Ignalinoje įkurtas Žiemos sporto centras padėjo atsiskleisti Ignalinos vaikų sporto talentams, tačiau tam reikia ne vien talento, bet ir pinigų.

Lukas Čepulis, Karolis Paukštė ir Ugnė Kastanauskaitė – geriausi jaunieji Ignalinos slidininkai, atstovaujantys Lietuvos rinktinei, 2014 m. tapę  Lietuvos čempionais savo amžiaus grupėje ir atstovavę Lietuvai Europos jaunimo žiemos olimpiniame festivalyje. Jiems žadama puiki sportinė karjera, tačiau vaikus ugdantys slidinėjimo ir biatlono profesionalai tik dabar pradeda tikėti, kad šio sporto klubai išgyvens.

„Biatlonas – palyginti labai brangi sporto šaka. Per vieną kompleksinę treniruotę, kurią sudaro slidinėjimas ir šaudymas, išleidžiama apie 150 Lt, nes daug kainuoja šoviniai, slidės, tepalai, pagaliau – šautuvas. O norint palaikyti gerą fizinę formą tokios treniruotės turi vykti bent du kartus per savaitę“, – skaičiuoja biatlono treneris Gintas Čepulis.

Jis pripažįsta, kad be privačių rėmėjų pagalbos biatlonas Ignalinoje išgyventų labai sunkiai. „Privačias lėšas investuojame į inventorių, stovyklų rengimą, Kultūros ir sporto centras gali nupirkti daugiau šovinių, ginklų – to, ko patys negalime pirkti“, – vardija treneris.

Beje, rėmėjai dažniausiai ir patys yra sportininkai ar sportavę anksčiau, nes tik tokie žmonės žino, su kokiomis problemomis susiduria sportininkai, kiek sportas reikalauja lėšų. „Mūsų sporto klubo generalinis rėmėjas Algirdas Puišys – buvęs mano mokinys, kadaise tapęs Lietuvos ir Latvijos biatlono čempionu, tačiau vėliau pasukęs medicinos keliu. Jis mūsų klubą remia ne vien įsteigdamas prizus, bet ir teikdamas finansinę paramą“, – džiaugiasi G.Čepulis.

Beje, A.Puišys remia ne tik du Ignalinos sporto klubus ir sporto mokyklą, bet ir teatrą, kultūros renginius.

Pats jis teigia puikiai žinąs, kad tiek sporto, tiek kultūros organizacijos, jei gautų tik valstybės paramą, vos išgyventų. „Mažesnės sporto šakos net ir Vilniuje gyvuoja iš privačių lėšų, ką jau kalbėti apie mažesnius miestus. Vadinamosios nepopuliarios sporto šakos laikosi dėl privačių iniciatyvų, ir ne tik piniginiu požiūriu, bet ir organizavimo. O juk Ignalina išaugino tokių sportininkų, kaip Algimantas Šalna, kuris tapo biatlono olimpiniu čempionu, ir daugelį kitų, garsinusių ir garsinančių Lietuvos vardą ne tik olimpiadose, bet ir kitose varžybose“, – teigia Ignalinos sportininkų rėmėjas.

„Nuo tada, kai mūsų klubą pradėjo remti A.Puišys, vykdami į čempionatus užsienyje nebesutelpame į aštuonvietį autobusiuką – gerai parengtų vaikų, dėl kurių tikrai ne gėda tarptautinėse varžybose, vis daugėja“, – antrina G.Čepulis.

Jo teigimu, visų problemų tai, žinoma, neišsprendžia, tačiau dabar jų bent jau mažiau. Pavyzdžiui, treneris apgailestauja, kad į olimpinį festivalį, kuris vaikams yra didžiausias tikslas ir siekiamybė, nebuvo galima vežtis tiek vaikų, kiek pagal pasirengimą tikrai būtų galėję vykti, nes Olimpinis komitetas nustatė kvotą – po du berniukus ir mergaites. „Iš mūsų dar šeši panašaus pasirengimo berniukai buvo priversti nevykti vien dėl šios nustatytos kvotos“, – teigia G.Čepulis.

Jis prisimena nemalonius jam labai įstrigusius krepšininko Rimo Kurtinaičio žodžius, esą kam švaistyti lėšas kitoms sporto šakoms, jei vien tik krepšiniu galime šlovinti Lietuvą. O juk tuo metu Lietuvos biatlonininkai galėjo drąsiai varžytis su latviais, kurie vien nacionalinio lygio šaudyklas turi dvi, o Lietuvoje veikia tik kelios nedidelės šaudyklos Vilniuje, Ignalinoje, Visagine, Anykščiuose.

„Kartą dalyvavome treniruočių stovykloje, kurią vedė meistras iš Švedijos, – pasakoja treneris. – Nors sunkiai susikalbėjome, jis, rodydamas Lietuvos žemėlapį, klausinėjo, kur mūsų šalyje yra didžiausios šaudyklos, ir niekaip nesuprato, kad Žemaitijoje, Pajūryje jų visai nėra. „O kaip jūs tada turite Tomą Kaukėną? Kaip turite Dianą Rasimovičiūtę?“ – stebėjosi svečias.“

Tad ypač svarbus yra ir valdžios požiūris. Ir ne tik nacionalinės, bet ir vietos valdžios dėmesys.

Dėl Ignalinos, abiejų pašnekovų teigimu, galima sakyti, gyventojams labai pasisekė, nes valdžia sudaro sąlygas rūpintis savo kraštu, iš tiesų puoselėja Ignaliną ir nestokoja dėmesio sportui. Pavyzdžiui, neseniai įrengtas naujas baseinas, pastatytas futbolo stadionas, planuojama įrengti stacionarius maršrutus orientacininkams.

Žinoma, lėšų tenka prasimanyti ir patiems sporto klubams. „Pinigų stengiamės pritraukti ir patys – skiriame klubui 2 proc. lėšų, patys rašome projektus“, – prisipažįsta G.Čepulis.

Vis dėlto ir sportininkų, ir rėmėjų nuomone, tolesnė jaunųjų Lietuvos biatlonininkų sportinė karjera labiausiai priklausys nuo Lietuvos tautinio olimpinio komiteto požiūrio į šią sporto šaką.