"Veido" archyvas

Statistikos departamentui pranešus, kad, pradiniais gyventojų surašymo duomenimis, Lietuvoje liko tik kiek daugiau nei trys milijonai žmonių, populistai netruko pasireikšti ir sušukti: “Mažinkime Seimo narių skaičių!” Esą prieš du dešimtmečius, Konstitucijoje nustatant 141 nario Seimą, jo dydis skaičiuotas 3,5 milijono gyventojų turinčiai Lietuvai. O dabar, gyventojų sumažėjus, reikėtų ir Seimo narių sumažinti.

Kai kurie pensininkų atstovai netgi siūlo iš karto rėžti Seimą per pusė – esą po to daugiau pinigų pensijoms liksią. Apie tai, kad visam Seimui išlaikyti šiemet skirta 82 mln. Lt, o, kaip teigia prieš kelis mėnesius pasirodęs leidinys “Socialinė apsauga 2009″, visos Lietuvos socialinės išlaidos 2009-aisiais sudarė 19,5 mlrd. Lt, dauguma populistų veikiausiai net negirdėjo. O tie, kurie girdėjo, garsiai nešneka, mat labai jau kvailai atrodytų. Nes jei jau ką mažinti, atsižvelgiant į sumažėjusį šalies gyventojų kiekį, tai tuos, kurie mus tiesiogiai aptarnauja ir brangiausiai kainuoja. Pasaulio bankas dar užpernai pastebėjo, kad Lietuvoje gyventojams ligoninių tenka dvigubai daugiau nei vidutiniškai Europoje, o gyventojų sveikata tik blogėja. Tas pats ir su švietimu – vienas mokytojas Lietuvoje moko daugiau kaip dvigubai mažiau mokinių nei jo kolega Vokietijoje.

Tačiau pagalvoti apie Seimo narių skaičiaus pokyčius tikrai vertėtų. Tik į priešingą pusę, nei pas mus viešumoje priimta šnekėti. Tikriausiai niekas nesiginčys, kad viena didžiausių Lietuvos bėdų yra valstybės valdymo kokybė, kurios pagrindas – Seimo priimami įstatymai. Lygiai vargu ar atsiras ginčijančių, kad Estijoje valstybės valdymo kokybė tikrai geresnė. Vien faktas, kad į krizę socdemai atvedė Lietuvą prasiskolinusią, o Estija atėjo su pinigų rezervu, viską pasako. Įstatymus dėl pinigų atidėjimo juodai dienai priėmė Riikogu – taip estai vadina savo parlamentą.

Kodėl toks skirtingas Lietuvos ir Estijos parlamentarų požiūris į pinigų skirstymo politiką? Gal todėl, kad 1,34 milijono gyventojų turinti Estija į Riikogu renka 101 narį, tai yra vienas parlamentaras tenai atstovauja 13 tūkst. rinkėjų. O 3 mln. gyventojų turinčioje Lietuvoje – vos 141 Seimo narys, tai yra vienas mūsų parlamentaras atstovauja 21 tūkst. piliečių, arba kone dvigubai daugiau nei estas.

Atstovaujamų piliečių skaičius – ne smulkmena. Tai, kad vienas Estijos parlamentaras atstovauja kone dvigubai mažesniam būriui piliečių nei jo kolega Lietuvoje, reiškia, kad estų politikas gali skirti bendravimui su rinkėjais dvigubai daugiau laiko nei lietuvis. Savo ruožtu tai reiškia, kad Estijoje ryšys tarp piliečių ir jiems atstovaujančiųjų politikų dvigubai glaudesnis, jie dvigubai geriau išmano savo rinkėjų poreikius ir, kaip matome iš Estijos pranašumo prieš Lietuvą kone visose srityse, bent dvigubai geriau dirba.

Korupcijos lygis Estijoje irgi neatsitiktinai visus du dešimtmečius mažesnis nei Lietuvoje. Kuo didesnis santykinis politikų skaičius, tuo daugiau reikia rasti tarp jų korumpuotų. O tai ne taip jau paprasta ir neabejotinai – brangu.