Arūnas BRAZAUSKAS

Dėl nuošliaužų mąžtantis Gedimino kalnas – anaiptol nepakelia ūpo tiems, kurie liepos 6-ąją gieda „Tautišką giesmę“. Himnas aidi nuo šimto piliakalnių, tačiau svarbiausia Lietuvos piliavietė pastaruoju metu kelia nemažai rūpesčių.

Pirmąją liepos dieną galingos liūties paplautas kalnas vis dar stovi kaip stovėjęs, o apie paviršines nuošliaužas siunčiami optimistiniai raportai: „…imtasi nulyginti susiformavusius grunto nelygumus, siekiant sumažinti grunto apkrovas, tačiau išlaikant ir jų atramines savybes.“

Techninės frazės irgi būna mįslingos. Bet į grunto nelygumus galima pažvelgti poetiškai ir apibendrinti – būtų neblogai visos valstybės nedailumus išlyginti, bet jos atramų nesugriauti.

Liepos 6-oji, Valstybės diena, – tinkamas laikas mąstyti apie valstybės pamatus. Ta diena minima ir kaip Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo sukaktis. Oficialiai jis laikomas pirmuoju ir vieninteliu Lietuvos karaliumi. Jo įpėdinių pasiekimai nelaikomi pergalėmis varžybose dėl karalystės. Galima skelbtis karaliumi ar būti taip pavadintam metraščiuose, galima laukti jau nukaltos karūnos, tačiau karaliumi laikomas tas, kuris karūnuotas popiežiaus valia, nors nelabai aišku, kurioje vietoje Mindaugas buvo vainikuotas.

Dėl Gedimino kalno šiek tiek neramu, tačiau panika dar nekyla. Ramina ne tai, kad koks nors dievaitis, tarkime, Perkūnas, apsaugos pilį nuo griūties. Pažvelgus į 830 m aukščio dangoraižį, pastatytą Jungtiniuose Arabų Emyratuose, tenka kukliai nuleisti akis ir pripažinti, kad Gedimino kalno gelbėjimas XXI a. nėra didelė inžinerinė problema.

Kalną galima nukasti nepajudinant bokšto, paskui toje vietoje įrengti muziejus, automobilių stovėjimo aikšteles, viešbučius ar ką tik nori, galiausiai vėl viską užversti žemėmis ir užkloti velėna – taip, kad užbaigus darbus niekas nesuprastų, kas yra kalno viduje. O tada jau vietoj XX a. statinio – Gedimino bokšto suręsti, ko širdis geidžia XXI amžiuje. O ji, matyt, geidžia Aukštutinės pilies rekonstrukcijos.

Žvelgiant į savo širdies gelmes ne pro šalį susimąstyti, ar visas istorines fantazijas vertėtų atkurti, pasitelkiant XXI a. inžinerijos pasiekimus ir Panevėžio statybos trestą. Po metų kitų iliuzijų kūrimo technika tiek ištobulės, kad Aukštutinės pilies hologramos, kuri bus rodoma vietoj dabartinio bokšto, nebus galima atskirti nuo dailininko ir architekto Juozo Kamarausko (1874–1946) akvarelių. Kitaip tariant, holograma atrodys kaip tikra pilis.

Beje, ginčus keliančios Vyčio skulptūros Lukiškių aikštėje gal išvis geriau nestatyti, o rodyti jau sukurtų projektų hologramas – juolab kad tarp projektų yra tokių, kurie geriau atrodo sklendžiantys ore. Negi gaminsi aerostatą blizgančiu paviršiumi? Jau geriau holograma.

Visus tokius svarstymus apie ateitį nutildo XIX a. parašytos „Tautiškos giesmės“ garsas. Apie šį liepos 6-osios ritualą sakoma, kad esame vienintelė tauta, kuri vieną dieną visame pasaulyje gieda savo himną. Galėtume paklausti, ar daug globalios sąmonės įsileidžiame to ritualo metu. Pasiūlymą po „Tautiškos giesmės“ sutraukti vieną kitą „Odės džiaugsmui“ posmą kai kas iš mūsiškių veikiausiai palaikytų nederamu. Šis Ludwigo van Beethoveno IX simfonijos fragmentas laikomas Europos Sąjungos himnu. Panašiai ir neužmirštuolė, skirta Sausio 13-osios aukų atminimui, sunkiai skinasi kelią į lietuvišką ikebaną.

Vakarų europiečiai jau senokai apsisprendė buvusius nesantaikos simbolius versti vienybės ženklais. Neatsitiktinai Elzaso sostinėje Strasbūre atsirado Europos Parlamento būstinė. Mieste, dėl kurio galvas mūšių laukuose padėjo tūkstančiai prancūzų ir vokiečių, gatvių pavadinimų lentelės yra dvikalbės: prancūziškos ir vokiškos, nors miestas priklauso Prancūzijai. Į Europos Parlamentą Strasbūre buvo atgabentas birželio vidury mirusio Vokietijos ekskanclerio Helmuto Kohlio karstas, uždengtas ES vėliava.

Nesunku sugalvoti analogišką simbolį, kuris išreikštų Lietuvos ir Lenkijos susitaikymą. Pavyzdžiui, menant Abiejų Tautų Respubliką, kas kelerius metus galima rengti bendrus iškilmingus Lietuvos ir Lenkijos seimų posėdžius. Tam tinkama data – gegužės 3-ioji. Arba minint Lietuvos kariuomenės žygį į Vilnių 1939 m. spalio 27–28 d. išrikiuoti lietuviškas garbės sargybas prie Jono Basanavičiaus ir Jozefo Pilsudskio širdies kapų, kaip tai buvo padaryta 1939 m.

Tačiau pasaulinę „Tautišką giesmę“ traukiančios tautos mentalitetas yra toks, kad jau greičiau virš Gedimino kalno sušvis pilies holograma, nei bus rengiami bendri seimų posėdžiai ar rikiuojamos garbės sargybos Rasų kapinėse.