Dar 2000 m. ES šalių vadovai Lisabonoje nutarė, kad iki 2010 m. šis pasaulio regionas turi tapti konkurencingiausia ir dinamiškiausia žinių ekonomikos sistema pasaulyje. Dabar toks tikslas keliamas jau iki 2020 m.

Modernesni politikai mėgsta samprotauti apie naujų technologijų amžių, kuris net ne sėlindamas, o pasakų devynmyliais batais traukia Lietuvos link. Prieš gerus 12 metų Andriaus Kubiliaus vedami politikai kartu su forumu, kuriame susitelkė aukštųjų technologijų sektoriaus veikėjai, visur matė klasterius bei žydinčius mokslo ir verslo jungties žiedus. Visuomenė jų taip ir neišvydo, nors, tiesa, po šių gražių kalbų priedanga gimė idėja suteikti biudžeto lėšomis lengvatą kompiuterių įsigijimui, tad jau per pirmus po to ėjusius finansinius metus kompiuterių pardavėjai rinką praplėtė apie 20 mln. Lt. Tai, žinoma, malonu, nors mokslo pažanga tai vargu ar vadintina.
Dar 2000 m. ES šalių vadovai Lisabonoje nutarė, kad iki 2010 m. šis pasaulio regionas turi tapti konkurencingiausia ir dinamiškiausia žinių ekonomikos sistema pasaulyje. Tada aiškinta, kad šios strategijos esmė – kiekybinė ir kokybinė mokslinių tyrimų ir technologijų plėtra, tad šie kartu su švietimu bei inovacijomis paskelbti esminiais Lisabonos strategijos atramos taškais. Aišku, kad moksliniai tyrimai ir eksperimentinė plėtra glaudžiai susiję su šalies plėtra ir lemia darnų jos vystymąsi, ir be tokios plėtros neįmanoma jokia ekonominė bei socialinė gerovė. Žinios, mokėjimas jomis naudotis, naujos technologijos tikrai yra modernios ekonomikos variklis.
Vis dėlto kalbant apie Lietuvos ekonomikos produktyvumą dažniau prisimenama darbuotojų kvalifikacija, jų gebėjimai bei vadinamoji liberalizuota rinka. Tačiau, kad ir kaip žiūrėtum, norit sukurti išties modernią našią ekonomiką negalima pamiršti mokslo, kuris vienokia ar kitokia forma, tiesiogiai ar netiesiogiai ir lemia valstybės technologinę pažangą. Mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros rodiklis dabar yra vienas svarbiausių rodiklių, kuriais remiantis vertinama valstybės pažanga bei ūkio konkurencingumas.
Pasaulio ekonomikos forumas, vertindamas Lietuvos ekonomiką, ją vis dar vadina pereinamąja nuo tokios, kurią lemia efektyvumas, į tą, kurios plėtra paremta inovacijomis. Ekonomikos inovatyvumo lygis irgi nėra labai aukštas ir 2012/2013 m. tyrime vertinamas 3,5 (iš 7) balo. Gera žinia, kad pagal šį rodiklį per ketverius metus nuo 2009 iki 2012 m. pakilome iš 58-os į 43 vietą, tačiau pažvelgę giliau matome, jog apibendrinamąjį rodiklį formuojantys elementai, išskyrus nuolat gerėjantį mokslinių tyrimų institutų kokybės bei mokslininkų ir inžinierių gebėjimų vertinimą, teigiama kryptimi kinta labai nežymiai. Atskirai paminėtinos ir gana kuklios verslo išlaidos mokslo ir technologinės plėtros tyrimams.
Dar 2002 m. Barselonoje Europos Sąjungos vadovų buvo įsipareigota, kad iki 2010 m. išlaidos moksliniams tyrimams siektų 3 proc. BVP ir apie du trečdalius jų turėtų sudaryti privataus sektoriaus investicijos. Žinia, 2009 m. pradžioje prasidėjus ekonomikos recesijai, kuri laipsniškai nučiuožė į permanentinės krizės būseną (gal imkime daiktus vadinti tikraisiais vardais…), tikslas nepasiektas. Tad 2010 m. viduryje parengta nauja ekonominės plėtros strategiją “Europa 2020″, kuria žadama skatinti ir visokeriopai remti pažangesnį, tvaresnį ir labiau integruotą ekonominį augimą. Šalia paramos užimtumui, švietimui, socialinės atskirties bei skurdo mažinimui, klimato kaitos ir vėl itin didelis dėmesys skiriamas moksliniams tyrimams bei eksperimentinei plėtrai.
Pasak priimtos strategijos, dabar jau 2020 m. Europos Sąjungoje BVP dalis, investuojama į mokslą ir tyrimus, turi sudaryti 3 proc. BVP, na, o Lietuvoje BVP dalis, skiriama šiai sričiai, turėtų sudaryti 1,9 proc.
Šiuo metu pagal mokslo ir plėtros produktyvumą bei finansavimą Lietuva priskiriama prie labiausiai atsiliekančių šalių: čia verslo išlaidos mokslui ir tyrimams (panašiai kaip kitų dviejų šalių autsaiderių Kipro bei Latvijos) sudaro vos per 25 proc., kai vidutiniškai ES valstybėse siekia beveik 64 proc. Beje, 2007 m. Japonijoje verslo išlaidos mokslui sudarė beveik 78 proc., JAV – 72 proc., Kinijoje – per 72 proc. ir Rusijoje – 63 proc. bendros mokslo ir tyrimų krypties išlaidų.
Nedžiugina ir kiti rodikliai. Nuo 2008 m. kasmet po 0,1 proc. mažėja užimtumas pažangiųjų ir vidutiniškai pažangių technologijų gamybos srityje, 2011 m. sudaręs 1,8 proc. (nors šiek tiek, nuo 30,5 iki 33,7 proc., padidėjo užimtumas žinioms imlių paslaugų sektoriuje). Vargu ar pateisinama ir tai, kad mažėja tiek valdžios, tiek verslo įmonių lėšos mokslo ir technologinei eksperimentinei plėtrai. 2008 m. verslo investicijos šioje srityje siekė per 29 proc., o 2009 ir 2010 m. šiek tiek išaugusios, 2011-aisiais vėl susitraukė iki 28,1 proc. Valdžios lėšos per tą laikotarpį sumažėjo nuo 54,6 iki liūdnokai atrodančių 42,3 proc.
Mažai kito ir pažangiųjų bei vidutiniškai pažangių technologijų gamybos sektoriaus sukurtos pridėtinės vertės dalis apdirbamosios gamybos sukurtoje pridėtinėje vertėje: 2008 m. ji sudarė beveik 22,5, o po ketverių metų – vos per 23 proc. Labai toli ir nuo užsibrėžto šiai sričiai skiriamų išlaidų bei BVP santykio: planuota beveik 2 proc., turime 0,92 proc.
Galite piktintis, kad pateikta daug skaičių. Kai kas net aiškina, kad skaičiai visai nesvarbu, kai kalbi apie rimtus socialinius dalykus, o visokius matematinius modeliavimus ir panašius „niekus“ reikėtų apskritai išbraukti iš ekonomikos mokslo lauko. Kadangi vargiai galiu sutikti su tokia ekonomikos filosofijos ir jos metodologijos interpretacija, tai pabaigoje pateiksiu dar vieno – šį sykį dviejų VU matematikos ir informatikos studenčių Beatričės Leiputės ir Aistės Aleksiūnaitės ekonometrinio strategijos „Europa 2020“ analizės tyrimo rezultatus.
Įvertinusios esamus duomenis ir sudariusios tiesinį mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros modelį, kur įvertintas BVP pokytis, užsienio investicijų apimties pokytis bei mokslo darbuotojų skaičius, merginos teigia, kad Lietuva sugebės pasiekti išsikeltus tikslus tik tuo atveju, jeigu BVP kasmet iki 2020 m. didės po 3 proc., užsienio investicijos – 5 proc., o mokslo darbuotojų skaičius – bent po 4 proc.
Ar realūs šie skaičiai, palieku vertinti ateities analizėms, vis dėlto jau gana ilga nepriklausomos Lietuvos istorija rodo, kad mokame kurpti strategijas, bet gerokai sunkiau sekasi jas paversti realybe.

Nepriklausomos Lietuvos istorija rodo, kad mokame kurpti strategijas, bet gerokai sunkiau sekasi jas paversti realybe.