Kaip atpratinti kai kurių valstybės institucijų darbuotojus atskirai nuo kitų piliečių už jų pinigus ilsėtis, pertis, gydytis, taisyti automobilius ir iš viso to dar daryti verslą.

Savi poilsio namai, savas medicinos centras, sava mokymo bazė, žinoma, kurorte, sava automobilių taisykla-plovykla, net savi kultūros rūmai. Beveik valstybė valstybėje. Kokia čia įstaiga, pajėgi beveik viską daryti atskirai nuo kitų? Ogi Vidaus reikalų ministerija (VRM), kuri valstybėje atsakinga už valstybės valdymo reikalus. Gal todėl ir visoje valstybėje tiek jos valdymo problemų, kai jų strateguotoja tebegyvena nesuvokdama, kokios valstybės institucijos funkcijos.

Ar ketinama ir kaip suvaldyti valstybės institucijas ar įstaigas prie jų, taip pat biudžetines ir akcines bendroves, kuriose valstybė turi daugumą akcijų, kad jos valstybės turtu nesinaudotų kaip savo asmeniniu?

Mokomasi būtinai kurortuose

“VšĮ Valstybės ir savivaldybių tarnautojų mokymo centras “Dainava” – viena svarbiausių valstybės tarnautojų viešojo administravimo kultūros ir gebėjimų lavinimo institucijų”, – rašoma VRM tinklalapyje.

Žinoma, “Dainava” įsikūrusi ne bet kur, o kurorte, Druskininkuose. Tačiau štai paanalizavus privalomą skelbti darbuotojų atlyginimų sąrašą darosi neaišku, kokių mokslų mokoma mokymo centre, jei paskui prireikia keturių gydytojų ir slaugytojos, net etatinio plytelių klojėjo ir staliaus pagalbos.

Neaišku ir kam reikia taip toli vežti darbuotojus mokytis, jei VRM yra dalininkė Viešojo administravimo instituto, kuris, kaip skelbiama VRM tinklalapyje, turi šešias 15–25 vietų mokymo auditorijas su grafiniais projektoriais, multimedijos įranga, rašymo lentomis, vaizdo, garso ir vertimo aparatūra, kompiuterinio raštingumo mokymo klasę, 80–100 vietų konferencijų salę su sinchroninio vertimo aparatūra, įgarsinimo įranga, grafiniu projektoriumi, multimedijos įranga.

Beje, kai valstybė disponuoja tokia modernia mokymo baze, kam dar nemažai daliai valstybės institucijų reikia savų mokymo bazių, kurios kažkodėl būtinai turi būti kurortuose ar, kaip prašmatni Teisingumo ministerijos mokymo bazė, ant ežero kranto prie Molėtų, ir dar su pirtelėmis bei pramogomis. Lyg tarnautojų, priešingai nei kitų žmonių, galvose būtų kažkokie klapanėliai, praleidžiantys informaciją tik tuomet, jei pro langą matyti įspūdingi peizažai.

Žinoma, būna ir dar didesnių anomalijų: pavyzdžiui, Ministro pirmininko tarnybos darbuotojai visą savaitę prašmatniame viešbutyje Trakuose tobulino anglų kalbos žinias, nors teoriškai (bent jau taip parašyta valstybės tarnybos reikalavimuose) nė vienas klerkas negalėtų patekti į tokias pareigas, puikiai nemokėdamas anglų kalbos.

Poilsiauti – atskirai nuo kitų

Valstybės, biudžetinių įstaigų darbuotojai vis dar linkę poilsiauti atskirai nuo kitų piliečių. Net savo vaikus nuo mažens pratina, kad daug geriau poilsiauti atskirose stovyklose, ir dar iš dalies išlaikomose valstybės lėšomis.

Štai VRM turi savą “Pušyną” Palangoje – centrą su sauna, baseinu, sporto aikštynu, krepšinio ir dviem lauko teniso aikštelėmis, biliardu, baru, restoranu, 20–100 vietų banketų bei 20–150 vietų konferencijų salėmis. Atkreiptinas dėmesys, kad čia plėtojamas ir poilsio bei reabilitacijos paslaugų verslas.

Beje, VRM turi ir visą kompleksą savų gydymo įstaigų – Sveikatos centrą, jo filialą, Medicininės reabilitacijos centrą Trakuose. Ne tik VRM sistemos darbuotojus kažkodėl reikia gydyti atskirai: štai dirbti VRM medicinos centro Vilniaus filiale pasamdyta pediatrė, kurios specializacija, matyt, – VRM darbuotojų vaikų sveikatos sutrikimai.

Beje, kaip informavo VRM ministerijos Ryšių su visuomene skyrius, valstybės ir savivaldybių tarnautojų mokymo centro “Dainava” ir poilsio bei reabilitacijos centro “Pušynas” savininko teises ketinama perduoti savivaldybėms, bet tada, kai bus išspręstas klausimas dėl ES struktūrinės paramos lėšomis finansuojamų šių įstaigų vykdomų projektų tęstinumo užtikrinimo.

Savų poilsiaviečių neatsisako ir akcinės bendrovės, kuriose valstybė valdo daugumą ar visas 100 proc. akcijų. Štai AB “Lietuvos geležinkeliai”, aiškinantys, kad negali uždirbti savo vieninteliam akcininkui – valstybei daugiau dividendų, išlaiko darbuotojų poilsio bazę Giruliuose, prie jūros, o vaikų stovyklą – darbuotojų vaikams Ignalinoje. Lietuvos paštas valdo darbuotojų poilsio namus Neringoje. “Lietuvos energija” teikia poilsio paslaugas Dubingiuose ant Asvejos ežero kranto ir Nidoje esančioje “Litorinoje”.

Kuklesni, bet gausumu neprilygstami aukštųjų mokyklų, vis besiskundžiančių lėšų stygiumi, poilsinių sąrašai. Nepaisant Valstybės kontrolės pabarimų, net Nacionalinė M.Mažvydo biblioteka, kurios rekonstrukcijai valstybė vis pritrūksta lėšų, tebeišlaiko žinybinę poilsiavietę Pakretuonės vandens malūną. “Ten bibliotekininkų ilsisi mažiau nei kitų asmenų. Norėtume, kad ši poilsinė duotų didesnes pajamas, bet sudėtinga, nes tualetai lauke, vanduo iš šulinio. Iš surinktų įmokų poilsiavietė neatsiperka, tad tenka skirtumą kompensuoti iš kitų bibliotekos teikiamų paslaugų”, – aiškina bibliotekos generalinio direktoriaus pavaduotoja ekonomikos ir finansų klausimais Genovaitė Šablauskienė.
Ar nebūtų išmintingiau nuostolingą turtą parduoti ir lėšas investuoti į bibliotekos rekonstrukciją? Tačiau malūnas – valstybės turtas, biblioteka jį valdo patikėjimo teise, tad jo pardavimu visai nesuinteresuota.

O štai Krašto apsaugos ministerija ėmėsi nelabai sėkmingo stalo teniso ir biliardo stalų nuomos verslo. Karių reabilitacijos centre Druskininkuose čia besigydantys kariai šiais stalais naudojasi nemokamai, tačiau juos lydintys artimieji turi susimokėti. Kaip informavo ministerijos Viešųjų ryšių departamentas, už nuomos paslaugas 2009 m. surinkta 158,1 Lt, 2010 m. – nė lito.

Lakmuso popierėlis, ar valdiškos įstaigos pajėgs atsisakyti turto, nieko bendra neturinčio su jų veiklos sritimi, – viešosios įstaigos Vilniaus kultūros, pramogų ir sporto rūmų likimas. Valstybės kontrolė jau keleri metai primygtinai reikalauja VRM atsisakyti šios su ministerijos veikla nesusijusios įstaigos, tačiau į rekomendacijas neketinama atsižvelgti. VRM informavo, kad rūmai išsilaiko be valstybės biudžeto lėšų, o ateityje čia planuojama įsteigti vidaus reikalų sistemos kolegiją. Tačiau kodėl neuniversitetinė aukštoji mokykla turėtų priklausyti ne Švietimo ir mokslo, o Vidaus reikalų ministerijai?

Keturi receptai, kaip priversti atsisakyti to, kas nebūtina

Kai kurio turto valdiškos įstaigos mielai atsisakytų, tačiau biurokratiniai procesai ilgi. Štai, kaip informavo kariuomenės vado atstovas spaudai kpt. Tomas Balkus, kariuomenė, perimdama nekilnojamąjį turtą iš sovietinės kariuomenės, perėmė ir anuomet jai priskirtas kiaulides, šiltnamius, fermas, daržovių saugyklas. Vienos patalpos pritaikytos kariuomenės reikmėms, kitos perduotos kitiems. Tačiau štai ir dabar kariuomenė valdo 25 pirtis, tačiau tik septynios naudojamos karių higienai, o kitos netinkamos naudoti. Deja, jų atsikratymo procesai ne tokie greiti.

Vienintelė gera žinia, kad dauguma ministerijų, priešingai nei institucijos prie jų, joms nebūdingų funkcijų, o kartu ir nebūtino turto baigia atsisakyti. Priežastys, kodėl vengiama tai padaryti, diktuoja ir problemos sprendimo būdus.
Visų pirma valstybės įstaigos turi atsisakyti nebūdingų joms funkcijų. “Teikdamos su jų uždaviniais tiesiogiai nesusijusias paslaugas biudžetinės įstaigos rizikuoja turimus finansinius, laiko bei žmogiškuosius išteklius nukreipti ne tiesioginėms funkcijoms įgyvendinti, o paslaugoms, nesusijusioms su jų veikla, teikti”, – pabrėžia valstybės kontrolierė Giedrė Švedienė.

Valstybės auditoriai siūlo dalį paslaugų tiesiog perduoti privačiam sektoriui. Taip didėtų paslaugų teikėjų konkurencija, jos pigtų, o sumokamų mokesčių sąskaita pasipildytų biudžeto pajamos.

Tačiau Valstybės kontrolę girdi ne visi. Pavyzdžiui, VRM autoūkis ir toliau teikia komercines keleivių bei krovinių gabenimo, remonto, transporto priemonių plovimo ir panašias paslaugas, nors jau prieš porą metų tokių paslaugų teikimo Valstybės kontrolė rekomendavo atsisakyti. Beje, Valstybės kontrolė nustatė ir dar vieną tendenciją: kai iš biudžeto išlaikomos įstaigos turi patalpų perteklių, tai imasi jas nuomoti visai su valstybės veikla nesusijusiai veiklai.

“Turėtų būti keliamas klausimas ne dėl vienos ar kitos poilsiavietės atsisakymo. Jei valstybės turtas būtų valdomas centralizuotai, problemą galima būtų spręsti sistemiškai ir ryžtingai”, – siūlo Saulėlydžio komisijos pirmininkas, Ministro pirmininko kanclerio pirmasis pavaduotojas Giedrius Kazakevičius.

Akcines bendroves, kuriose valstybė valdo didelę dalį ar visas akcijas, priversti į turtą žiūrėti valstybiniu požiūriu labai paprasta, taikant joms privataus verslo modelį: jei valstybės akcinėms bendrovėms būtų keliamas tikslas generuoti pelną ir už tai savo karjera atsakytų įmonės vadovai, pirmiausia būtų atsisakyta nereikalingo turto.

Ir ketvirta šios problemos priežastis – prisirišimas prie privilegijų. Pakeisti seną mąstymą iš tiesų nelengva. Kartais lengviau pakeisti taip mąstantįjį.