Sovietmečiu nusavintos žemės savininkai ir jų palikuoniai nusivylė Konstitucinio Teismo nutarimu, leidžiančiu valstybei nemokėti šiandieninės rinkos vertę atitinkančios kompensacijos už 1940 m. prarastą žemę. Žemės savininkai tokį valstybės sprendimą vadina pasityčiojimu. Ar toks nusivylimas dabartine Lietuvos valstybe yra pagrįstas?

Praėjusią savaitę Konstitucinis Teismas (KT) paskelbė nutarimą, kad 1999 m. Vyriausybės nutarimas, numatantis, kad už hektarą išperkamos žemės valstybė moka 6 tūkst. Lt kompensaciją, neprieštarauja pagrindiniam šalies įstatymui – Konstitucijai. KT nutarimas buvo inicijuotas Vilniaus apygardos administracinio teismo, kuris nagrinėjo moters, kuriai už valstybės išpirktą žemę buvo atlyginta kelis šimtus kartų mažiau nei Registrų centro apskaičiuota šios žemės vidutinė vertė, skundą. Moteris buvo pateikusi prašymą atkurti nuosavybės teises į savo senelių turtą, buvusį Kalvarijų g., Vilniuje. Žemės sklypas buvo priskirtas prie valstybės išperkamos žemės, nes jau buvo užstatytas kitiems asmenims nuosavybės teise priklausančiais statiniais.

Žemės savininkai suprato, kad už jų sovietmečiu nacionalizuotą žemę jiems atitenka tūkstančiai litų, o valstybė tas žemes pardavė už milijonus. Savininkų pozicija labai aiški: jei sumokama kelis šimtus kartų mažiau nei rinkos vertė, tai nėra teisinga kompensacija. Jei savininkams už nusavintą žemę būtų mokama pagal rinkos vertę, per kelerius metus jiems reikėtų sumokėti kelias dešimtis milijardų litų iš mokesčių mokėtojų kišenės.

Dėl tokio KT nutarimo labiausiai nukentėjo buvę žemės savininkai Vilniuje, Kaune, Palangoje. Ankščiau už nusavintą žemę buvo kompensuojama vertybiniais popieriais, žemės ūkio paskirties žeme kaimo vietovėse, 20 arų sklypais mieste. Vien Vilniuje asmenų, kurie laukė sklypo individualiam namui statyti, yra daugiai nei keturi tūkstančiai. Bet pastaruoju metu tokių sklypų nebeskiriama, nes prasiskolinusios savivaldybės neturi lėšų ar neranda (gal nenori rasti) laisvų žemės sklypų.

Galima ir būtina suprasti nuosavybę praradusių ir tik nedideles kompensacijas gavusių savininkų jausmus, bet KT argumentai yra daugiau nei įtikinami. Nuosavybės teisių atkūrimo procesas ilgas ir sudėtingas, nes būtina derinti iki sovietinio žemės nacionalizavimo buvusių savininkų, asmenų, kuriems žemė buvo suteikta naudotis po jos nacionalizavimo, ir visos visuomenės interesus. Grąžinti žemės visiems buvusiems savininkams ar asmenims, pagal įstatymą turintiems teisę atkurti nuosavybės teises į turėtą žemę, neįmanoma, nes per ilgą sovietinės okupacijos laikotarpį įvyko daugybė ekonominių, socialinių, visuomeninių pokyčių: pastatyti statiniai, sukurta infrastruktūra, susiformavo nauji visuomenės poreikiai. Ir todėl valstybė pasirinko dalinės, ribotos restitucijos kelią.

Priimant sprendimus dėl kompensavimo už natūra negrąžinamą žemę būdų ir dydžių nustatymo buvo būtina atsižvelgti į valstybės ekonomines, finansines ir materialines galimybes, taip pat į tai, kaip atitinkami sprendimai atsilieps visiems mokesčių mokėtojams.

Atsižvelgiant į smarkiai išaugusią žemės vertę miestuose, KT nutarime argumentuojama, kad miestuose žemės vertė priklauso nuo nutiestų gatvių ir komunikacijų, nuo socialinės infrastruktūros objektų, nuo verslo galimybių ir nuo daugelio kitų priežasčių, padidinusių gyventojų trauką į miestus. Tai yra žemės vertė išaugo dėl pačios valstybės ir visos visuomenės, mokesčių mokėtojų investuotų išteklių.

Iki 1940 m. santykis tarp miestuose ir kaimo vietovėse esančios žemės kainos buvo apie 15 kartų, o šiandien šis santykis yra vidutiniškai 300 kartų. Šio santykio padidėjimo priežastis – ne buvusių savininkų veikla, bet valstybės, savivaldybių ar kitų asmenų tam sudarytos sąlygos, todėl iki 1940 m. buvęs žemės savininkas negali reikalauti atlyginti už valstybės išperkamą žemę ta jos verte, kurią sukūrė valstybė ir kiti asmenys. Be to, valstybė negali nustatyti tokių kompensavimo būdų ir dydžių, kurie visuomenei ir valstybei būtų finansiškai nepakeliami, dėl jų visuomenei tektų neproporcingai didelė finansinė našta, galėtų kilti įtampa ir priešprieša, būtų pažeistas konstitucinės darnos ir teisingos visuomenės imperatyvas.

Pateikdamas šiuos argumentus KT rėmėsi savininkų nuosavybės teisių atkūrimo praktika kitose valstybėse. Europos Žmogaus Teisių Teisme išnagrinėta daug kitų valstybių piliečių bylų, kuriose buvo sprendžiamas teisingos nuosavybės teisės atkūrimo arba kompensavimo klausimas. Strasbūro teismas laikėsi pozicijos, kad valstybėse, kuriose vyksta restitucija, teisė į ją nėra absoliuti, ji gali būti įgyvendinama laikantis įvairių apribojimų ir sąlygų. Valstybė, nusprendusi pašalinti tam tikrų kitų ar svetimų valstybių okupacijos metu priimtų aktų, kurie nesuderinami su nuosavybės teise, pasekmes, už kurias ji nėra atsakinga, įgyvendindama savo politiką turi plačią veiksmų laisvę ir privalo atsižvelgti į dabartinę ekonominę, socialinę realybę. Bet ribota restitucija nereiškia, kad ir šiandien nuosavybė gali būti paimama visuomenės poreikiams už ją teisingai neatlyginant. Šiuo atveju savininkams turi būti sumokama realia rinkos kaina. Restitucija nėra tas pats kas ir nuosavybės paėmimas visuomenės interesams šiandien.

Kas atsakingas dėl to, kad sovietinė okupacija savo neteisėtais veiksmais padarė milžinišką žalą ne tik savininkams, kurių nuosavybės teisės buvo paneigtos, bet ir visai visuomenei, visai valstybei?

Lietuvos valstybei, jos piliečiams, kaip ir mūsų likimo broliams kitose Rytų ir Centrinės Europos valstybėse, teko išgyventi žiaurų socializmo eksperimentą: buvo atimta nuosavybė, suniokotas turtas. Lietuva ir taip jau save gali vadinti kompensacijų valstybe. Kompensuota už prarastus sovietinius rublius, valiutą, už nemokėtas dirbančių pensininkų ar sumažintas pensijas, dabar reikės mokėti kompensacijas už ekonominiu sunkmečiu diskriminuojant atskiras asmenų grupes mažintus atlyginimus, atskiroms asmenų grupėms

kompensuojama už įvairius kainų padidėjimus, už būsto šildymą. Visos šios kompensacijos, patirtos dėl jau dabartinės Lietuvos valstybės politikų antikonstitucinių sprendimų, gula ant mokesčių mokėtojų pečių ir atsispindi mūsų valstybės skoloje, kurią teks grąžinti ateities kartoms.

Nepateisinama tai, kad Lietuvos politikai vilkino restituciją du dešimtmečius ir sukūrė nepagrįstus savininkų lūkesčius už prarastą nuosavybę gauti tokias kompensacijas, kokios yra šiandieninės nuosavybės rinkos kainos. Dėl politikų ir valdininkų godumo bei korupcijos žemė Lietuvoje virto kilnojamuoju ir spekuliaciniu turtu. Dirbtinai vilkinę restituciją politikai ir valdininkai patys iš žemės pelnėsi. Belieka apgailestauti, kad kaltų nebuvo rasta.

Savininkai, matydami, kas buvo ir yra daroma su jiems dar protėvių palikta žeme, savo valstybe nusivylė. Ir tai jau nėra tik sovietinės okupacijos kaltė – čia kaltas ir dabartinės valstybės politikų bei valdininkų cinizmas.

Dr. Algimantas Šindeikis

Įkirta

Dėl politikų ir valdininkų godumo bei korupcijos žemė Lietuvoje virto kilnojamuoju ir spekuliaciniu turtu.