Taivano prezidentė Tsai Ing-wen (ekrane)/ "Scanpix" nuotr.

Šiųmečius Taivano prezidento rinkimus labiausiai įsiminsime dėl dviejų moteriškų veidų. Ne tik dėl sausio 16 d. įtikinamą pergalę išplėšusios pirmosios Taivano prezidentės Tsai Ing-wen, atstovaujančios liberaliai Demokratinės pažangos partijai (DPP), bet ir dėl žavios šešiolikmetės taivanietės pop žvaigždutės Chou Tzu-yu, kuri, vienoje iš Pietų Korėjos televizijų kelias sekundes pamojavusi Taivano vėliavėle, sukėlė didžiulį skandalą ir nusipelnė „separatistės“ etiketės.

Vaiva Sapetkaitė, geopolitika.lt

Taivano, arba Kinijos Respublikos (nemaišyti su Kinijos Liaudies Respublika), teisinis statusas miglotas ir nepaliauja žadinti aistrų abipus Taivano sąsiaurio. „Reuters“ paskelbė, kad dar nė kojų naujose pareigose nespėjusios apšilti Tsai Ing-wen socialinio tinklo „Facebook“ (nors žemyninėje Kinijoje uždrausto, bet tai įmanoma apeiti) puslapis buvo užverstas reikalavimais Taivanui grįžti į Kinijos sudėtį, kaltinimais, kad jis savo egzistavimu ir nepriklausomybės ambicijomis įžeidžia gimtinę, o pati Tsai Ing-wen dažnai vadinta tik Taivano provincijos valdytoja.

„Žemyniniai“ kinai siuto, o taivaniečiai reiškė merginai stiprų savo palaikymą.

Iš Taivano kilusi dainininkė Chou Tzu-yu privalėjo paskelbti viešą vaizdo atsiprašymą ir patikinti, kad „yra tik viena Kinija ir abi sąsiaurio pusės yra vieningas darinys“, o ji visada didžiavosi būdama kinė.

„Žemyniniai“ kinai siuto, o taivaniečiai reiškė merginai stiprų savo palaikymą. Į šią paprastutę, bet greitai politizuotą istoriją įsikišo ir svarbūs Taivano politikai, merginai palaikymą pareiškė net ir ankstesnis prezidentas Ma Ying-jeou, per savo valdymo laiką dėjęs nemažai pastangų santykiams su Kinija pagerinti. Pati Chou Tzu-yu pranešė, kad kol kas atsisako bet kokios veiklos Kinijoje. (Ne paslaptis, kad komercinis spaudimas politiškai nepalankių įsitikinimų Taivano atlikėjams – gana dažna Kinijos praktika.)

Ko tikėtis iš Tsai Ing-wen

Į šį klausimą tiksliai negali atsakyti net už ją balsavę 56 proc. rinkėjų. Tsai Ing-wen – kaip ir galima tikėtis iš teisės profesorės – tiesiai nedaug ką sako ir bent kol kas sumaniai laviruoja tarp taivaniečių užsidegimo būti laikomais nepriklausomais nuo Kinijos ir būtinybės su ja palaikyti ryšius. Dėl to ji netgi buvo praminta enigma. Kol kas aišku viena – jos stilius yra konsensuso paieška šalta galva.

Kaip biografinėje knygoje apie Tsai Ing-wen rašė Chang Jing-wen, naujoji lyderė nėra nusiteikusi prieš Kiniją, taip pat nėra stipriai ideologiškai atsidavusi savo už Taivano nepriklausomybę tvirtai pasisakančios partijos nuotaikoms. Antra vertus, Tsai Ing-wen tikina, kad atėjo laikas, kai valdžia ims labiau klausyti žmonių balso, na, o, kaip parodė šie prezidento ir Parlamento rinkimai, taivaniečiai save laiko atskira tauta nuo „žemyninių“ kinų. DPP gavo net 68 vietas iš 113, o iki tol dominavęs Gomindanas (Nacionalinė liaudies partija), tradiciškai laikomas susijungimo su Kinija šalininku, – tik 35.

Kadangi provokacijų ir pagąsdinimų iš Kinijos pusės yra buvę nemažai, Taivanas – itin militarizuota valstybė.

Nors praėjo daugiau nei šeši dešimtmečiai nuo 1949 m., kai pasibaigus pilietiniam karui buvo įkurta komunistinė Kinijos Liaudies Respublika, o pralaimėję nacionalistai (Gomindanas) pabėgo į Taivano salą, kur paskelbė atstovaujantys visai Kinijai, įtampų netrūksta. Dauguma taivaniečių jaučiasi gyvenantys nepriklausomoje valstybėje, tačiau Kinijai tai tėra maištingas regionas, kuris turi būti grąžintas į jos sudėtį, prireikus – ir pasitelkus karinę jėgą. Kadangi provokacijų ir pagąsdinimų iš Kinijos pusės yra buvę nemažai, Taivanas – itin militarizuota valstybė.

Kita vertus, jau daug metų yra nusistovėjęs santykių status quo (nuo 1992 m. Pekinas ir Gomindano lyderiai palaikė vis šiltesnius ryšius) ir Kinija Taivanui tapo pagrindine verslo partnere. Dalis taivaniečių ekonominės priklausomybės nuo Kinijos prisibijo, bet kitus tai ramina, nes mažina santykių kataklizmų riziką. Tiesa, nusistovėjusiems santykiams vis stipriau graso stiprėjančios patriotinės nuotaikos. Šiltesniems ir glaudesniems santykiams su Kinija nepritaria daug taivaniečių. Tai ypač akivaizdu tarp jaunimo, tačiau apima ir platesnius sluoksnius. Tą puikiai matėme iš 2014 m. kilusio prieš Kiniją nukreipto ir už Taivaną kaip suverenią valstybę pasisakančio Saulėgrąžų judėjimo.

Matyt, tokioje situacijoje enigmiškas ir laviruojantis vadovas iš tiesų yra tinkamiausias pasirinkimas.

Sudėtinga užsienio politika

Gana ilgą laiką Taivanas (Kinijos Respublika) tarptautinėje arenoje buvo laikomas tikrąja Kinija, vėliau tai pasikeitė. Nors jis buvo viena steigiamųjų Jungtinių Tautų šalių, tačiau dabar nepriklauso JT – Taivano vietą užėmė Kinijos Liaudies Respublika. Oficialius diplomatinius santykius yra užmezgęs tik su maždaug dviem dešimtimis valstybių, daugiausia – „lengvasvorėmis“ iš Afrikos ar Pietų Amerikos. Iš Europos oficialius diplomatinius santykius su Taivanu palaiko tik Vatikanas.

Lietuva taip pat laikosi vienos Kinijos politikos ir Taivaną pripažįsta Kinijos Liaudies Respublikos dalimi.

Nors geopolitinė situacija sudėtinga, Taivanas tapo ekonomiškai stipria inovacijas plėtojančia šalimi, turinčia daug verslo partnerių visame pasaulyje, ir netgi yra vadinamas vienu iš Azijos tigrų. Dažniausiai Europos šalys Taivane turi savo atstovybes, nes ši klestinti aukštųjų technologijų valstybė laikoma geidžiama ekonomine partnere. Kaip susiklostė tokia situacija? Žemyninė Kinija, kuri Taivaną laiko savo dalimi, griežtai prieš tai pasisako – juk egzistuoja tik viena Kinija. Kadangi milžiniškų galimybių Kinijos ekonomika masina dar labiau nei Taivano, nekyla didelių abejonių, į kieno pusę stoti. Lietuva taip pat laikosi vienos Kinijos politikos ir Taivaną pripažįsta Kinijos Liaudies Respublikos dalimi. Nors diplomatinių ryšių su Taivanu neturime, bendradarbiaujame mokslinių tyrimų ir technologijų srityje, plėtojame ekonominius santykius.

Kaip parodė Taivano atvejis, svarbu ne kiek, o kokių draugų turi. Taivano užnugaryje – didžioji pasaulio galybė JAV. Ji ne tik padeda išlaikyti pusiausvyrą abipus sąsiaurio, bet ir yra pagrindinė ginklų tiekėja salai. Kita vertus, JAV nesipriešina vienos Kinijos politikai, ir nors aiškiai palaiko Taivaną, aukščiausio lygio amerikiečių ir Taivano pareigūnų bendravimas nevyksta.

Nors patriotiškai nusiteikę taivaniečiai to nenori nė girdėti, dėl nestabilios tarptautinės padėties santykiai su Kinija salai išlieka itin svarbūs – ne tik dėl pačios Kinijos, bet ir dėl kitų užsienio partnerių, kurie įdėmiai stebi situaciją. Nuo Pekino nuotaikų Taipėjaus atžvilgiu nemažai priklauso salos patrauklumas. Be abejo, tai supranta ir už Taivano nepriklausomybę ir savarankiškumą pasisakanti DPP.

Tai – problema. Taipėjus ją ruošiasi švelninti gerindamas santykius su kitomis regiono šalimis. Kaip užsienio politikos kryptis nubrėžiančioje savo kalboje teigė Tsai Ing-wen, glaudesnės regioninės partnerystės yra itin svarbios mažinant Taivano ekonominę priklausomybę nuo Kinijos. Tarp prioritetų ji paminėjo Japoniją. Dar prieš tapdama Taivano lydere Tsai Ing-wen joje surengė draugystės turą.

Azijos ir Ramiojo vandenyno politikoje besispecializuojantis žurnalas „The Diplomat“ prognozuoja, kad, nors Tokijas veikiausiai nedrįstų imtis neatsargių veiksmų, kurie galėtų pakenkti itin svarbiems jo santykiams su Kinija, vis dėlto turėtume pamatyti dar intensyvesnį Japonijos bendradarbiavimą su Taivanu. Beje, nepaisydamas Kinijos nepasitenkinimo Japonijos ministras pirmininkas Shinzo Abe yra ne kartą parodęs palankumą Taivanui ir netgi jį aplankęs 2010 metais.

Į valdžią atėjus Demokratinės pažangos partijai ir stiprėjant patriotinėms taivaniečių nuotaikoms, kaip tik turėtume sulaukti Taipėjaus ir Pekino santykių atšalimo.

Kaip dėl galimybių, susijusių su kita ekonomiškai stipria regiono šalimi – Pietų Korėja? Ji šiltų jausmų atvirai nedemonstruoja, nors pastarieji keleri metai pasižymėjo aktyvėjančiais dvišaliais ryšiais. Pietų Korėjos dienraštis „Chosun Ilbo“ praneša, kad dabartinė prezidentė Park Geun-hye nesveikins Tsai Ing-wen su pergale prezidento rinkimuose. Nenorėdama audrinti Pekino, Pietų Korėja tokios pozicijos laikosi dar nuo 1992 metų.

Vis dėlto ekonominiai ryšiai gana geri: 2014 m. dvišalė prekyba viršijo 30 mlrd. dolerių, ir Pietų Korėja buvo šešta pagal dydį Taivano prekybos partnerė. Kaip pažymi „The Korea Times“, į Korėją atkeliavo palyginti nemažai didžiųjų Taivano kompanijų investicijų, itin suaktyvėjo abipusis turizmas.

Taigi Taivanas nepaliauja dėti didžiulių pastangų, kad, kaip nors apeidamas Pekino nepasitenkinimą, išsikovotų daugiau tarptautinės erdvės ir rinkų. Čia vargiai galima tikėtis didesnių teigiamų pokyčių, nes niekas nenori gadintis santykių su antrąja pagal dydį pasaulio ekonomika. Į valdžią atėjus Demokratinės pažangos partijai ir stiprėjant patriotinėms taivaniečių nuotaikoms, kaip tik turėtume sulaukti Taipėjaus ir Pekino santykių atšalimo. Daug kas priklausys nuo to, ar Tsai Ing-wen pateisins savo kaip gudrios diplomatės įvaizdį ir sėkmingai išlaviruos tarp abiejų Kinijų ambicijų.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. vasario 3 d.