Šiandien Baltijos šalys iš Europos Sąjungos erdvės išsiskiria pagal du pagrindinius rodiklius – tai išskirtiniai bendrojo vidaus produkto (BVP) smukimo mastai ir didžiulis nedarbo lygis.

Pasaulyje stiprėja choras ekonomistų, manančių, kad trys Baltijos šalys galėtų tapti pavyzdžiu seniausiai civilizacijos kūrėjai Graikijai ir kitoms didelės rizikos ES šalims, kurių pavadinimai šmaikščiai trumpinami kaip PIIGS (Portugalija, Ispanija, Airija, Graikija, Ispanija). Tačiau vargu ar šios šalys norėtų matyti kartu su fiskaliniu pagerėjimu tokią darbo rinkos eroziją, kokią dabar išgyvena Baltijos šalys.

Remiantis “Eurostato” duomenimis, Lietuvoje nedarbas grįžo į 2001–2002 m. lygį, o Estijoje ir Latvijoje buvo užfiksuoti rekordiniai nedarbo rodikliai. Visose trijose valstybėse smarkai pablogėjo ir nedarbo struktūra: ilgalaikių bedarbių (ilgiau nei metus nerandančių darbo) dalis padidėjo du tris kartus, jaunimo nedarbas šoktelėjo iki neregėto lygio: Estijoje ir Lietuvoje 2009 m. pabaigoje jaunimo nedarbas siekė 32 ir 30 proc., o Latvijoje šių metų kovą pašoko iki beveik 45 proc.

Tačiau pastaruoju metu darbo rinkos padėtis kaimyninėse šalyse šiek tiek gerėjo. Estijoje registruotų bedarbių pradėjo mažėti, daugiau optimizmo įkvėpė ir palankus Europos Komisijos bei Europos centrinio banko sprendimas dėl Estijos atitikties įstojimo į euro zoną kriterijams. Sprendimas dar negalutinis, bet šalis jau sulaukė palaikymo iš ES ir tarptautinių organizacijų. Estija, be abejonės, pasinaudos šia galimybe toliau reklamuodama ir sėkmingai “parduodama” šalį užsienio investuotojams. Ir nors jos ūkis pirmąjį 2010 m. ketvirtį dar susitraukė 2,3 proc., palyginti su tuo pačiu laikotarpiu pernai, naujų darbo vietų kūrimo ir ekonomikos atsigavimo procesas pajudėjo nesustabdomai.

Nors Latvija jau septintą mėnesį pirmauja ES pagal nedarbo lygį (22,3 proc. kovą), be to, pirmąjį ketvirtį vėl užregistruotas vienas didžiausių ES bendrojo vidaus produkto kritimo tempų (–5,1 proc.), statistikos tarnybos duomenimis, kovą ir balandį registruotų bedarbių šalyje jau nustojo gausėti, didėjo gyventojų aktyvumas, buvo užregistruotas rekordiškai didelis nuo 2008 m. pabaigos laisvų darbo vietų skaičius.

O Lietuvos darbo rinkoje padėtis vis dar blogėja: gegužės pradžioje mūsų darbo biržos duomenų bazėje jau buvo užregistruota 325 tūkst. bedarbių. Tačiau registruotų bedarbių skaičių didino pernai įjungtas privalomojo sveikatos draudimo (PSD) įmokų “skaitiklis”. Kadangi nuo 2009 m. mėnesinį mokestį už PSD privalo mokėti nuolatiniai šalies gyventojai, kurie pernai nedirbo ir nebuvo užsiregistravę darbo biržoje, tai paskatino bedarbio statusą įgyti daugelį gyventojų (tarp jų – ir dirbančius neoficialiai, nedirbusias ir dirbti neketinančias namų šeimininkes ir pan.). Nenuostabu, kad balandį į darbo biržas kreipėsi net 45,4 tūkst. asmenų, t.y. 52 proc. daugiau nei kovą.

Kadangi skolininkais tapo ir iš šalies išvažiavę svetur dirbantys gyventojai, jie taip pat šturmavo ambasadas, siekdami įteisinti išvykimą ir atsikratyti naujos mokestinės prievolės. Balandį išvykimą iš Lietuvos deklaravo 11,3 tūkst. šalies gyventojų, t.y. 5,4 karto daugiau nei kovą.

Kita vertus, milžiniškas nedarbas pagaliau atkreipė ir valdžios dėmesį bei paskatino imtis iniciatyvos: kova su nedarbu oficialiai paskelbta Vyriausybės prioritetu, šalies vadovė pabrėžė užsienio investicijų svarbą mažinant bedarbių skaičių ir paragino mažinti biurokratinius suvaržymus, kovoti su korupcija ir šešėline ekonomika skaidrinant viešųjų pirkimų procedūras, siekiant pritraukti užsienio kapitalo.

Aktyviai užsienio kapitalą medžioja ir Ūkio ministerija bei VšĮ “Investuok Lietuvoje”. Svarbiausia, kad iš esmės pasikeitė valdžios požiūris į užsienio investicijas, po truputį iš vietos pajudėjo ketinimo protokolų pasirašymas su potencialiais darbdaviais. Paradoksas, bet didelis nedarbas, sukėlęs tiek daug problemų šalies gyventojams, gali tapti kertine tvaraus ilgalaikio ūkio augimo prielaida.