D.Imbrasas

Vertinant perkamosios galios skirtumus Baltijos valstybėse gana dažnai diskutuojama dėl tų šalių vidutinio darbo užmokesčio neatitikimų.

Darius Imbrasas, vyresnysis LB ekonomistas

Kaip žinoma, vidutinis darbo užmokestis Estijoje ir Latvijoje gerokai didesnis nei Lietuvoje. Vykstant tokioms diskusijoms neretai pamirštami kiti analizės aspektai – kitos nei darbo užmokestis pajamos bei skirtingas kainų lygis – ir daromos kartais net drastiškos išvados, kad Lietuvoje kone didžioji dalis tautos skursta. Tačiau tų aspektų analizė rodo, kad tikroji padėtis nėra tokia bloga, kaip bandoma tvirtinti.
Pažvelkime į darbo našumo skirtumus Baltijos valstybėse. Naujausiais duomenimis, 2015 m. Lietuvoje darbo našumas buvo kur kas didesnis nei Latvijoje ir šiek tiek viršijo Estijos rodiklį. Atsižvelgiant į darbo našumo skirtumus tarp Baltijos valstybių būtų galima tikėtis, kad vidutinis darbo užmokestis Lietuvoje turėtų būti gerokai didesnis nei Latvijoje ir panašus į Estijos rodiklį. Tačiau darbo užmokesčio statistika piešia kitokį paveikslą. Remiantis ja, Lietuva pagal vidutinio darbo užmokesčio dydį atsilieka tiek nuo Latvijos, tiek nuo Estijos. Pavyzdžiui, 2016 m. antrąjį ketvirtį Lietuvos vidutinis darbo užmokestis sudarė 1048 eurus ir buvo 17 proc. mažesnis nei Estijos (1262 eurai), keliais procentais jis atsiliko nuo Latvijos (1064 eurai) darbo užmokesčio. Pažymėtina, kad šiame komentare vidutinis darbo užmokestis apskaičiuotas naudojant nacionalinių sąskaitų
duomenis ir sąlyginį darbuotojų skaičių. Šis rodiklis skiriasi nuo dažniausiai viešojoje erdvėje cituojamo vidutinio darbo užmokesčio rodiklio, iš esmės rodančio darbo užmokestį „ant popieriaus“. Tai daroma, nes į pastarąjį darbo užmokestį neįtraukiamos su darbu susijusios arba skatinamosios piniginės perlaidos, darbuotojams teikiamos prekės ir paslaugos, atlyginimai „vokeliuose“.

Norint suprasti, kodėl atsiranda tokių neatitikimų tarp darbo našumo ir darbo užmokesčio, pirmiausia reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad darbo našumas apskaičiuojamas remiantis perkamosios galios paritetu, t.y. atsižvelgiama į kainų lygio valstybėse skirtumus, o vidutinis darbo užmokestis yra vertinamas to meto (nominaliosiomis) kainomis. Tai svarbu, nes nominaliojo darbo užmokesčio dydis ne viską pasako apie gyventojų pragyvenimo lygį. Daugelis sutiks, kad svarbu ne tik tai, kokio dydžio darbo užmokestis yra gaunamas, bet ir tai, ką už jį galima įsigyti. Taigi svarbu žiūrėti ne tik į nominaliojo darbo užmokesčio dydį, bet ir į prekių bei paslaugų kainų lygį.

Būtent prekių ir paslaugų kainų lygio analizė atskleidžia, kad bene visų pagrindinių prekių ir paslaugų grupių kainos Lietuvoje mažesnės nei Estijoje ir Latvijoje. Mažiausi kainų skirtumai matyti tarp prekių ir paslaugų, kurias galima importuoti ar eksportuoti, tokių kaip apranga ir avalynė, degalai, būsto apstatymo ir apyvokos prekės, maistas ir gėrimai.

Kainų lygio skirtumo ir namų ūkių pajamų struktūros analizė rodo, kad Lietuvos gyventojų perkamoji galia artima kitų Baltijos valstybių gyventojų perkamajai galiai

Jų kainų skirtumai sudaro iki 15 proc. Kur kas didesni skirtumai išryškėja tarp prekių ir paslaugų, kurių importuoti ar eksportuoti neįmanoma. Kai kurių iš jų, pavyzdžiui, sveikatos, švietimo ar susijusių su būsto eksploatacija paslaugų, kainos Lietuvoje iki 45 proc. mažesnės nei Latvijoje ar Estijoje.
Atsižvelgiant į minėtus Baltijos valstybių kainų lygio skirtumus, Lietuvos vidutinis darbo užmokestis vertintinas pozityviau. Pavyzdžiui, 2015 m. Lietuvoje nominalusis vidutinis darbo užmokestis buvo 21 proc. mažesnis nei Estijoje ir beveik 6 proc. atsiliko nuo Latvijos rodiklio. Tačiau atsižvelgiant į prekių ir paslaugų kainų skirtumus, Lietuvos gyventojų
perkamosios galios atsilikimas nuo Estijos sumažėja iki 5 proc., o Latvijos rodiklis netgi viršijamas beveik 4 proc.
Kitas svarbus, tačiau dažnai ignoruojamas aspektas yra tas, kad darbo užmokestis sudaro tik dalį namų ūkių pajamų. Gyventojai pajamų gauna ir iš ūkinės veiklos, sukaupto kapitalo, valstybės institucijų ir užsienyje gyvenančių artimųjų pervedamų lėšų. Kadangi į disponuojamąsias pajamas patenka socialinės išmokos, dividendai ir kitos su darbo santykiais
nesusijusios pajamos, pravartu vertinti disponuojamąsias pajamas ne vienam samdomajam darbuotojui, o vienam gyventojui.
Lietuvos ir Estijos nominaliosios namų ūkių disponuojamosios pajamos, tenkančios vienam gyventojui, yra gana panašios – 2014 m. vieno Lietuvos gyventojo nominaliosios disponuojamosios pajamos buvo tik 5 proc. mažesnės nei Estijos gyventojo, o atitinkamą Latvijos rodiklį viršijo daugiau nei 10 proc. Tokius nedidelius skirtumus lemia tai, kad Lietuvos gyventojai kur kas daugiau pajamų gauna iš asmeninio verslo ar sukaupto kapitalo.
Skaičiai iškalbingi: prie vidutinio 269 eurus sudarančio darbo užmokesčio vienam gyventojui tenka 380 eurų kitų pajamų, iš kurių 222 eurus gyventojai gauna iš asmeninio verslo, sukaupto kapitalo ar kitos panašios veiklos ir 158 eurus – iš perlaidų iš užsienio, socialinių išmokų bei kitų valstybės perlaidų. Lietuvoje gyventojai kitų nei darbo užmokesčio pajamų dydžiu gerokai lenkia tiek Latvijos, tiek Estijos gyventojus. Vienam Latvijos gyventojui minėtų pajamų tenka 290 eurų, Estijos gyventojui – 315 eurų.
Tiesa, tokia situacija, kai Lietuvos gyventojai didesnę nei latviai ar estai savo uždirbamų pajamų dalį gauna ne darbo užmokesčio forma, turi neigiamos įtakos valdžios sektoriaus finansams. Tokia padėtis susidaro dėl to, kad asmeninio verslo, sukaupto kapitalo ir panašios pajamos apmokestinamos kur kas mažiau nei su darbo santykiais susijusios pajamos.
Taigi, nors nominalus darbo užmokestis Lietuvoje gerokai mažesnis nei kitose Baltijos valstybėse, daryti išvados, kad Lietuvos gyventojų pragyvenimo lygis yra reikšmingai žemesnis nei Latvijos ar Estijos piliečių, nederėtų. Kitų veiksnių – kainų lygio skirtumo ir namų ūkių pajamų struktūros analizė rodo, kad Lietuvos gyventojų perkamoji galia artima kitų Baltijos valstybių gyventojų perkamajai galiai.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA