BFL / V.Skaraičio nuotr.

“Veido” diskusija: Ar nakvynės namų gyventojai pašalpas turėtų gauti tik iš socialinių  darbuotojų, o ne pinigais ar maisto kortelėmis?

Taip

Artūras Galakvoščius

Alytaus nakvynės namų direktorius

Akivaizdu, jog dabartinis paramos teikimo būdas – socialinės kortelės ar pinigai – nėra efektyvus, todėl siūlome kitą, kad socialinė parama žmogų pasiektų per socialinį darbuotoją. Tai būtų galimybė sutramdyti tuos, kurie elgiasi neatsakingai, tačiau ne nuolat taikomas įrankis. Jei matytume, kad žmogus nesugeba susitvarkyti su jam skiriama socialine parama socialinėmis kortelėmis, naudoja ją ne pagal paskirtį, perka alkoholį, turėtume galimybę rašyti motyvuotą raštą Socialinės paramos skyriui, kad pinigai būtų pervesti socialiniam darbuotojui.

Tai nebūtų joks žmogaus teisių pažeidimas, nes parama žmogų pasiektų per tarpininką – socialinį darbuotoją, kuris ir nuspręstų, ko labiausiai jo globotiniui reikia. Ilgainiui, prižiūrint, ar pinigai leidžiami pagal paskirtį, būtų galima duoti ir grynųjų. Bet tiesa ta, kad nakvynės namų gyventojai dažniausiai nemoka su jais elgtis.

Tiesa, pasikeitus Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymui, socialinės paramos skirstymas tapo išskirtine savivaldybių funkcija, taigi atsirado daugiau galimybių parodyti iniciatyvą vietos bendruomenei.

Dabar iš 60-ies nakvynės namų klientų, mūsų vertinimu, 10-iai tokia forma (kad parama juos pasiektų per socialinį darbuotoją) būtų reikalinga. Savo pasiūlymą pristatėme ir Alytaus mero visuomeninei konsultacinei tarnybai, kuri jam pritarė. Kitas žingsnis – kreiptis į Alytaus savivaldybės komitetus. Jei sulauksime ir jų palaikymo, kovą jau turėtume projektą ir galėtume tikėtis pokyčių.

Šiuo metu egzistuojantys pašalpos teikimo būdai nedaro norimo poveikio, su maisto kortele žmogus prisiperka produktų, o paskui juos parduoda pigiau ir gauna grynųjų, kuriuos išleidžia alkoholiui arba psichotropinėms medžiagoms. Benamiai, kurie pakliūva į nakvynės namus, neturi socialinio draudimo, asmens dokumentų, šiuos reikalus padedantys sutvarkyti mūsų darbuotojai juos ir pastato ant kojų. Tačiau viskas atsisuka prieš juos pačius: gavę pašalpą socialiai remtini asmenys vėl prisigeria, pradeda konfliktuoti, tenka kviesti medikus, policijos pareigūnus. Taigi nakvynės namų gyventojams skiriama pašalpa ne pinigais, bet socialinėmis kortelėmis vis dėlto nepadeda išvengti konfliktų.

Ne

Jūratė Guzevičiūtė

Žmogaus teisių stebėjimo instituto teisės programų vadovė

Nemanau, kad grynųjų ar socialinių kortelių atsisakymas yra susiklosčiusios problemos sprendimas. Vertinant situaciją iš žmogaus teisių perspektyvos vertėtų pradėti nuo problemos identifikavimo. Tai, kad socialiai remtini asmenys visus pinigus išleidžia alkoholiniams gėrimams ar psichotropinėms medžiagoms įsigyti, yra aktuali ir neišspręsta Lietuvos problema. Ieškant alternatyvų priverstiniam gydymui nuo alkoholizmo, Alytaus nakvynės namų direktoriaus iniciatyva nėra tinkama šių problemų sprendimo priemonė.

Esminis klausimas, kurį turėtume kelti, ar Lietuvoje egzistuoja kokybiškas ir prieinamas gydymas nuo įvairių priklausomybių kenčiantiems asmenims. Ar užtikrinama pirminė pagalba valstybės ir savivaldybės institucijose? Ar sergančius ir priklausomus asmenis pasiekia kompensuojamieji vaistai, psichologinė ir socialinė parama? Žvelgiant iš žmogaus teisių perspektyvos, pirmiausia neužtikrinus šių priemonių, kitos siūlomos iniciatyvos būtų labai abejotinos.

Su pažeidžiamais asmenimis dirbantys specialistai – psichiatrai, psichologai, socialiniai darbuotojai, organizacijų, dirbančių su asmenimis, turinčiais vienokių ar kitokių priklausomybių, atstovai – problemas galėtų įvardyti gerokai tiksliau, kaip ir jiems būtinų paslaugų prieinamumą.

Tačiau faktas, kad Lietuvoje vis dar trūksta reabilitacijos centrų, į kuriuos besikreipiantys pacientai sulauktų medicininės pagalbos – gydymo, vaistų, kitų paslaugų, pavyzdžiui, galimybės integruotis į dirbančiųjų visuomenę. Juk „iškritus“ iš įprasto gyvenimo, galimybių į jį sugrįžti praktiškai nėra. Kai nesuteikiama reikalinga paslauga, naivu tikėtis, kad žmogus, kenčiantis nuo priklausomybės, kažkaip pats sugebės grįžti į visuomenę ir pasijus lygiateisiu jos nariu.

Žinoma, iniciatyvą reikia skatinti, bet Alytaus nakvynės namų direktoriaus siūlymas, mano požiūriu, nėra tinkamas. Abejoju jo sėkme ir efektyvumu. Ar verta eksperimentuoti ir bandyti pažiūrėti, kaip pavyks? Bus labai blogai ar tik blogai? Gal verčiau būtų imtis veiksmų, kurie leistų pasiekti norimų rezultatų.