybės, ieško jokiam siuvėjui neįveikiamo sprendimo, kaip susitraukusiu valstybės biudžeto apklotu uždengti vis labiau besižiojančius viešojo sektoriaus nasrus. Panašiai ir 1891 m. popiežiaus Leono XIII enciklikoje „Rerum Novarum“ („Apie naujus dalykus“) buvo kalbama apie harmoningą balansą tarp kapitalo ir darbo (enciklikos paraštėje popiežius parašė: „Apie darbo sąlygas“). Tuomet buvo atkreiptas dėmesys į kapitalo ir finansų pasaulio moralumo bei etikos problemą – kaip ir neseniai praūžusios pasaulinės krizės metu. Popiežius nepaneigė privataus kapitalo teisės naudotis savo teisėmis ir pelnytais malonumais, tačiau paragino ieškoti tinkamo visuomeninio balanso, kuris visuomenę harmonizuotų, o ne ją ardytų: „ Leiskite dirbančiam žmogui ir jo darbdaviui laisvai susitarti, ypač dėl atlyginimo; atlyginimas turi būti sąžiningas ir prigimtinė teisė turi būti stipresnė nei bet kuris iš derybininkų, atlyginimas negali būti toks, kuris pažemintų, pasmerktų dirbantįjį skurdui.“

Ši enciklika pasirodė tuo metu, kai paaštrėjo konfliktai tarp darbo ir kapitalo. Nors privati nuosavybė dokumente apibūdinta kaip saugoma prigimtinės teisės, tačiau naudojimasis ja uždeda tam tikras pareigas. Kita vertus, ar politine daugumos valia verslui ant pečių užkrauta socialinė atsakomybė dar neparodė, kad ir verslas turi instinktus, kuriuos nuslopinus nėra progreso ir pralaimima konkurencijos kovoje mąstantiems plačiau ir apdairiau. Kas dar gali pripildyti biudžetą Lietuvoje, šalyje, kuri neturi nei milžiniškų gamtos turtų, nei viso pasaulio turistų dėmesį išskirtine architektūra traukiančių miestų ar didesnę metų dalį šiltos jūros?

Ir visa nesvarbu, kad Lietuva niekad negyveno pagal tokį Darbo kodeksą, kuris galioja iki šiol. Nes 90 proc. darbuotojų būdavo atleidžiami šalims susitarus be numatytų ilgų ir didelių išeitinių išmokų. Taigi įstatymas sau, o gyvenimo realybė – sau. Nieko blogiau negali būti demokratijoje, nes jei nesilaikoma įstatymo vienu klausimu, galima nesilaikyti ir kitais. Taip piliečių akyse kompromituojama valstybė, duodant aiškų ženklą, kad įstatyme parašyta vienaip, o gyvenimas teka savo vaga.

Nėra jokio didvyriškumo, kad socialdemokratų Vyriausybė iš esmės jau pritarė naujo socialinio modelio projektui, kurio pagrindinės dalys yra Darbo kodekso ir Socialinio draudimo įstatymų pataisos. Tai tik Lietuvos prisitaikymui išgyventi globalioje rinkoje grąžinta tikroji skola, apie kurią be jokio sąžinės graužimo daug metų buvo pamiršę ankstesni šios politinės partijos vadovai ir nariai.

Ministrų kabinetas birželio 8 d. ketina pritarti galutinam paketui. Nepaisant profesinių sąjungų protestų, premjeras teigia nesutinkantis vilkinti projektų, kurie esą tik pagerins darbo sąlygas dirbantiesiems. Tikras didvyriškumas Lietuvos politikoje yra tai, kad A.Butkevičiaus Vyriausybė vardan šalies konkurencingumo didinimo nėra nusiteikusi tokių projektų svarstyti metus ar dvejus ir paskandinti šį projektą Seimo rietenose.