Nemokama medicina įmanoma. Tačiau šis tikslas pasiekiamas ne sužlugdant privatininkus, o padidinant mokesčius.

„Aš matau baisius dalykus: vyksta viešųjų finansų užvaldymas ir valstybės demontavimas“, – taip sveikatos apsaugos ministras Vytenis Andriukaitis interviu „Veidui“ apibendrino privačių medicinos įstaigų neva keliamą pavojų nacionaliniam sveikatos sektoriui. Užkardžius „užvaldymo“ procesus ministro vizijose valstybės ir viešosios sveikatos įstaigos (trumpiau vadinkime jas tiesiog „valdiškomis”) suklestės ir visi galėsime gydytis nemokamai.
Sveikatos apsaugos komunizmui – valio! Bet ar tikrai?

Kodėl privatininkai atlieka keliskart daugiau brangių procedūrų
„Negaliu suprasti, kodėl tiek daug brangių tyrimų, ir kylančia kreive, atliekama privačiame sektoriuje, kai viešajame pripirkta labai daug aparatūros“, – piktinasi V.Andriukaitis. Valstybinės ligonių kasos pateiktais duomenimis, iš tikrųjų nuo 2005 m. iki 2012 m. kasmet sudaroma vis daugiau sutarčių su privačiomis medicinos įstaigomis, o pirminės asmens sveikatos priežiūros srityje jos jau lenkia „valdiškas“. Didėja ir privačiam medicinos sektoriui tenkančios sumos – 2012 m. jų sudaryta už 215,6 mln. Lt. Tačiau su viešosiomis įstaigomis jų sudaryta už daugiau nei 2,6 mlrd. Lt., t.y. per 12 kartų didesnei sumai.
V.Andriukaitis pateikia ir konkrečius pavyzdžius, kaip privačios įmonės „užvaldo“ viešuosius finansus: privati „Medea“ grupė per metus atliko 21 tūkst., o Vilniaus Santariškių klinika su Vaikų ligonine 8,1 tūkst. magnetinio rezonanso tomografijos tyrimų. Kaip privatus sveikatos „cechelis“ galėjo aplenkti sveikatos „fabriką“? Tačiau bent kiek pasigilinus, pasidaro akivaizdu, kad gali.
„Medea“ grupę valdančios „Euromedic Lietuva“ vadovas Vitalijus Orlovas aiškina: „Mūsų diagnostikos centras bendradarbiauja su keturiolika gydymo įstaigų, o Santariškėse tyrimai atliekami tik jos gydytojų siunčiamiems pacientams. Svarbi ir gydytojų specializaciją, kuri mums leidžia atlikti tyrimus sparčiau”.
Į kritiką, kad privatininkai įsikuria „valdiškų“ įstaigų patalpose ir taip vilioja jų pacientus, V.Orlovas taip pat turi atsakymą: “Mūsų diagnostikos centrai teikia paslaugas Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje, Vilniaus Onkologijos institute, Šiaulių apskrities ligoninėje, Respublikinėje Panevėžio ligoninėje, taip pat Druskininkuose. Įsikuriame ten, kur paslauga reikalinga, kad būtume arčiau paciento. Konkurso būdu nuomojamės patalpas, jas įrengiame, mokame mokesčius. O valstybės gydymo įstaigos taip net sutaupo apie 4 mln. Lt investicijų (tokia vieno tomografo aparato su papildoma būtina įranga kaina)”.
Tačiau, atrodytų, privačios investicijos atsiperka tuoj pat ir su kaupu. Štai V.Andriukaitis siūlė patiems susiskaičiuoti, kiek “Medea” gavo iš Privalomo sveikatos draudimo fondo (PSDF): 21 tūkst.per metus atliktų tomografo tyrimų padauginti iš bazinės kainos – 358 Lt. Tačiau “Medea” vadovas V.Orlovas ministro aritmetiką koreguoja: “Baziniai tyrimų įkainiai neatspindi realios kainos, nes yra taikomas vadinamasis „plaukiojantis“ balas. Nepriklausomai nuo tyrimų skaičiaus, valstybė jiems finansuoti skiria fiksuotą biudžetą, kitaip tariant – kuo daugiau tyrimų atliekame, tuo mažesnį finansavimą už kiekvieną tyrimą gauname. 2012 m. šio balo vidurkis buvo apie 0,68 Lt, apie 30 proc. mažesnis, nei ministro minėti teoriniai įkainiai”. Vis dėlto “Medea” grupė iš Ligonių kasų gavo tikrai nemažai – 12,2 mln. Lt, o 2012 m. – 11,2 mln. Lt.
Be to, „Medea“ tikrai gatvėje negaudo žmonių tyrimams – juos atsiunčia gydytojai specialistai, užpildę dešimties punktų siuntimo pagrindimą. „Apie kokį dirbtinai išpūstą tyrimų skaičių galime kalbėti, kai, sausio mėnesio duomenimis, 97 proc. mūsų tyrimų  rezultatų pacientui nustatė vienokią ar kitokią diagnozę, kas patvirtina tyrimų būtinybę”, – argumentuoja V.Orlovas. Be kita ko, jei kam kelia abejonių tomografo apsukos, tikslų tyrimų skaičių gali pasakyti akredituotas licencijas turinčių įmonių inžinieriai, kurie suinstaliavo aparatūros programinę įrangą. Beje, ir “valdiškose” įstaigose taip pat galima patikrinti, ar tomografai nedirba “pro šalį”. Juk medicinoje korupcijos lygis vienas aukščiausių, tai net vadinama mūsų “kultūriniu ypatumu”, bet privačiose gydymo įstaigose juk to nėra. Gal už tai taip stringa ir e-sveikatos projektas?
Galima paskaičiuoti vieno tomografijos aparato efektyvumą: „Medea” grupė juos turi devynis ir 2011 m. atliko beveik 37,9 tūkst. tyrimų. Kaip informavo Santariškių klinikos (kartu su Vaikų ligonine) turi penkis tomografus ir, bent jau ministro duomenimis, atliko 8,1 tūkst. tyrimų. Santariškių klinikos atstovė Gitana Letukienė pripažįsta, kad jų įstaigos pajėgumai leistų daryti daugiau tyrimų, bet stengiasi kuo mažiau viršyti nustatytą sutarčių skaičių, mat ir taip kasmet 5 mln. Lt už viršplaninius tomografijos tyrimus tenka apmokėti iš ligoninės lėšų.

Kodėl privačiai įstaigai apsimoka tai, kas neapsimoka „valdiškai“
Vis dėlto kodėl privataus verslo įstaiga daro kur kas daugiau viršplaninių tyrimų, nors taip mažėja jų įkainis? Maža to, kaip pastebi Lietuvos privačių sveikatos priežiūros įstaigų asociacijos prezidentas, ,,SK Impeks Medicinos diagnostikos centro” direktorius Laimutis Paškevičius, Ligonių kasų įkainiai skaičiuojami pagal valstybinių įstaigų išlaidas, o juk joms valstybė iš savo biudžeto skiria pastatus, superka įrangą, jos turi teisę pretenduoti į ES fondų pinigus. „Todėl turime suktis 24 valandas per parą, kad brangi įranga atsipirktų“, – sako privataus centro vadovas.
Beje, kvotų sistema atskleidžia ir eilių “valdiškose” gydymo įstaigose kilmę. „Valdiškose“ įstaigose glumina siūlymas, kad jei nori procedūros ar konsultacijos skubiau, užsimokėk ir gali tiesiai žengti į reikiamą kabinetą. Nekalbu apie nelegalius mokėjimus – visiškai oficialiai. Atrodytų, jei eilė surašyta keliems mėnesiams į priekį, kaip atsiranda “langai” mokamiems pacientams? Pasirodo, laukiame ne eilės prie aparatūros ar medikų, o prie Ligonių kasų pinigų kvotos, nes labdarai, kaip praėjusią savaitę tikino valdiškų gydymo įstaigų vadovai, dirbama, bet tam yra ribos. Privatininkai šią ribą gali „pastumti“, nes dirba efektyviau.
„Būtent todėl, kad esame verslo įmonė, galime pasiekti maksimalų veiklos optimizavimą – derybose gauti geriausias kainas investuojant į modernią įrangą, prireikus – mažinti kitas įmonės sąnaudas, tarp jų ir darbo užmokestį, todėl sugebame amortizuoti mažesnių pajamų poveikį”, – į klausimą, kodėl verslo įstaiga daro tyrimus ir virš kvotų, atsako „Medea“ vadovas.
Prie to reiktų pridurti L.Paškevičiaus siūlymą paanalizuoti nors vieną privačių ir valdiškų gydymo įstaigų efektyvumo eilutę, pavyzdžiui, už kokią kainą analogišką įrangą perka valstybinės, o už kokią privačios medicinos įstaigos. Jo duomenimis, privatininkai nusiperka 20 proc., o būna ir 40 proc. pigiau.
Vis dėlto akivaizdu ir tai, kad jokia privati įstaiga nedirbtų, jei būtų nuostolinga, kad ir kaip privačių sveikatos įstaigų vadovai gražiai sako, kad jiems svarbiausia – pacientų sveikata. Kad ir toks pavyzdys: „Medea“ tikina, kad už procedūrą, apmokamą iš Ligonių kasos, jie negali iš paciento imti priemokos. Tačiau Ligonių kasos moka už procedūrą, tad „Medea“ ima mokestį už nuotrauką, kurios pacientui tikrai reikės. Iš esmės tai ta pati priemoka, tik kitaip pavadinta. Antra vertus, ir „valdiškoje“ įstaigoje už tai moki, tik mažiau nei privačioje. Bet privačioje daugiau moki už tai, kad nereikia laukti eilių ir klausyti nervingų laborančių replikų.
Ministras nori, kad iš viešųjų pinigų privatininkų paslaugos būtų apmokamos tik tuo atveju, jei tokių neteikia „valdiška“ įstaiga. Tačiau, kaip primena Mykolo Romerio universiteto Strateginio valdymo ir politikos fakulteto prodekanė prof. dr. Danguolė Jankauskienė, nereiktų užmiršti, kad privatininkai pradėjo kurtis, kai valstybei labai trūko investicijų įrangai ir jie tikrai atliko tuomet labai svarbų darbą. Beje, pastaruosius trejus metus privačios medicinos plėtra sustojusi, išskyrus odontologiją, kuri tapo praktiškai privati (kodėl, taip pat įdomi tema). Su ES struktūrinių fondų pagalba aparatūros įgijus ir „valdiškoms“ įstaigoms, privačioms siūloma kraustytis dirbti į provinciją, nes juk būtent ten šiandien trūksta „valdiškų“ įstaigų. Valstybinės ligonių kasos direktorius Algis Sasnauskas pateikia tokius sveikatos priežiūros paslaugų šalies regionuose kontrastų skaičius: pavyzdžiui, 2010 m. ambulatorinių konsultacijų vartojimas Vilniuje viršijo Lietuvos vidurkį 29,7 proc., o Panevėžyje net 35,9 proc., tačiau Varėnos, Šalčininkų, Kalvarijos, kitose savivaldybėse jis per 30 proc. mažesnis už šalies vidurkį. Konkrečių konsultacijų vartojimas tarp atskirų savivaldybių siekia keliolika kartų.
„Tad pagal siūlomas įstatymo pataisas sudarydama sutartis su tiek privačiomis, tiek viešosiomis įstaigomis Ligonių kasa teiktų prioritetą tiems šalies regionams, kuriuose tam tikros paslaugos vartojimas yra 10 proc. mažesnis, nes esant ribotoms finansinėms galimybėms neįmanoma sudaryti sutarčių su visais norinčiais ir dėl visų pageidaujamų paslaugų finansavimo”, – aiškina A.Sasnauskas. Tačiau privačios medicinos atstovas L.Paškevičius piktinasi, kodėl tuomet „valdiškos“ įstaigos pirko milijonus kainuojančią įrangą be jokių verslo planų, neįvertinę, kur ir kiek jos reikia.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-7-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.