Seime svarstant didesnės vertės nekilnojamojo turto, automobilių ir kitus prabangos mokesčius, komentatoriai ir apžvalgininkai ėmė kaltinti TS-LKD nukrypus nuo savo ideologinių vertybių. Tačiau ar tikrai pasisakyti už prabangos ir progresinius mokesčius yra išimtinai socialistų privilegija, o „ideologiškai nuoseklūs“ konservatoriai su liberalais mokesčius gali siūlyti tik mažinti? Ne visai taip.

Mokesčiai nenusako ideologijos

Klaidingas mitas yra per požiūrį į mokesčius skirstyti politikus pagal politines pažiūras. Tokį požiūrį Lietuvoje plėtoja Laisvosios rinkos institutas. Iš tikro mokesčiai, jų dydis ir forma nėra ideologinė vertybė pati savaime. Tačiau jie svarbūs kai siekiama tikslų, kuriuos gali lemti ideologija.

Prieš krizę Rytų Europa vienu iš pagrindinių tikslų laikė investicijų pritraukimą, o investuotojams patrauklesni yra proporciniai mokesčiai, todėl natūralu, kad visos partijos, taip pat ir socialdemokratų, pasisakė už proporcinius mokesčius. Šiandien, krizei paryškinus socialinius skirtumus tarp gyventojų sluoksnių, visuomenė labai jaučia socialinius netolygumus ir atsivėrusias skurdo bei turto žirkles, todėl valdanti koalicija privalo reaguoti į rinkėjų nuomonę.

Liberalai kartais pratrūksta, kad mokesčiai yra „blogis“, ir kad juos verta mažinti kuo labiau ar apskritai naikinti. Verta abejoti tokio negatyvaus požiūrio į mokesčius liberalumu. Skaitant liberalizmo idėjinio tėvo Adamo Smitho veikalus, matyti, kad jam didžiausia vertybė yra susitarimas. Taigi jeigu visuomenė susitaria dėl kitokių mokesčių, ar liberalu yra negerbti tokio susitarimo? Jeigu reikėtų įvardinti liberaliausią pasaulio valstybę, ne vienas nurodytų JAV ar Jungtinę Karalystę. Nors JAV politikui apsiskelbti socialistu, būtų tolygu, sužlugdyti savo politinę karjerą, tačiau abiejose veikia progresiniai mokesčiai.

Tad į bandymus tam tikras mokesčių sistemas laikyti „dešiniosiomis“, o kitas „kairiosiomis“ reikia žiūrėti atsargiai.

Daugiau solidarumo per mokesčius

Lietuvą užklupus krizei ypač paaštrėjo socialiniai skirtumai. Žmonės, kurie turėjo sukaupę kapitalo, per krizę neretai ne tik nesumažino turto, bet jį dar padidino. 2009 m. bankai siūlė net 9-12 proc. metinių palūkanų už indėlius, kuriuos draudžia valstybė. Investavus į akcijų rinkas 2009 m. kovą, per metus nesunkiai buvo galima uždirbti 100 proc. pelno. Tuo tarpu mokesčiai, Lietuvoje valdant socialdemokratams, buvo orientuoti į darbą, atleidžiant kapitalą. Žmonės, gaunantys mažas pajamas, mokesčiams skiria nuo trečdalio iki pusės savo biudžeto, kai tuo tarpu turtingesnieji mokesčiams atseikėja vos kelis procentus. Štai vasarį viešai pasirodė duomenys, kad Viktoras Uspaskichas, valdantis 65 mln. litų turtą, per metus gavo 8,5 mln. litų pajamų, o gyventojų pajamų mokesčių sumokėjo vos 10 tūkst. litų.

Gyventi prabangiai, būti turtingam nėra smerktina ar draudžiama. Visuomenei labai reikia, kad kuo daugiau žmonių gyventų pasiturimai, kuo daugiau Lietuvoje būtų milijonierių. Tačiau jau nuo seniausių laikų turtingesniųjų parama savo bendruomenei yra vertinama dorybė. Ir atvirkščiai, tokio indėlio vengimas laikomas visuomenės problema.

Senovės Graikijoje turtingesni miestiečiai privalomai turėdavo atlikti liturgijas. Liturgija – turtingų piliečių prievolė tautai: mokyklų, našlaičių prieglaudų išlaikymas, karo laivų statyba bei priežiūra ir kt. Biblija taip pat moko: „Beturčių visuomet bus krašte, todėl įsakau ištiesti ranką broliui ir beturčiui, kuris gyvena tavo šalyje“ (Įst. 15,11). Dabar liturgijų nėra, o pareigą rūpintis viešosiomis gėrybėmis yra perėmusi valstybė. Tačiau tai nereiškia, kad išnyko turtingųjų pareiga pagal galimybes prisidėti prie viešųjų gėrybių finansavimo.

Taigi konservatoriai, ypač po susijungimo su krikščionimis demokratais, visada pabrėžia, kad didelė visuomenės vertybė yra socialinių grupių santarvė. Jeigu didesnės bendruomenės santarvės galima pasiekti per mokesčius, tai kodėl atmesti šį instrumentą? Santarvės, solidarumo ir teisingumo trūkumą jaučia dauguma gyventojų, tai kaip pagrindinę emigracijos priežastį nurodo ne vienas tautietis. Todėl parlamentas privalo reaguoti į žmonių nuomonę. Apmaudu, kad ne visi politikai solidarizuojasi su Tauta. Prieš prabangos mokesčius balsavo tvarkiečiai, darbiečiai ir socialdemokratai. Atsitiktinai ar ne, tačiau būtent šiose partijose gausu turtuolių