Vakarų real politik, grįsta ne vertybėmis ar principais, ne žmogaus teisių apsauga, o galia, materialiniais išskaičiavimais, nuolaidžiavimas ir prisitaikėliškumas pažadino Rusijos imperijos žvėrį. Ilgai netenkinęs savo svetimų teritorijų apetito jis nubudo ir patraukė į karo žygį. Vakarų realizmas ir pragmatizmas, naujo karo ir susidūrimo su sunkumais baimė imperiniam žvėriui leidžia elgtis laisvai ir beveik nevaržomai. Ar toli eis Rusijos žvėris ir kas jį gali sustabdyti?

Mes visada baiminomės ir žinojome, kas gali atsitikti, jei prabus ilgai miegojęs Rusijos imperijos žvėris. 70 metų gyvenusi be didelio karo Europa išlepo, aptingo, užsiaugino storą papilvę. Ir jai smogė. Dar ne jos teritorijoms – kol kas tik jos vertybėms, ramybei, nuosaikumui, pagarbai tarptautiniams įsipareigojimams, žmogaus teisėms. Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinį karą sukėlusi real politik Europai susidūrus su ekonominiais, finansiniais bei vertybiniais sunkumais tampa pagrindine vyraujančia politine ir diplomatine kultūra. Todėl Rusijos žvėris ramus ir saugus. Jam pajudėjus į svetimas žemes Europa pietauja prie sotaus savaitgalio stalo ir prašo netrukdyti iki pirmadienio.

Šiandien jau daug aiškiau suprantame, ką reiškia tas neinteligentiškas, šiurkštus amerikietiškas „f…k Europe“. Moderni, industrializuota, daug Rusijos energijos ir kitų žaliavų naudojanti Europa, ypač Vokietija, jau neįsivaizduoja savęs be Rusijos turtų. Ji šiais turtais išmoko naudotis per daug nesigilindama, ką su tais pinigais, sumokėtais už žaliavas, daro Kremlius, ir visai nejausdama pavojaus, kad jos sumokėti pinigai gali būti panaudoti tų pačių europiečių žudymui. Europa sunkiai suvokia, kad europietiška real politik vėl gali būti pragaištinga.

Olimpinėse žiemos žaidynėse nepatenkinęs viso savo ego, įžeistas dėl nepakankamo aukštų Vakarų valstybių vadovų dėmesio ir pripažinimo sportiniam žaisliukui, žvėris dar piktesnis. Jis ieško naujų būdų, kaip pasiekti pasaulio pripažinimą. Jei negerbia, tegul bent bijo. Ir nubudęs žvėris eina maitintis, pakeliui viską laužydamas ir naikindamas. Nežinia, kiek reikės aukų ir kitų praradimų, kol jis pasisotins.

Pabudęs žvėris išjudino ir apnuogino vietinius Lietuvos kvislingus. Iki šiol jiems pavykdavo prislopinti savo tikrąjį vidų, savo tikrąsias pažiūras ir simpatijas, savo priklausomybę ir lojalumą. Kokioje šviesoje dabar save mato Viktoro Uspaskicho, Rolando Pakso, Valdemaro Tomaševskio rinkėjai? Jų įvaizdžio kūrėjai, gausūs patarnautojai ir aptarnautojai, į Konstituciją nusispjovę teisės „ekspertai“, iš partijų juodosios kasos mintantys pigios dešros ir pažadų mėgėjai? Ar jie pajėgūs suvokti, kokia yra jų atsakomybė, kad už ledų porciją šiems asmenims buvo suteikti mandatai spręsti Lietuvos valstybės likimą?

Ar daug šalyje esama politinių lyderių, kurie turėtų drąsos pasakyti: „Yra žinių, kad valdančiosios Darbo partijos vadovams įtaką gali daryti Rusijos vadovybė, todėl partijos atstovai nebus kviečiami į pasitarimus dėl šalies gynybos klausimų“? Tai, ką pasakė Prezidentė, seniai yra didelės dalies sugebančių mąstyti Lietuvos piliečių galvose. Prieš valstybės interesus veikiantys, jos vakarietišką integraciją neigiantys ir stabdantys, nuolat skatinantys destrukciją, skandalus, platinantys politinę retoriką, nukreiptą ne į valstybės kūrimą, o į jos menkinimą ir naikinimą, asmenys yra mūsų valstybės priešai. Jų veikimas sinchronizuotas su Rusijos imperinio žvėries svajonėmis mus palaužti ir susigrąžinti į savo glėbį.

Tai, kad nematome Rusijoje Konstitucinio Teismo teisėjų, Dūmos deputatų, vyriausybės narių atsistatydinimo, kaip protesto prieš Ukrainos Konstitucijos pažeidimą rengiant neteisėtą referendumą Kryme, reiškia, kad baltarusiai ir rusai vis dar – tik vergai. Jie nepajėgūs pasiryžti savo maidanams ir išsirinkti garbingos, laisvos, o ne psichopatinių diktatorių valdomos vyriausybės. Ukraina net ir su žvėries kareiviais jos teritorijoje šiandien jau daug laisvesnė nei Baltarusija ar Rusija. Tai svarbiausias šių įvykių rezultatas. Po šio konflikto Ukraina, kad ir kokia ji išliktų, bus kitokia. Dabar ji jau žinos, kad Rusija nėra jos sąjungininkė. Rusija nėra valstybė – ji tik teritorijų ištroškęs imperinis žvėris.

Ant šios savaitės „Veido“ viršelio – kadras iš genialiojo XX a. kino meistro Čarlio Čaplino „Didžiojo diktatoriaus“. Niekas iš menininkų nepralenkė Č.Čaplino parodant Adolfo Hitlerio, apimto svetimų teritorijų užkariavimo ligos, psichopatiją. XXI a. turime naują – šįkart Rusijos imperijos žvėrį. Ar mes jau pajėgūs ir Lietuvoje naujai suprasti pilietybės klausimą? Ar suprantame, kaip kvislingai sistemingai žemino ir smerkė mūsų Konstitucinį Teismą, mūsų Konstitucijoje matantį Lietuvos pilietybę kaip ypatingą, vieną, prioritetinį ryšį su Lietuvos valstybe?

A.Hitleris, tuomet Didžiajai Britanijai ir Prancūzijai tikint, kad nacistinis žvėris tuo pasitenkins, įžengė į Čekiją, nes čia, Sudetų krašte, gyveno žmonės, kalbantys vokiškai. Rusijos imperinis žvėris įžengė į Ukrainos Krymą, nes čia yra net 58 proc. rusakalbių, kurie save laiko rusais. Jiems lengva ranka išdavinėjami rusiški pasai, iš kariškių priimama nauja priesaika – Rusijai. Čekijos užsienio reikalų ministras Lubomiras Zaoralekas suskubo suabejoti, ar Čekija šiandien gali į savo valstybę toliau įsileisti Rusijos piliečius, nes jų buvimas šalyje gali tapti Rusijos invazijos pretekstu.

Rusijos vyriausybės teisės aktų leidybos komitetas praėjusį antradienį pritarė įstatymo pataisoms, kuriomis siekiama supaprastinti pilietybės įgijimo tvarką rusiškai kalbantiems užsieniečiams. Rusijos pilietybę paprasčiau galės gauti rusiškai kalbantys užsienio piliečiai ir asmenys be jokios pilietybės, šia kalba bendraujantys šeimoje ar viešojoje erdvėje, jei jų protėviai nuolatos gyveno buvusios Sovietų Sąjungos ar Rusijos imperijos teritorijoje. Komiteto interneto svetainėje teigiama, kad asmens kalbinius įgūdžius pokalbio metu vertins speciali komisija.

Žvėris Rusijos piliečiais nori paversti ne tik ukrainiečius, bet visus, kurie gyveno Sovietų Sąjungoje. Kremliaus gerbėjui Vladimirui Pozneriui, kuris netrukus svečiuosis ir Lietuvoje, Rusijos olimpinio komiteto pirmininkas Aleksandras Žukovas patvirtino žvėries ketinimus: „Mes neturime teisės atsakyti žmonėms, kurie prašo Rusijos pilietybės, nes nežinome, kaip toliau rutuliosis įvykiai.“ Jis paaiškino, kad Rusijos pilietybę planuojama suteikti „visiems, kurie kalba rusiškai ir turi giminių, gyvenančių buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje”.

Europa mus maitina. Jei neturėtume kone trečdalio savo nacionalinio biudžeto dydžio ES paramos, matyt, savo ekonomine, socialine, administracine pažanga atrodytume panašiau į Ukrainą ir Baltarusiją, o ne į Europą. Todėl mūsų jausmai dvilypiai. Viena vertus, suprantame, kad Europa, Vakarų civilizacija yra mūsų ateitis ir vienintelė išeitis iš Rytų bizantiško klano. Kita vertus, nesijaučiame pakankamai saugūs dėl galimos naujos real politik, kuri vardan politinės ramybės mus gali vėl leisti iškeisti į senosios Europos piliečių ekonominę ir socialinę gerovę.

Prie Lietuvos gynybos prisidėjus dar šešiems JAV karinių oro pajėgų naikintuvams šiandien daug geriau suvokiame, ką pasauliui reiškia principinga Jungtinių Amerikos Valstijų pozicija parodyti apkvaitusiam Rusijos imperijos žvėriui jo tikrąją vietą ir ką galėtų reikšti Jungtinės Europos Valstybės, jei jos būtų: vienas vertybinis, ekonominis ir socialinis kumštis, kai prasidėjus karui nelaukiama pirmadienio, o sprendimai stabdyti prabudusį žvėrį priimami nedelsiant. Tai mums leistų jaustis daug saugesniems ir užtikrintesniems dėl savo ateities.

Tik Vakarų vieningumas ir principingumas gali užkirsti kelią žvėriui tenkinti savo beribį apetitą, tačiau šiandien kaip niekada akivaizdu, kad dabartinė ES organizacija, jos institucijos nėra pajėgios veikti taip, kaip turėtų veikti Europa.