BFL

Ką žada ir kas žada?
Nauji dariniai kalba tai, ką dauguma žmonių nori girdėti. Daugelis pritartų “Drąsos kelio” pirmu numeriu pažymėtam programiniam punktui – ryžtingai teismų ir prokuratūros pertvarkai. O kas nenorėtų, kad realybe taptų ir kiti punktai: antras – kad sumažėtų mokesčiai ir šildymo kainos, ir trečias – kad būtų sumažintas ar visai panaikintas mokestis už studijas. Deja, vien siūlomi progresiniai mokesčiai ir energetikų klanų algų apkarpymai to neatsvers, tad diagnozė akivaizdi – populizmas.
Antras, ne mažiau svarbus klausimas – ar naujų partijų žmonės bent kiek geresni nei tie, kuriuos jie užsimojo nušluoti nuo politinio žemėlapio? Vieną “Drąsos kelio” lyderių Juozą Ivanauską, “Laisvo laikraščio” redaktoriaus pirmąjį pavaduotoją, piktina, kad jiems klijuojama vienos kirpėjos partijos pravardė. “D.Kedžio krikšto mama Audronė Skučienė, pusbrolis Tadas Skučas – geri, dori žmonės. Jie negali būti partijos lyderiai – jie gali ką organizuoti, pastovėti su plakatais. Nesu toks kvailys, kad eičiau į vienos šeimos tragedijos junginį, – per šią rezonansinę bylą paliesta visa teisinė sistema”, – aiškina J.Ivanauskas.
Jo teigimu, šiandien besisteigiančios partijos tikrieji lyderiai – “XXI amžiaus” laikraščio žurnalistas Giedrius Grabauskas, sociologas prof. Gediminas Merkys ir jis pats. “O Neringa Venckienė, nors turi menką politinę patirtį, bet nėra korumpuota, ji niekam neskolinga ir, kai bus laikas, priims sprendimą. Ji verta tapti ta politikos lydere, kurios Lietuva neturėjo visus šiuos 20 metų”, – mano J.Ivanauskas.
Politikos apžvalgininkas Artūras Račas prisipažįsta, kad didelio skirtumo tarp, pavyzdžiui, premjerės N.Venckienės ir Seimo pirmininko Arūno Valinsko neįžiūrėtų. Tačiau, mąstant ne apie atskirų asmenų ambicijas, ar kas norėtų, kad valstybę vėl imtųsi valdyti nieko apie tai netuokiantys asmenys?
Tarp “Drąsos kelio” steigėjų – nemažai veidų iš Kedžius palaikiusiųjų piketų. Tarkim, buvęs policininkas Edmundas Limantas, pareiškęs, kad teisėsaugos Lietuvoje nėra, D.Kedžiui įvykdytas linčo teismas, todėl ir minia turinti teisę elgtis lygiai taip pat. Donatas Šulcas, kuris, būdamas Jungtinio demokratinio judėjimo (JDJ) nariu, su jo atributika surengė D.Kedžio rėmėjų piketą, po kurio tuometis JDJ lyderis Kęstutis Čilinskas pasipiktino neteisėtu naudojimusi JDJ vardu ir net pakeitė judėjimo pavadinimą.
Nors partija ketina priimti tik nepartinius, ne vienas net iniciatyvinės grupės narys yra priklausęs partijoms ar šliejęsis prie jų per rinkimus. Štai ir pats J.Ivanauskas sako: “Atėjau į politiką, kai vertė Rolandą Paksą. Maniau, kad tas erelis bus pirmas padorus nekorumpuotas tautos lyderis.” Kai lūkesčiai nepasiteisino, J.Ivanauskas metėsi prie Pilietinės demokratijos partijos: nors ir nebūdamas jos nariu, 2008 m. Seimo rinkimų sąraše buvo penktas.
J.Ivanauskas, pagal išsilavinimą inžinierius elektrikas ir teatro režisierius, dabar penkerius metus dirba Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos nuolatinio kliento – “Laisvo laikraščio” redaktoriaus pirmuoju pavaduotoju. Vyriausiasis redaktorius Aurimas Drižius – taip pat tarp “Drąsos kelio” steigėjų.
Kitas tarp lyderių minimas dabar nepartinis Giedrius Grabauskas spėjo pabūti Lietuvos laisvės lygos, Krikščionių demokratų partijos, JDJ tarybos nariu.
Šiemet per savivaldybių rinkimus, nors nepartiniai, su skirtingomis partijomis kandidatavo (ir visi nesėkmingai) dar keli iniciatyvinės grupės nariai. Su Pensininkų partija – floristė Jolanta Lipkevičienė, darbovietės nenurodęs Edvardas Kuvikas Šiauliuose buvo pirmas Socialdemokratų sąjungos sąraše.
Tarp steigėjų – dar keli visuomenei įvairiai įsiminę asmenys. Čia ir terorizmu kaltinamos Eglės Kusaitės teta Irena Jeleniauskaitė, ir tremtinio sūnus Jaras Valiukėnas, pagarsėjęs kaip prieštaringai vertinamo filmo rusų kalba apie grįžusių į Lietuvą tremtinių kovas dėl būsto Lietuvoje autorius. Taip pat buvusi Utenos reabilitacijos ir ugdymo centro direktorė Viktorija Sliesoraitienė, prieš keletą metų pagarsėjusi net teisėsaugą sudominusiais konfliktais šioje įstaigoje. Kunigas Jonas Varkala, pareiškęs, kad ketina nusivilkti sutaną, eiti į politiką ir kovoti dėl teisingumo. Audronė Misiūnas, iš JAV į Vilnių grįžusi bankininkė, mecenatė. Yra advokatų, meno pedagogų, įmonėlių savininkų, buvęs tikybos mokytojas.

Politiniai turistai pradėjo turgų

“Drąsos kelią” jau nusižiūrėjo ir ne viena prieštaringa persona. Štai buvęs VSD pareigūnas Kastytis Braziulis tapo “Drąsos kelio” signataru, o paskui pareiškė nežinąs, kaip atsidūrė sąraše. Po tokio kuriozo jis buvo išbrauktas iš iniciatyvinės grupės. O Arvydas Širvinskas, jau šliejęsis prie įvairių kitų judėjimų ar partijų, išmestas iš “Drąsos kelio”, kai šio aktyvistai jį pamatė per televiziją Vytauto Šustausko ir Kristinos Brazauskienės politinių jungtuvių tribūnoje.
Prie būsimos partijos neprileistas ir radikalumu pagarsėjęs D.Kedžio rėmėjų piketų dalyvis Marius Kuprevičius. “Drąsos kelias” atsiribojo ir dar nuo keturių garsių veikėjų. “Seimo nariai Saulius Stoma, Algimantas Matulevičius ir Kazimieras Uoka, taip pat “Delfi” portale komentarus skelbiantis Šarūnas Navickis atėjo pas N.Venckienę ir pradėjo turgų – kad ji sąraše pirma, o paskui jau įvairūs veikėjai”, – piktinasi J.Ivanauskas.
Mažai ką gero nuveikę politiniai turistai prieš Seimo rinkimus ieško sau naudingiausio naujo politinio darinio ne tik “Drąsos kelyje”. Štai per savivaldos rinkimus į socialdemokratų sąrašus nepriimta K.Brazauskienė prieš porą savaičių metėsi į politinį ubagų karaliumi tituluojamo V.Šustausko glėbį. Prezidento našlė, nepavykus gauti prezidentinės rentos, bando nusavinti bent jo vardą ir bendrą darinį titulavo Prezidento sąjunga.
Ar tenkina prezidentinės partijos pirmininkę partijos kolegų kokybinė sudėtis? “Kaip ir visų partijų – taryboje beveik 80 proc. su aukštuoju išsilavinimu. Kiek planuojam vietų Seime? Aštuoniasdešimt”, – kvatoja ką tik iškeptos partijos pirmininkė.

Konstruktyvaus darbo iš naujadarų nesitikima

Be “Drąsos kelio” ir Prezidento sąjungos, žadama nauja Artūro Zuoko partija, skyryboms su konservatoriais rengiasi tautininkai, kalbama apie dar vieną centro dešinės partiją, kuri taikytųsi į nusivylusiuosius konservatoriais ir liberalų partijomis.
“Smulkios grupės gali, turi teisę ir galimybę vienytis, steigti partijas – tai demokratinės valstybės garantija. Ir tik tuo atveju, jei partijų veiksmai gali būti vertinami kaip darbas kitai valstybei ar kyla įtarimų dėl finansavimo legalumo, jos gali pakliūti į specialiųjų tarnybų akiratį”, – aiškina Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas konservatorius Arvydas Anušauskas.
Tačiau, kaip pabrėžia politikas, į tas, kurios skelbiasi vos ne iš esmės keisiančios politinę sistemą, jis žiūri skeptiškai ir tikisi, kad žmonės atsirinks, kas yra kas, nors per kiekvienus rinkimus dalis rinkėjų orientuojasi į emocinę iškrovą, kuri tik tam tikram laikui suteikia pasitenkinimą. “Drumsti vandenį galima įvairiausiais būdais, jei tik toks tikslas. Tačiau nematau, kad minėtos partijos galėtų pasiūlyti ką konstruktyvaus modernios valstybės valdymo srityje”, – apibendrina A.Anušauskas.