Svarbiausias mūsų tikslas turėtų būti, kad visų mūsų bėgimo takeliai susieitų į vieną platų taką, kurio pradžioje ir gale būtų parašyta “Šeima”.

Pavasaris gyvas ne tik atgimstančia gamta, bet ir šventėmis. Nespėjame pasidžiaugti grįžusiu pavasariu ir prisikėlusiu Kristumi, kai į duris beldžiasi dar dvi labai artimos savo reikšme ir turiniu dienos – Motinos diena ir Tėvo diena. Vieną neseniai paminėjome, kita irgi ne už kalnų.

Keistos dienos… Keistos šventės… Vien tokiu požiūriu turėčiau užsitraukti ne vieno normalaus žmogaus nemalonę ir nusistebėjimą. Vis dėlto norėčiau paaiškinti savo ne mažiau keistą požiūrį.

Niekam nekelia abejonių: tiek motina, tiek tėvas verti pagarbos ir padėkos. Tėvus sekinančios nemigos naktys, begalinė kantrybė, rūpestis ir atsakomybė kiekviename žingsnyje jau būtų pakankamas argumentas šias šventes versti ne išskirtinumu, bet kasdienybe. Ir net jei kasdien tokias dienas minėtume, to tikrai nebūtų per daug. Bet ar visuomet vertai?

Šiuolaikinė psichologija neabejotinai taptų pagarbos motinai ir tėvui atrama. Jau nuo Sigmundo Freudo laikų psichologai nepailsta nagrinėti tėvų vaidmens ne tik vaiko raidai, bet ir tolesniam gyvenimui. Visi šiandien žinome, kad be motinos (ar ją atstojančio globėjo) vaikas neužaugtų ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Mama mus ne tik išmaitina, globoja ir augina, bet ir sukuria mūsų vidinį pasaulį. Be jos vaikas niekuomet nepažintų savo jausmų, neišmoktų su jais tvarkytis, būtų bejėgis santykiuose su kitais žmonėmis, nes paprasčiausiai ir liktų “naujagimis” – nepajėgus suvokti tiek savo, tiek ir kito dvasios.

Pakankamai, matyt, visi prisiklausome apie tokius iš smurtaujančių, geriančių ir apskritai nekreipiančių dėmesio į savo vaikus šeimų paleistus į pasaulį vargetas. Vargetas, kurie niekaip negali užsigydyti žaizdų ir pasirengę bet kada nuskriausti kitą – silpnesnį, vienišesnį, apleistesnį. Nepykim ant jų: jie tikrai nesupranta, ką darą – juk niekas jų neišmokė atjausti artimo. Jie niekada nesužinojo, kad skausmas būna ne tik fizinis, bet ir dvasinis. Todėl kartais ir “eksperimentuoja” su kitu žmogumi: o gal ims ir supras, kaip skauda sielą?

Galinga ta mama… O ir tėvas nė kiek ne silpnesnis. Jei ne jis, tai vaikas niekuomet netaps vientisa asmenybe. Tik tėvas padeda mažyliui pajusti kitokį gyvenimo skonį: su savo fizine jėga, tempu ir kintančiu ritmu. Ne veltui kiekvienas vaikas taip džiaugiasi, kai tėtis paima ant rankų ir pamėtėja į viršų. Dar sykį… Ir dar. Skrydis ir visuomet pasirengusios sugauti tėvo rankos sukuria tą neapsakomą saugumo jausmą bei begalinį pasitikėjimą žmogumi. Tik tėvo dėka vaikas pažįsta pasaulį, kuris susideda iš daugelio žmonių, tik jam padedant kūdikis palieka mamos glėbį ir tampa savarankiška būtybe. Ir tai ne viskas: tik tėvas iš berniuko sukuria vyrą, o iš mergaitės – moterį. Ir vėl tas prakeiktas klausimas: ar visuomet?

Nebekalbėkime apie nuskriaustas šeimas – tuos mirkstančius alkoholio ir savo vaikų ašarų vandenyne žmogelius, tuos bejėgius suaugusiuosius, kurie jaučiasi visaverčiai tik skriausdami savo vaikus. Jau daug apie tai prikalbėta. Kalbėkime apie tą šiandien įsivaizduojamą normalią šeimą, galbūt ir apie mus visus.

Dairausi aplinkui ir akis vis kliūva už to paties. Bėgimas, nuolatinės lenktynės su laiku ir su savimi. Verslą vežantis ir nuolat užsiėmęs šeimos galva, kasdienybės rūpesčiuose, o ir darbe skęstanti mama. Ir vaikai, kurie neretai pamiršta, kas yra dėmesys ir šiltas pokalbis. Vakaruose vis kartojamas, o psichologijos knygose primenamas kaip blogas pavyzdys posakis: “Vaikai turi būti matomi, bet nebūtinai girdimi…” Ir tikrai: kada gi juos išklausyti, jei net sau laiko nebelieka?

Vieniša, vyro primiršta motina neranda kitos galimybės, kaip rinkti dėmesio trupinius iš vaikų, o ne skirti jiems. Tuomet ji įsikabina už savo sūnaus kaip vienintelio tikro vyro, kuris pagaliau pasirūpins ir ja. Ir tai nėra vien reikalavimai, bet ir idealizavimas, aukštinimas. Tuo tarpu dukrai telieka viena – visais būdais kabintis už įsiteikimo motinai tam, kad neliktų už šeimos, kurią jau sudaro mama ir brolis, borto. Apie bręstantį moteriškumą net kalbos nebėra… Sūnus, deja, irgi nelaimi nieko. Ne jo jėgoms atstoti tėvą. Kas jam belieka? Tik pyktis ir atšiaurumas, kuris jo vidiniame pasaulyje susisieja su vyriškumu, nes tokį tėvo paveikslą jis dažniausiai ir mato.

Kas toliau? Toliau jau psichoterapeutams gerai pažįstamas vaizdas: nuolat aukštinamas princas užauga karaliumi, kuriam viskas galima, kuriam visi turi tarnauti, o viduje tiksi pykčio bomba. Vargšė jo žmona, vargšai vaikai. Ir čia užburtas ratas vėl ima suktis – jo žmona atsigręžia jau į jo sūnų, kuris turi “pakeisti” vyrą. O šis kartais eina toliau, spjaudydamas pyktį ant visų moterų. Gal čia ir rastume arogancija trykštančios paniekos moteriai, kartu ir savo motinai, paaiškinimą: juk jos visos bobos! Jiems net prezidentė virsta tiesiog boba. O gal čia ir atsakymas, kodėl garbieji seimūnai imasi vaiko priežiūros atostogų motinoms trumpinimo?

Motinos diena… Tėvo diena… Keistos šventės. Keistos, nes kažkodėl atskiros. Motina ir tėvas “gyvena” skirtinguose kalendoriaus lapeliuose, net skirtinguose mėnesiuose. Ir vaikai juos tarsi skyrium turėtų lankyti. Ir po to patys su savo šeima skyrium gyventi.

Sakysit, perdeda. Bet apsidairykit aplinkui, pažvelkit į save. Ar tikrai esate kartu? Ar nebėgat šitoj gyvenimo trasoj kiekvienas savo takeliais? Ir nė ant vieno jų nėra užrašytas to begalinio bėgimo tikslas – šeima… Begalinio tol, kol staiga pamatome, kad takelis baigėsi, o tas užrašas, pasirodo, liko toli už nugaros – bendro bėgimo tako pradžioje. Po to takai išsiskyrė: vienas į karjerą, kitas – į buitį, trečias dar kažkur… O iš paskos atbėga vaikai. Tik bėda, kad ir jie turi rinktis atskirus takus, nes mes jiems kitokios galimybės nepalikome. Tiesiog vietos nebėra.

Kažin ar kada švęsime Šeimos dieną? Ir gal tada aplankysime abu tėvus, o jie gal aplankys ir savo vaikus. Nes, matyt, pasiutusiai teisus buvo psichoanalizės klasikas Donaldas Winnicottas, sakydamas, kad nėra tokio daikto, kaip kūdikis be motinos ar motina be vaiko. Ir gal tada mūsų bėgimo takeliai susieis į vieną platų taką, kurio pradžioje ir gale bus parašyta “Šeima”.