"Veido" archyvas

Konstitucinio Teismo vieta Lietuvos valdžių sistemoje labai svarbi. Tai – vienintelė institucija, kuri gali aiškinti Lietuvos Respublikos Konstituciją ir priimti nutarimus, ar Seimo priimti įstatymai neprieštarauja Konstitucijai. Kartais, skaitant ir nagrinėjant Konstitucinio Teismo nutarimus, kyla labai daug klausimų ir neaiškumų, ką būtent norėjo pasakyti Konstitucinis Teismas. Bet, matyt, čia tik mano asmeninė problema, nes tiesiog dar neturiu pakankamos teisinės kvalifikacijos ir įgytas socialinių mokslų (teisės) daktaro laipsnis, deja, nepadeda. Tokios mintys kilo ypač po paskutinio priimto Konstitucinio Teismo nutarimo dėl Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo. Pasibaigus savivaldybių tarybų rinkimams, Vyriausioji rinkimų komisija per 7 dienas po rinkimų, kovo mėnesį (pagal Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymą) paskelbė galutinius rinkimų rezultatus ir patvirtino naujus tarybų narius. Tačiau keliose savivaldybėse buvo suabejota rinkimų rezultatų nustatymu ir Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo nuostatomis. Grupė asmenų iš Vilniaus, Kauno kreipėsi į Vyriausiąjį administracinį teismą, kuris nustatyta tvarka, kilus abejonėms dėl įstatymo nuostatų atitikimo Konstitucijai, privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Ir štai Konstitucinis Teismas gegužės 11 d. priėmė nutarimą, kuriame pripažino tam tikras Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo nuostatas, prieštaraujančias Konstitucijai. Gal ir nieko svarbaus neatsitiko, bet esmė ta, kad įstatymo straipsniai, kurie nustato ir įtvirtina rinkimų sistemos ir mandatų paskirstymo principus, pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai. Iš karto pastebėsiu, Vyriausiojo administracinio teismo laukia dideli iššūkiai priimant sprendimą konkrečioje byloje pagal pareiškėjų skundą ir atsakant, ar jiems priklauso papildomi mandatai. Nors Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo nuostatų, kurios įtvirtina mandatų paskirstymą bei rinkimų sistemą ir buvo pripažintos prieštaraujančiomis pagrindiniam šalies įstatymui, teismas taikyti  negalės.

Konstitucinis Teismas šioje byloje nagrinėjo rinkimų sistemas. Rinkimų sistema – visuma priemonių ir būdų, kurie leidžia pagal rinkėjų valią suteikti mandatą ir kandidatą pripažinti nugalėtoju. Deja, rinkimuose, ypač proporcinėje rinkimų sistemoje, ne viskas taip paprasta, kad surenki daugiausiai rinkėjų balsų ir tampi absoliučiu nugalėtoju. Gaila, kad Konstitucinis Teismas žino tik dvi tipines rinkimų sistemas: proporcinę, mažoritarinę ir šių sistemų junginį (t. y. mišrią).  Šiuo atveju Konstitucinis Teismas pareiškė, kad Seimas, pasirinkdamas tik vieną iš sistemų, pažeidė Konstituciją. Kodėl? Man neaišku. Reikės dar ir dar kartą skaityti Konstitucinio Teismo nutarimą. Galbūt todėl, kad būtent proporcinėje rinkimų sistemoje yra taikoma kvota. Tai vieno mandato „kaina“, t. y. kiek reikia gauti rinkėjų balsų, kad būtų gautas mandatas. Taip pagal šią sistemą vienam kandidatui gavus daugiau negu reikia vienam mandatui, jo balsų likutis, taikant liekaną, atitenka kandidatų sąrašams. Balsai nedingsta. Akivaizdu, ką ir pastebi Konstitucinis Teismas, kad nė viena rinkimų sistema neužtikrins, kad nustatyti rinkimų rezultatai atspindėtų kiekvieną rinkimuose dalyvavusio rinkėjo balsą ir kad kiekvienas kandidatas, už kurį balsavo bent keli rinkėjai, dalyvautų skirstant mandatus.

Konstitucinis Teismas nagrinėjo abejones, ar politinės partijos jungtinis kandidatų sąrašas yra lygiavertis savarankiškai išsikėlusių kandidatų jungtiniam sąrašui. Tai keista, nes argi  labai svarbi diskusija, ar aš panašus į mamą ar tėvelį.  Bet grįžkime į rinkimus. Konstitucinis Teismas nagrinėjo abejones, kodėl, siekiant dalyvauti mandatų skirstyme, taikomi 4 procentų ir 6 procentų barjerai, jungtiniam partijų ar savarankiškai išsikėlusių kandidatų sąrašui, nors save išsikėlusiam kandidatui toks barjeras nėra taikomas visai. Deja, pastarojo „barjero nebuvimo“ Konstitucinis Teismas nepastebėjo. Kaip žinoma, šiuose savivaldybių tarybų rinkimuose įstatymas sudarė galimybę rinkimuose dalyvauti tiek partijoms, tiek pavieniams asmenims, kurie kaip ir partijos galėjo jungtis į koalicijas. Nors Konstitucinis Teismas nerado teisinių argumentų, grindžiančių galimą 4 ir 6 procentų dydžių antikonstitucingumą, tačiau vis tiek juos pripažino prieštaraujančiais Konstitucijai.

Šiame kontekste stebina ir  Konstitucinio Teismo tam tikras nenuoseklumas. 2008 m. spalio 1 d.  nutarime Teismas pasisakė, jog „Nei vien proporcinė, nei vien mažoritarinė, nei kitokia rinkimų sistema, inter alia mišri rinkimų sistema, kurioje yra derinamos  proporcinė  ir mažoritarinė rinkimų sistemos, negali būti laikomos savaime sudarančiomis prielaidas pažeisti laisvų, demokratiškų rinkimų reikalavimus, visuotinę, lygią  rinkimų teisę, slaptą balsavimą, kitus demokratinės teisinės   valstybės rinkimų standartus“.  O jau 2011 m., aiškinant  Savivaldybių tarybos  rinkimuose taikomą proporcinę sistemą, Teismas pasisakė, „kad sudaromos prielaidos iškreipti rinkėjų valią ir atstovavimo jiems proporcingumą“. Kas lėmė skirtingus sprendimus praktiškai analogiškose bylose? Gal tai, kad buvo aiškinami skirtingi rinkimai, betgi rinkimų sistemos pagrindai tie patys.

Ar neatsitiks taip, kad didelė dalis savivaldybių tarybų narių Lietuvoje turės mandatus pagal vieną rinkimų sistemą, veikusią iki gegužės 11 d., o štai Vilniuje, galbūt ir Kaune – pagal naują, šiuo metu dar mums nežinomą, rinkimų sistemą. Turbūt tai jau Vyriausiojo administracinio teismo kompetencija.

Bet kokiu atveju rinkimų sistema yra žaidimo taisyklės, kaip paskirstyti rinkėjų balsus. Kaip visi žinome, visų žaidimų taisyklės visada yra žinomos iki žaidimo (rinkimų) pradžios. O pasibaigus rinkimams, keisti taisykles ir iš naujo skirstyti mandatus, jeigu nėra nustatyta šiurkščių pažeidimų, – ypač pavojinga „demokratija“. Laukime tęsinio.