"Veido" archyvas

Praėjus daugiau nei 20 metų po nepriklausomybės atkūrimo, Lietuvos visuomenė tebegyvena ne pagal stojimo į ES įpareigojančią Vakarų Europos sukurtą teisinę sistemą, bet pagal savo iš sovietmečio paveldėtą pilną korupcijos ir teisinio nihilizmo socialinę tvarką, kuri yra rimta tolesnio valstybės ekonominio ir socialinio vystymosi kliūtis.

Konstituciniam Teismui teks suktis sparčiau

Šiuo metu Lietuvos Konstituciniame Teisme nagrinėjimo laukia 179 prašymai. Dalis prašymų yra panašaus teisinio turinio ir juos sujungus Teismo nagrinėjimo lauktų 53 bylos.

Priminsime, kad Konstitucinio Teismo sudėtis keičiasi kas treji metai. 2005–2008 m. jam vadovavo profesorius Egidijus Kūris. Šios sudėties Teismas per trejus metus priėmė 63 nutarimus, sprendimus ir išvadas. 2008–2011 m. Teismui vadovavo Kęstutis Lapinskas. Jo kadencijos metu priimtos 52 įvairios nutartys.

Jei nuo šiandien Teismas nebegautų jokių naujų bylų, tai dabar susikaupusių užtektų trejiems metams, tai yra visai ką tik paskirto dabartinio Teismo pirmininko Romualdo Kęstučio Urbaičio kadencijai. Bet vien 2010 m. gauti 159 nauji prašymai. Jei Teismas ir toliau dirbs tokiu tempu, tikėtina, kad jo primininko R.K.Urbaičio kadencijos pabaigoje bylų eilė bus kelis kartus ilgesnė.

Dar liūdnesnė padėtis dėl Konstitucinio Teismo aktų, kuriais pripažintas vieno ar kito įstatymo, Vyriausybės nutarimo ar prezidento dekreto prieštaravimas Konstitucijai ar įstatymams. Seimas, Prezidentūra ir Vyriausybė dar nesugebėjo įgyvendinti daugiau nei pusšimčio Konstitucinio Teismo sprendimų ir pataisyti antikonstitucinių ar įstatymams prieštaraujančių teisės aktų.

Prieš keletą metų prasidėjusią viešą diskusiją dėl piliečių galimybės kreiptis į Konstitucinį Teismą (dabar tokią galimybę turi Seimas, Vyriausybė, prezidentas ir teismai), skundžiantis dėl žmogaus teisių pažeidimo, Seimas numarino argumentuodamas didesnėmis Konstitucinio Teismo išlaikymo išlaidomis. Toks Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininko Armino Lydekos argumentas negalėtų būti laikomas labai rimtu, nes pasitikėjimas Lietuvos bendraisiais teismais yra itin mažas. 2011 m. balandžio 1–5 d. “Vilmorus” atlikto sociologinio tyrimo duomenimis, Lietuvos teismais pasitiki tik 13,8 proc. gyventojų.

Nepaisant to, kad nušalinto prezidento Rolando Pakso dalinė reabilitacija Europos Žmogaus Teisių Teisme Strasbūre metė šešėlį ant aktyvistinės ir neproporcingos KT pozicijos siekiamam prezidento nušalinimo tikslui, pasitikėjimas Lietuvos Konstituciniu Teismu gerokai didesnis – juo pasitiki 35,2 proc. apklaustųjų.

Jei žmogaus teisių byloms spręsti Lietuvoje atsirastų dar viena instancija – Konstitucinis Teismas, tikėtina, kad pasitikėjimas teismais galėtų didėti, nes būtent piliečių bylų nagrinėjimas žmogaus teisių aspektu darė teisingumą labiau suprantamą ir skaidrų. Tai patvirtina ir lietuviškų bylų gausėjimas Strasbūro teisme. Bet dėl skurdžios šalies politikų teisinės kultūros sunku tikėtis, kad Seimas artimiausiu metu galėtų realiai imtis šios reformos.

Dauguma Lietuvos politikų nuolat reiškia nepasitenkinimą, kad jų priimtus įstatymus KT pripažįsta prieštaraujančiais Konstitucijai. Iš Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų stovyklos pastaruoju metu vis dažniau pasigirsta teiginių, kad valdžios sprendimai dėl mokesčių ar biudžeto išlaidų neturėtų būti laikomi teisės ar konstitucinės doktrinos dalimi. Siūloma abejoti ar siekti apriboti KT kompetenciją vertinti įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių ekonominio pobūdžio sprendimus dėl jų atitikties Konstitucijai. Tokias diskusijas įplieskė KT doktrina dėl pensijų ir viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimų mažinimo ekonominio sunkmečio laikotarpiu.

Teisės projektų ir tyrimo centro tarybos pirmininkas advokatas Kęstutis Čilinskas teigia, kad premjero Andriaus Kubiliaus ir Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininko Kęstučio Glavecko pareikšti teiginiai apie KT galių ribojimą rodo, jog Lietuvos politikai vis labiau tolsta nuo teisinės valstybės principų.

Ekonominis sunkmetis buvo ir tebėra rimtas iššūkis tiek šalies įstatymų leidėjams, tiek Konstituciniam Teismui. Naujos socialinės ir ekonominės realybės sąlygomis pagrįstų kontroversijų kelia KT pensijų doktrina, pagal kurią pensijos yra laikomos nuosavybe. Nors ekonominėje ir socialinėje realybėje pensijos yra mokamos iš dirbančių asmenų socialinio draudimo įmokų. Tos įmokos ekonominio sunkmečio laikotarpiu kasmet keliais milijardais litų mažesnės, nei reikia norint mokėti ankstesnio dydžio pensijas. Ši praraja tarp socialinių įmokų ir išmokų ateityje dar labiau padidės dėl milžiniško emigracijos masto. Didžioji dalis šalyje likusių gyventi 2,9 mln. piliečių bus išlaikytiniai.

Ar vyks tolesnė Lietuvos teismų kompromitacija

Šiuo metu šalies teisėjų bendruomenėje vyksta tam tikros permainos. Teismuose rengiami susitikimai su advokatais, žurnalistais. Seime rengiamos konferencijos, kuriose nagrinėjama pasitikėjimo teismais problema. Galima drąsiai tvirtinti, kad teisininkų bendruomenė subrendo tam, kad pamirštų aroganciją ir pradėtų rūpintis tikruoju savo įvaizdžiu visuomenėje. Šios prestižinės profesijos gildija anksčiau į tai nekreipdavo dėmesio.

Aišku viena, kad požiūris į teismus pasikeis, jei teisėjai savo bendruomenėje ras ir iškels į viešumą teisėjus asmenybes, kurie galės ne verkšlenti ar skųstis dėl nuolatinės nekvalifikuotų teismų darbo kritikos, o kaip lygūs su lygiais rimtai diskutuoti su kitų gildijų nariais – žurnalistais, intelektualais, politikais dėl visuomenės problemų ir sugebėti bent dalį visuomenės įtikinti, kad ir teismuose dirba puikių profesionalų bei savo profesijai atsidavusių žmonių.

Kita vertus, iki šiol galima tik stebėtis, kokios primityvios problemos neleidžia tinkamai nagrinėti bylų. Dažnas teismo posėdis neįvyksta todėl, kad vienas ar kitas advokatas neatvyksta į paskirtą posėdį, nes tuomet dalyvauja kitoje byloje. Iki šiol vis dar nesukurta duomenų bazė, kurioje būtų galima sužinoti, ar tikrai tas advokatas tuo metu dalyvauja kitoje byloje, ar tiesiog vilkina teismo procesą.

Tai, kaip gyveno ir dirbo kolegų darbštuoliu vadinamas teisėjas Zenonas Birštonas, iki jam neblaiviam pasirodant prieš televizijos kameras, yra dėsninga išvada to, į kokią padėtį šiandien yra patekę Lietuvos teismai. 2010 m. kiekvienas apylinkės teismo teisėjas vidutiniškai išnagrinėjo po 611 civilinių, baudžiamųjų ir administracinių teisės pažeidimų bylų. Pirmojoje instancijoje 2010 m. išnagrinėta daugiau nei 205 tūkst. civilinių, beveik 18 tūkst. baudžiamųjų ir daugiau nei 88 tūkst. administracinių teisės pažeidimų bylų. Toks krūvis penkiems šimtams teisėjų yra visiškai neadekvatus ir ne pagal jų galimybes. Taigi teisingumas mūsų šalyje vykdomas konvejeriu, nuolat pažeidinėjant procedūras, procesinius terminus. Teismų sekretoriai nuolat dirba viršvalandžius. Tiek teisėjai, tiek teisėjų padėjėjai dirba ir savaitgaliais, ir švenčių dienomis.

Tad kyla pagrįstas klausimas, kodėl teisėjų bendruomenė šios problemos rimtai nekelia politikams ir nereikalauja normalizuoti jų darbo krūvio, didinant teisėjų ir jų padėjėjų skaičių ar atiduodant dalį dabar teismuose nagrinėjamų ginčų kitoms institucijoms. Jei priėjusių psichologinę ribą teisėjų “birštonų” viešojoje erdvėje matysime dar daugiau, akivaizdu, kad ypatingą reikšmę demokratijai ir piliečių pasitikėjimui savo valstybe turinti teismų sistema ir toliau bus kompromituojama, ir toliau bus naikinamas piliečių pasitikėjimas valstybe.