"Scanpix" nuotr.

Rima JANUŽYTĖ

Tolimiausiame Rusijos užkampyje egzistuoja keistas administracinis darinys – Žydų autonominė sritis, rusų vadinama tiesiog EAO (Jevreiskaja avtonomnaja oblastj). Įsteigta 1934-aisiais, ji turėjo liudyti gerą Rusijos valią šios tautinės mažumos atžvilgiu: visos Rusijos žydams buvo žadama teisė čia be jokių apribojimų puoselėti savo tradicijas.

Atšiaurios žiemos ir nykios, lietingos va­saros pačiame Kinijos pasienyje ne­turėjo sukliudyti žydams plūsti į Ru­sijos jiems pažadėtą žemę. Nors Josifas Sta­linas tokį žydų rojų iš pradžių labiau norėjo įkurti Kryme, tačiau sulaukęs Krymo valdžios pasipriešinimo apsistojo ties lopinėliu, besidirekiančiu palei Amūro upę ir besiribojančiu vakaruose su Amūro sritimi, o rytuose – su Cha­barovsko kraštu.

J.Stalinas Rusijoje gyvenusiems žydams ten žadėjo bemaž tą patį, ką Europos žydams da­bar siūlo Vladimiras Putinas. Ir vienas, ir kitas bemaž taip pat kalbėjo, kad jei jums blogai kitur, važiuokite čia – nesigailėsite. Ir abu po šių žodžių labai ilgai ir mąsliai šypsojosi.

Apie šią V.Putino šypseną, kaip ir apie susitikimą su Europos žydų kongreso nariais bei jo metu nuskambėjusį kvietimą visiems Europos žydams keltis gyventi į Rusiją, jau sklando anekdotai. „Putinas kviečia: būtinai atvažiuokite, labai lauksiu. Žydai sutinka: puiku, tik adresą užsirašysime. Putinas atsako: kam gi tas adresas, šiaip atvažiuokite.“ Arba kitas: „Žy­dai skundžiasi, kad jiems Europoje labai blogai. Putinas jiems ir sako: o jūs Rusijoje pagyvenkit.“

Kai kurie klausia, ar V.Putino kvietimas ne­­bus stalininis bandymas visus žydus „su­rinkti į vieną vietą“. Dar kiti – kad gal Rusijai iš tiesų taip blogai, jog žydai su savo kultūriniais ir materialiniais ištekliais yra paskutinė viltis pagerinti savo padėtį. Žodžiu, nuoširdžiu V.Putino pasiryžimu padėti žydams, švelniai tariant, pasaulyje labai abejojama. Per daug įtartina, kad šalyje, kurioje televizijos laidų vedėjai nuolat keikia „žydobanderovcus“ ir jų sąmokslą, staiga kiltų tyras noras įsiteikti žydams. Per daug viskas primena J.Sta­lino laikus.

Juolab kad V.Putinas jau yra liūdnai pagarsėjęs liaupsėmis J.Stalinui ir Molotovo-Ri­bben­­tropo paktui, po kurio galiausiai Rytų Eu­ropoje buvo nužudyta milijonai žydų.

Antai prieš pat 70-osioms Antrojo pasaulinio karo pradžios metinėms paminėti skirtus renginius V.Putinas, tuomet ėjęs Rusijos premjero pareigas, parašė straipsnį, kuriame iš esmės išteisino arba bent jau pateisino SSRS ir Vokietijos 1939 m. nepuolimo sutartį, aiškindamas, kad jos nepasirašyti būtų buvę „neprotinga“. Be to, Molotovo-Ribbentropo paktas, V.Pu­­­­tino supratimu, nebuvo nei blogesnis, nei geresnis už kitus to meto susitarimus, pavyzdžiui, Miuncheno sutartį.

Istorikas Timothy Snyderis netgi mano, kad tiek Miuncheno, tiek Molotovo-Ribbentropo paktą V.Putinas laiko geraisiais pavyzdžiais: „Iš visų V.Putino pasisakymų akivaizdu, kad jis pats tiek Miuncheno susitarimą, tiek Ribben­tropo-Molotovo paktą, kuriuos sudeda į vieną gretą, vertina kaip pozityvius pavyzdžius.“

Molotovas vietoj žydo Litvinovo

Molotovo-Ribbendropo pakto, ko gero, ga­lėjo ir nebūti, jeigu J.Stalinas, rūpestingai kū­ręs Žydų autonominę sritį, nebūtų buvęs anti­semitas.

„1939 m. rugpjūčio 20 d. Hitleris paprašė Sta­lino susitikti, ir Stalinas itin džiugiai sutiko. Daug metų sovietų lyderis ieškojo galimybės sunaikinti Lenkiją, ir pagaliau tokia proga atė­jo. Stalinas rengėsi sandėriui dėl sąjungos su Hit­leriu ir kaip daugelis kitų to meto lyderių lankstėsi antisemitizmu išgarsėjusiam fiureriui. Stalinas atleido užsienio reikalų komisarą žydą Maksimą Litvinovą ir pakeitė jį rusu Via­čes­lavu Molotovu. Litvi­no­vo atleidimas, anot Hit­lerio, buvo lemiamas. Būtent Mo­lotovas 1939 m. gegužės 23 dieną Maskvoje derėjosi dėl su­sitarimo su Hitlerio užsienio reikalų ministru Joachimu von Ribbentropu.“

Tai ištrauka iš T.Snyderio straipsnio „Kai Stalinas buvo Hitlerio sąjungininkas“. Ji iliustruoja J.Stalino įsitikinimus, kuriuos tą gegužės rytą jis pirmą kartą pademonstravo, išsakydamas taip garsiai ir aiškiai. Naujajam užsienio reikalų ministrui V.Molotovui jis nurodė iš komisariato pašalinti visus žydus. O J.von Ribbentropui atskleidė, kad tik ir laukia, kol SSRS bus pakankamai savų inteligentų, kad galėtų galutinai užbaigti žydų dominavimą valdžioje, „nors kol kas jie jam dar reikalingi“.

Tiesa, iki tol buvo neilgas laikotarpis, ku­rio metu J.Stalinas stengėsi per daug nerodyti savo antisemitinių pažiūrų. Tačiau trečiojo dešimtmečio pabaigoje Rusijoje pamažu prasidėjo žydų persekiojimas. Iš pradžių gerai maskuojamas, vėliau vis atviresnis ir brutalesnis.

Kaip rašo Bostone veikiančio rusiško portalo „Lebed“ redaktorius Valerijus Lebe­de­vas, trečiojo dešimtmečio pabaigoje J.Stalinas sugrįžo prie ikirevoliucinės didžiavals­tybinio šovinizmo politikos. O rusų šovinizmas visuomet buvo lydimas bjauraus antisemitizmo.

Šiame kontekste ir vėl norisi paminėti V.Pu­­tiną bei jo nekuklų Novorusijos projektą. Bet tam, kad suprastume, kodėl Europos žydai tik šypsosi V.Putinui ir sako apsvarstysiantys jo pasiūlymus, grįžkime prie jo numylėtinio J.Sta­­lino.

Valstybinio antisemitizmo šaknys

Nemažai tyrinėtojų J.Stalino vykdytos valstybinės antisemitinės politikos priežastimi laiko jo paties pažiūras. Jo dukra yra pasakojusi, kad „nors iki karo jis garsiai nereiškė ne­­apykantos žydams – tai prasidėjo jau po ka­ro, – tačiau širdyje simpatijų žydams jis niekada nejuto“.

Kita priežastis – jo noras suvienyti rusų tautą „prieš bendrą priešą“ ir nukreipti jos dė­mesį nuo vidinių problemų. Siekdamas išlaikyti savo ir partijos populiarumą, J.Stalinas „skaitėsi“ su visuomenėje vyravusiomis antisemitinėmis nuotaikomis. „Bolševikai visuomet buvo populistinė partija, ėjusi paskui tautą ir išvien su tauta. Nesvarbu, kad tai labai dažnai padarydavo žalos ir valstybei, ir pačiai tautai“, – rašo Michailas Gorbačiovas.

Dar viena valstybinės antisemitinės politikos priežastis buvo ir vis agresyvėjantis sovietinio režimo antivakarietiškumas. O juk liberalio­ji inteligentija, kurios didelę dalį sudarė žy­dai, palaikė vakarietiškas vertybes ir puoselėjo vakarietišką kultūrą net stalinistinio režimo sąlygomis. J.Stalinas ir jo aplinkos žmonės su­pra­­to, kad vakarietiškai mąstanti visuomenės dalis negali remti antivakarietiško režimo.

Žydų autonominės srities gyventojai buvo ne išimtis.

Sovietų statistika bylojo, kad vien 1945–1948 m. šioje srityje buvo įsigyta prekių iš JAV už

6 mln. rublių. J.Stalinui tai negalėjo patikti. Viešai jis tai vadino „mažumų laisve“, savame rate – „siautėjimu be ribų“.

1947 m. Birobidžane buvo atidaryta sinagoga, vietos gyventojai išsireikalavo teisės plačiau vartoti jidiš kalbą, moterys, dirbančios siuvimo fabrike, – neateiti į darbą per Jom Kipurą. Ta­čiau netrukus viskas ėmė keistis į bloga.

Lūžio tašku tapo Izraelio, kurį iš pradžių J.Sta­linas rėmė, bet paskui pamatęs, kad jis nei­na su SSRS, tapo jo priešu, susikūrimas 1948 m. Tai sukėlė anksčiau Rusijoje neregėtą žydų nacionalinių jausmų pakilimą. Netgi tų, ku­rie, regis, buvo jau seniai asimiliavęsi. Antai nevykėlio maršalo Klimento Vorošilovo žmona Gol­da Gorbman pareiškė, kad štai dabar ir mes turime tėvynę. Bet apie kokią dar tėvynę galima šnekėti, kai turėjo egzistuoti vienintelė, nepakartojama Didžioji Tėvynė? J.Stalinas su tokiais išsišokėliais neketino taikstytis.

Istorikai liudija, kad būtent 1948–1949 m. nacionalinis antisemitizmas pasiekė kritinę ri­bą – grėsmė kilo ne tik žydų kultūrai, bet ir gy­vybei.

Nusivylęs tuo, kad naujosios Izraelio valstybės nepavyksta įtraukti į SSRS įtakos zoną ir įsiutęs dėl augančios žydų savivertės, J.Stalinas ėmėsi radikalių priemonių. Antisemitizmo tyrinėtojas Genadijus Kostyrčenka rašo, kad per atostogas 1948 m. vasarą J.Stalinas paskambino KPSS CK politbiuro nariui Georgijui Ma­lenkovui ir pareikalavo tučtuojau panaikinti Žydų antifašistinį komitetą (EAK), kuriam priklausė daug žinomų rašytojų ir poetų.

Netrukus šio komiteto nariai buvo apkaltinti šnipinėjimu bei „plataus masto kontrrevoliuci­nės propagandos skleidimu tarp žydų“ ir J.St­alino nurodymu visi, išskyrus du, nuteisti my­riop. Nuosprendžiai buvo įvykdyti žaibiškai, o paskui pasipylė virtinė panašių bylų ir susidorojimų. Nebeliko žydų rašytojų susivienijimų, literatūros organizacijų, buvo uždaryti žydų leidiniai.

J.Stalinas ėmė naikinti net žydų teatrus, kurių visoje Sovietų Sąjungoje buvo dešimt, o vienas jų – jo paties įkurtoje Žydų autonominė­je srityje. Čia veikęs Birobidžano miesto žy­dų teatras duris užvėrė 1949 m. spalio mėnesį.

Sisteminis valymas

Galiausiai žydai jau ne spontaniškai, o sistemiškai pradėti šalinti iš visų valdžios struktūrų, pradedant rajonų komitetais, baigiant ministerijomis.

Regioniniai komitetai, rajonų komitetai, centriniai respublikų komitetai, ministerijos ir departamentai – visi sulaukė direktyvos, pagal kurią privalėjo kasmet pateikti ataskaitą apie nacionalinę darbuotojų sudėtį. Svarbiausia čia buvo, žinoma, informacija apie žydus. Visos žinybos privalėjo užtikrinti, kad jose dirbančių žydų dalis kasmet mažėtų.

Žydų negelbėjo nei ištikimybė režimui, nei atsiribojimas nuo savo šaknų. Kaip sako G.Kos­tyrčenka, vieni žydai buvo persekiojami už nacionalinę „buržuazinę“ kultūrą, kiti – už mėginimą atsisakyti nacionalinės tapatybės ir asimiliuotis. Kitaip sakant, kad ir ką darytum, buvai potencialus valstybės priešas. Žydai specialistai nebebuvo pageidaujami ir bankuose, mokyklose, gydymo įstaigose.

Šio projekto kulminacija tapo J.Stalino nurodymu pradėta vadinamoji gydytojų byla: garsiausi žydai gydytojai buvo apkaltinti sionistiniu sąmokslu ir sovietinių vadų nuodijimu. Liudininkų teigimu, bylos baigtis turėjo būti aiški: dar nepaskelbus nuosprendžių, kaltinamiesiems jau buvo paruoštos duobės ir maišai su kalkėmis. Žydus gydytojus, kaip ir daugybę kitų, nuo mirties sušaudant išgelbėjo tik J.Sta­lino mirtis.

Tačiau net ir po to antisemitizmas Sovietų Sąjungoje niekur nedingo. Pagrindinė Leonido Brežnevo laikotarpio antisemitizmo varomoji jėga buvo sovietų puoselėta neapykanta Izraeliui. Ji neišnyko net ir subyrėjus Sovietų Sąjungai: atsivėrus sienoms, į Izraelį per trumpą laiką išvyko apie milijoną žydų, arba daugiau nei 60 proc. Iš su pirmąja banga neišvykusio pusės milijono žydų dabar Rusijoje gyvena vos apie 230 tūkst.

Panaši statistika susijusi ir su liūdnai pagarsėjusia Žydų autonomine sritimi, kurioje iki Antrojo pasaulinio karo gyveno apie 30 tūkst., o dabar – vos keli tūkstančiai žydų. Ir sudaro jie čia vos kelis procentus visų gyventojų.

„O ką, iš pradžių emigravo, dabar tegu su­grįžta“, – vėl migruoti žydus ragina V.Putinas. Ta­čiau Birobidžano vyriausiasis rabinas Mor­dechai Scheineris primena: tik pastaraisiais de­šimtmečiais srityje, kurioje žydai turėjo jaustis saugūs ir laimingi, jiems nebegresia persekiojimas. „Rusiškajame Izraelyje“ pirmoji žy­diška sekmadieninė mokykla, taip pat ir sinagoga atidarytos tik 2004 m.

Rusijos politikai neišmano, ką su šia sritimi daryti. Yra siūlymų prijungti ją prie Chaba­rovs­ko srities. Arba kažkaip prisivilioti čia daugiau žydų, kad bent dėl srities pavadinimo ne­būtų gėda. Tačiau 2013-aisiais prasidėjusi vie­šųjų ryšių kampanija siekiant pritraukti į EAO kuo daugiau žydų baigėsi kurioziškai: čia gy­venti atsikėlė… vienas žydas. Greičiausiai tuo pačiu baigsis ir V.Putino idėja prisivilioti Eu­ropos žydų. Jei jie ir bėgs iš Europos, tai, ko ge­ro, ne į Rusijos glūdumą.

Straipsnio pradžioje minėtos 42 šalių žydus vienijančios tarptautinės nevyriausybinės organizacijos, su kuria susitiko V.Putinas, vadovas Moshe Kantoras į V.Putino pasiūlymą kol kas reaguoja tik mandagumo frazėmis ir sako „bū­tinai apsvarstysiantis jo svetingus pasiūlymus“, nors ir pripažįsta, kad gyvenimas Vakarų Eu­ropoje žydus vis labiau gąsdina.

Blogiausi laikai nuo Antrojo pasaulinio karo?

Žydų organizacijos perspėja, kad antisemitizmo apraiškų Europoje sparčiai daugėja, kaip ir išpuolių prieš žydus. Neseniai Marselyje kurdas paauglys vidury dienos užpuolė ir mačete sužeidė 35-erių žydą mokytoją, kuris ėjo gatve dėvėdamas jarmulką (jarmulka, kipa arba ka­pelis – plona apvali kepuraitė, kurią privalo dė­vėti visi tikintys žydai). Kinematografiška ir jautri detalė: nuo užpuoliko, kurio peilis buvo at­šipęs, užpultas mokytojas it skydu dengėsi rankoje laikoma Tora.

Šis incidentas per pastaruosius kelis mėnesius yra jau trečias išpuolis prieš žydus Mar­se­lyje, kuriame gyvena antra pagal dydį Pran­cū­zijos žydų bendruomenė po Paryžiaus.

Praėjusių metų lapkričio mėnesį antisemitinius įžeidimus ir „Islamo valstybę“ palaikančius antisemitinius šūkius skanduojantys už­puolikai subadė vieną mokytoją žydą.

Spalio mėnesį prie sinagogos neblaivaus asmens buvo užpulti trys žydai. Neatsitiktinai Marselio žydų bendruomenės lyderis Zvi Am­maras paragino šiame pietiniame Pran­cūzijos uostamiestyje gyvenančius žydus nenešioti ki­pų „iki geresnių dienų“. „Mūsų nelaimei, esa­me puolami. Kai esame atpažįstami esą žy­dai, galime būti užpulti, mums net gresia mirtis. Manau, kad gyvybė yra svarbiau už bet ką ki­ta, nors tokį kreipimąsi skelbiant man net blo­ga darosi“, – apgailestauja Z.Ammaras.

Prancūzijos prezidentas Francois Hollan­de’as šią idėją vadina netoleruotina ir nepritaria minčiai, kad baimindamiesi išpuolių Pran­cūzijos žydai turi slėptis: „Netoleruotina, kad mūsų šalyje piliečiai jaustųsi taip prislėgti ir bijotų išpuolių dėl savo religinio pasirinkimo, kad turėtų nuspręsti, jog reikia slėptis.“

Tačiau išpuolių daugėja, jie dažnėja, ir kaip nors kitaip nei antisemitizmu jų neišeina pavadinti.

Po Antrojo pasaulinio karo ne tik panašių antisemitinių išpuolių, bet ir nuotaikų Euro­poje ilgą laiką beveik nepasitaikydavo. Netgi priešingai, galima sakyti, vyravo antiantisemitizmas. Visi tebebuvo sukrėsti Holokausto tragedijos, kai vienų žmonių rankomis buvo nu­kankinta ir išžudyta milijonai kitų, visiškai ne­kaltų vaikų, moterų ir vyrų, ir tik todėl, kad šie turėjo žydiško kraujo.

Tačiau nuo Aušvico laikų praėjo jau daugiau nei septyni dešimtmečiai, o į Europą vėl atslinko tamsus antisemitizmo šešėlis. Tiesa, dabar tokiomis nuotaikomis ypač persiėmę čia gyvenantys musulmonai, nors antisemitinių minčių pasitaiko ir kitų europiečių galvose, o kartais išsprūsta net iš politikų lūpų.

Vienas Holokaustą išgyvenęs žydas, dabar jau senukas, minėjime prie Aušvico prieš metus sušuko: „Daugiau nenoriu čia sugrįžti!“

Jo žodžiai puikiai perteikia Europoje gyvenančių žydų nuotaikas matant vis dažniau pasikartojančius išpuolius, per kuriuos žydai nu­kenčia ne dėl to, kad buvo tik atsitiktiniai praeiviai.

Europą sukrėtė žudynės Paryžiaus košerinio maisto parduotuvėje, į kurią tiesiu taikymu nu­vyko „Charlie Hebdomadaire“ redakciją prieš tai šaltakraujiškai iššaudęs teroristas. Kiek anksčiau žudikas mėgino įsiveržti į žydų renginį Kopenhagoje, kur dalyvavo per 80 žmonių, daugiausia vaikų. Kas žino, kuo tai bū­tų pasibai­gę, jei ne žudiką sulaikęs ir savo gy­vybę pa­aukojęs vyras.

Ir tai jau nebe pavieniai atvejai, o vis dažniau pasikartojanti tendencija, žydams kelianti šiurpą. Užpernai keturi žmonės žuvo žydų mu­ziejuje Briuselyje. 2012 m. rabinas ir trys mažamečiai vaikai buvo nužudyti žydų mokykloje Tulūzoje.

O kur dar antisemitiniai išpuoliai, kai apsiei­nama be aukų. Ypač daug tokių atvejų pasitai­ko nuo užpernai metų vasaros. Pavyzdžiui, 2014 m. liepą vos per vieną savaitę buvo su­rengti išpuoliai prieš aštuonias Prancūzijos si­nagogas. Vieną iš jų Paryžiaus Sarcelio priemiestyje padegamaisiais užtaisais apmėtė net 400 žmonių minia.

Per išpuolius buvo nuniokotas ir apiplėštas košerinio maisto prekybos centras, taip pat vaistinė. Minios demonstravo plakatus su šū­kiais „Mirtis žydams“ ir „Perpjaukime žy­dams gerkles“. O Prancūzijos sostinės Barbeso rajone akmenis svaidantys protestuotojai degino Izraelio vėliavas. Vokietijos Vupertalio mieste Molotovo kokteiliais apmėtyta sinagoga, kuri buvo sugriauta per Krištolinę naktį. Ber­lyno imamas Abu Bilalas Ismailas savo ruož­tu paragino Alachą „sunaikinti sionistus žy­dus – su­skaičiuoti juos visus iki vieno“.

Frankfurte vienas antisemitinę kampaniją surengęs asmuo pro langą mėtė butelius, o Ham­­burge po Izraeliui paremti skirto mitingo buvo sumuštas senyvas vyras. Berlyne žydų or­todoksų paauglys sulaukė smūgių į veidą.

Beje, anksčiau būta aiškaus ryšio tarp Iz­raelio ir palestiniečių konflikto ir antisemitinių išpuolių Europoje. Pavyzdžiui, 2008–2009 m. Izraeliui vykdant operaciją „Išlydytas plienas“, per tris savaites Prancūzijoje buvo užfiksuoti 66 antisemitiniai išpuoliai. Tačiau išpuoliai ir protestai vis rečiau būna susiję su politiniais įvykiais ir vis dažniau – su stiprėjančiu antisemi­tizmu visuomenėje.

Vokietijos centrinės žydų tarybos preziden­tas Dieteris Graumannas teigia, kad dabar yra patys blogiausi laikai nuo pat nacių eros. o Pran­­cūzijos žydų organizacijas vienijančios grupės „Crif“ prezidentas Rogeris Cu­kier­­ma­nas tvirtina, kad antižydiškos nuotaikos šalyje pranoksta paprasčiausią politinį ar humanitarinį pasipriešinimą dabartinei Iz­raelio kovai Ga­zoje. „Paryžiaus gatvėse jie ne­šaukia „mirtis izraeliečiams“, jie šaukia „mirtis žydams“, – teigia R.Cukiermanas.

Antisemitinius išpuolius užpernai pasmerkė Vokietijos kanclerė Angela Merkel bei Pran­cūzijos premjeras Manuelis Vallsas. Tačiau pavojus žydams kyla ne tik šiose šalyse. An­tisemitizmą Nyderlanduose stebinti institucija „Cidi“ teigia, kad pasitaiko savaičių, kai su­laukiama iki 100 pavojaus skambučių, o Ams­terdamo rabino Benjamino Jacobso durys kelis kartus buvo apmėtytos akmenimis. Belgijoje vie­nai moteriai buvo pranešta, kad parduotuvė žydų šiuo metu neaptarnauja.

Italijos sostinėje Romoje parduotuvių ir ki­tų įmonių savininkai žydai ant langų ar ap­sauginių žaliuzių ryte dažnai randa išpaišytus antižydiškus šūkius ar svastikas. Žinoma, negalima sakyti, kad Europoje susikoncentravo visi pasaulio antisemitai. Antisemitiniais laikytinų išpuolių vis pasitaiko ir kituose žemynuose.

2008 m. Mumbajuje (Indija) keturi teroristai, šaudydami žmones miesto kavinėse ir viešbučiuose, yrėsi link nedidelio ortodoksų centro, kuriame žiauriai nužudė jauną rabiną ir jo besilaukiančią žmoną. Kaip vėliau pranešė po­licija, nusikaltėliai buvo įtikėję, kad „žydų gyvybė verta 50 kartų daugiau negu nežydų“.

Artimųjų Rytų tyrimų instituto ataskaitoje apie antisemitizmą cituojamas per religinę Egip­to televiziją „Al Rahma“ 2009 m. kalbėjęs Egipto dvasininkas Muhammadas Husseinas Yaqu­bas: „Jei žydai mums atiduotų Palestiną, ar mes juos pamiltume? Aišku, kad ne. Jie yra mūsų priešai ne todėl, kad okupavo Palestiną. Net jei jie niekada nieko nebūtų užėmę, jie vis tiek būtų mūsų priešai. Mes juos naikinsime tol, kol planetoje neliks nė vieno vienintelio žydo.“

Įvertinti, kiek pasaulyje yra panašiai mąstančių žmonių, nėra lengva. Tačiau šį tą pasakyti gali gyventojų apklausos. Antidefamacijos lygos (ADL – nevyriausybinė žydų organizacija) atliktas tyrimas, per kurį apklausta 53,1 tūkst. žmonių 102 šalyse, liudija, kad Arti­muo­siuose Rytuose ir Šiaurės Afrikoje antisemitinėmis nuotaikomis gyvena trys ketvirtadaliai (74 proc.) visų apklaustųjų, Rytų Europoje – treč­dalis (34 proc.), Vakarų Europoje tokių yra ketvirtadalis (24 proc.), o Pietų Amerikoje – penktadalis (19 proc.).

Per kitą apklausą, atliktą tyrimų centro „Pew Research Center“, siekta išsiaiškinti, kiek musulmonų gyvenamuose regionuose yra žy­dus palankiai vertinančių žmonių. Skaičiai bu­vo apgailėtini, nes paaiškėjo, kad Turkijoje žy­dus palankiai vertina 4 proc. gyventojų, Libane – 3 proc., o štai Egipte, Jordanijoje ir Pakistane – vos 2 proc. apklaustųjų.

Po Rusijos revoliucijos žydų žavėjimasis ko­munizmu ėmė blėsti supratus, kad Rusija keičiasi ir net komunizmas tampa nebe toks, kokį jie pažinojo ir koks jiems negrėsė J.Stalino ar L.Brežnevo komunistų represijomis.

Lygiai taip pat dabar keičiasi ir Vakarų Eu­ropa, kurioje daugėja musulmonų, o ir tarp ne­musulmonų stiprėja antisemitizmas. Čia gyvenantys žydai pradeda suprasti, kad šiandieninė Europa gerokai skiriasi nuo tos, kurioje jie taip gerai jautėsi po Antrojo pasaulinio karo.

Tačiau jie nė nenutuokia, kokia yra juos iš ten kviečianti Rusija. Galbūt išties labai svetinga žydams, nes be galo dėkinga, kad, pavyzdžiui, Izraelis – viena iš nedaugelio Rusijai sank­­cijų taip ir nepaskelbusių valstybių. Vis dėlto V.Putino šypsena kalbantis su žydų organizacijos atstovais neatrodo nuoširdi. Ir tik laikas parodys, kokios mintys už jos slepiasi.