Šiandien būtume kur kas toliau pažengę ir daugiau pasiekę, jei nebūtume tokie užsispyrę ir tokie “visažiniai”. Dauguma lietuvių metai iš metų bando išrasti dviratį ir po keliasdešimt kartų lipa ant to paties grėblio.

Juk pasaulyje jau daug kas išrasta, išbandyta ir ištobulinta. Regis, lietuviams užtektų į tai atsiremti ir žengti tolyn, bet ne – jie nori patys viską išbandyti ir visas klaidas padaryti, šiek tiek paklaidžioti, o paskui stebėtis, kodėl kiti mus aplenkė. Pažvelkime į estus ar lenkus – tiek vieni, tiek kiti mus aplenkė, ėjo ir nuėjo. Estai stebėjo ir mokėsi iš suomių, lenkai – iš vokiečių, o mes nesimokėme iš nieko. Kaip pas mus sakoma, pasirinkome savo kelią. Regis, šunkelį. Estai jau tolokai mus palikę, regis, bent dabar galėtume iš jų pasisemti patirties, paklausti patarimų, bet ne, mes ir toliau iš estų geriau pasišaipysime, toliau laikysime juos trečiaisiais broliais, aiškinsime, esą jie flegmatikai, o mes – staigūs ir greiti.

Šiame “Veido” numeryje rasite interviu su Estijos premjeru Andrusu Ansipu, iš kurio irgi daug ko gali pasimokyti tiek mūsų ministras pirmininkas, tiek kiekvienas iš mūsų, nes kalba jis išmintingai (ir ne tik kalba, bet ir dirba). Bet mes kietakaktiškai nesimokysime ir savo šunkeliškos krypties nekeisime. Žinoma, gal mokytis iš estų mums atrodo negarbė, bet kad ir iš kitų nesimokome. Ir ne tik nesimokome, bet net mažai domimės kitų darbo rezultatais. Šitaip tvirtinti leidžia kad ir toks faktas: lietuviai praktiškai neskaito užsienio žiniasklaidos – įtakingiausius užsienio spaudos flagmanus, tokius kaip “Financial Times”, “Spiegel” ar “Economist”, pas mus skaito po šimtą ar du šimtus žmonių. Šiek tiek populiaresnė gal tik rusiška spauda. Kaip tvirtina mūsų televizijų atstovai, naujienos iš užsienio žiūrovams Lietuvoje pagal populiarumą ir reikalingumą tėra 8–10 vietoje. Savo kaimo naujienos mums daug įdomesnės, nesvarbu, kad jau kitą dieną jų neatsimename.

Kiekvieną kartą grįžęs iš užsienio parsivežu gerų idėjų, kiekvieną savaitę patyrinėjęs vokiečių, lenkų, britų ir rusų savaitraščius randu idėjų arba ko mes galėtume pasimokyti. Lygiai tas pats pasakytina ir apie kitų profesijų atstovus, taip pat ir apie politikus. Mums tereikia vieno – pripažinti, kad nesame išmintingiausi, kiti pasiekę kur kas daugiau, todėl mums būtų tikslinga ir prasminga iš jų mokytis, jų klausti. Tada greičiau progresuosime, greičiau iš 25 vietos Europos Sąjungoje atsidursime 22-oje ar net 20-oje. Beje, dar tik norėdami ir siekdami narystės ES iš kitų valstybių mokėmės kur kas daugiau nei dabar, todėl tada ir padarėme didžiausią pažangą. O dabar aiškiname, kad esame pavyzdys, kaip suvaldyti krizę, kaip taupyti, kaip didinti gimstamumą, bet iš tiesų esame viso labo pasipūtę provincialai, kurie vieną žingsnį žengia į priekį, o du – atgal.