Naglį Puteikį, neleidusį Klaipėdos miesto centre statyti šešių apvalių stiklo ir klinkerio bokštų, teismas pripažino „sąžiningai suklydusiu“.

Lietuvos teismų sprendimai nesiliauja stebinę. Štai Klaipėdos apygardos teismas balandžio 19-ąją nutarė, kad buvęs Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio padalinio vedėjas Naglis Puteikis, vėliau tapęs nariu, „veikė sąžiningai klysdamas“, atsisakydamas derinti pateiktą sklypo detalųjį planą iki jis atitiks planavimo sąlygas.
Šis sklypas, dėl kurio detaliojo plano jau dvejus metus verda teisminiai ginčai, yra pačiame Klaipėdos centre, šalia pagrindinės Herkaus Manto gatvės. Jame atokiau nuo gatvės stūkso buvęs „Vaivos“ kino teatras, kuriame jau daug metų neberodomi filmai, užtat pavalgyti kviečia „Čili kaimas“. Tiesa, kvies nebeilgai: sklypą įsigiję verslininkai planuoja atokiau gatvės stypsantį sovietmečio pastatą sulyginti su žeme, o jo vietoje iškelti šešis architekto Gintauto Natkevičiaus suprojektuotus apvalius klinkerio ir stiklo kompozicijos bokštus.
Paveldosaugininkai atkreipė dėmesį, kad anksčiau šiame sklype prie gatvės stovėjo dailus istorinis pirklio ir mecenato Heinricho Gerlacho namas, subombarduotas besibaigiant karui. „Siūlėme, kad jis būtų atstatytas – tegu ir moderniomis priemonėmis, pavyzdžiui, kaip vieno iš „stiklainių“ prieangis, kuriame galėtų būti prekybinis pasažas. Tuomet stulpai liktų kieme ir mažiau išsišoktų iš aplinkos. Tačiau projekto užsakovas – bendrovė „Investicijų kvadrantas“ – su tuo nesutiko“, – teigia N.Puteikis.
Šiek tiek kitokią įvykių versiją pateikia G.Natkevičius. „Užsakovai sutiko atstatyti Gerlacho namą, tačiau atlikus tyrimus paaiškėjo, kad jo pamatai yra po dabartiniu šaligatviu, netoli važiuojamosios H.Manto gatvės dalies. Paveldosaugininkai pasakė: „O jūs patraukite fasadą“. Bet kaip tuomet su istoriškumo principu – ar tai nebūtų visuomenės klaidinimas, pastangos imituoti, kad mes kažką atstatom? Nors visa istoriografinė Gerlacho namo medžiaga – vos keletas senų nuotraukų“, – dėsto bokštų architektas.

Įstatymo apėjimo ratas

„Manęs nenuteisė, bet išaiškino, kad stiklainiai gali būti. Nuo šiol kiekvienas Kultūros paveldo apsaugos sistemos valdininkas, prieš pareikšdamas protestą turtingo užsakovo nepriimtinam projektui, apskritai gerai pamąstys, nes įvertins mano dvejų metų bylinėjimosi pamoką. Aš turiu jau didelę patirtį teismuose, todėl advokatų nesamdžiau. O jei būčiau samdęs, išlaidų man niekas nebūtų atlyginęs, nes esu pripažintas „klydusiu“, nors ir „sąžiningai“. Klaipėdos apygardos teismas šioje byloje stojo projekto vystytojų pusėn. Ne mecenato Gerlacho, pagarsėjusio tuo, kad netoliese esančius savo pagrindinius rūmus testamentu paliko miesto bibliotekai su sąlyga, kad jo žmona ten galės užbaigti gyvenimo dienas. Šis žmogus savo pavyzdžiu įrodė, kad ir turtus kaupiant galima galvoti apie visuomenę. Mūsų investuotojai apie ją negalvoja: atėjau, pasiėmiau pinigus ir nušokavau toliau, į kitą objektą“, – tvirtina N.Puteikis.
Bet Kultūros paveldo departamento atstovas Arūnas Umbrasas tikisi, kad N.Puteikio bylos precedentas savaime žalios šviesos „stiklainiams“ neuždegs: „Jokių lengvatų projektų valstybės saugomose vietovėse vystytojams neatsirado, niekas nesuteikė jiems teisės nepaisyti įstatymo. Niekas nedraudžia projektuoti ir statyti saugomose teritorijose, pagrindinis ginčas šiuo atveju – dėl statinių apimčių. O stengiantis statyti kuo daugiau, kaip ir Kauno Laisvės alėjos „stiklainio“ atveju, nepaisoma teisinio reguliavimo. Įstatymo apėjimo mechanizmas toks: departamentui teikiamas prašymas, siunčiama pas ekspertą, gaunama palanki eksperto išvada (beje, ekspertas Kauno ir Klaipėdos „stiklainių“ atveju tas pats – profesorius Jurgis Bučas) ir prašymui siūloma pritarti. Iš esmės tai manipuliacija įstatymų spragomis“, – aiškina A.Umbrasas.
Architektų sąjungos pirmininkas Gintautas Blažiūnas pritaria, kad statyti be leidimų ir toliau nebus leidžiama, bet atkreipia dėmesį, kad Lietuvoje saugomų paveldo objektų dešimtimis kartų daugiau nei Švedijoje, nors realiai stokojama lėšų tiems objektams prižiūrėti. Todėl neleidžiant nieko daryti, taipogi vykdomas naikinimas.

Visuomenės nuomonė neįdomi

„Sąžiningai suklydęs“ N.Puteikis teigia atsisakęs derinti detalųjį planą todėl, kad pagal išduotas projektavimo sąlygas sklype turėjo būti projektuojami du pastatai, o pateiktame projekte stovi šeši. Tiesa, bylinėjantis Vyriausiasis administracinis teismas pripažino šešis G.Natkevičiaus bokštus vienu pastatu, nes jie sujungti vienu požeminiu garažu. „Nors iki šiol įstatymas vienu pastatu laikydavo statinius, jungiamus bendro stogo, o ne garažo“, – stebisi Seimo narys.
Jis pasakoja, kad lietuviško kapitalo verslo grupė, kurią atstovauja „Investicijų kvadrantas“, pagarsėjo investicijomis į prestižinėse Klaipėdos vietose stovintį nekilnojamąjį turtą. „Jie brangiai supirko tai, ko neįstengė įpirkti kiti, ir logiška, kad stengiasi išspausti iš investicijų maksimalią grąžą. Suprojektuotų pastatų aukštingumas – maksimalus, koks leidžiamas bendrajame plane, o atstumai tarp atskirų bokštų – minimalūs. Kadangi tiesioginio išvažiavimo į H.Manto gatvę nėra, transportas į visą kompleksą judės nedidele S.Šimkaus gatvele, todėl jos gyventojų sąlygos taps košmariškos“, – prognozuoja N.Puteikis.
Neseniai jis išklausė vieno prancūzų architekto paskaitą: lektorius teigė prieš imdamasis naujo projekto visuomet negailintis laiko išsiaiškinti, kokį pastatą toje vietoje norėtų matyti aplink gyvenantys žmonės. Taip išvengiama visuomenės protestų prieš būsimas statybas, kurie Lietuvoje tampa įprasti. To, kad mūsų šalyje nei investuotojai, nei architektai nesirūpina būsimo objekto kaimynystėje gyvenančių žmonių interesais, neneigia ir G.Blažiūnas.

Stiklo traukos priežastys

Kodėl „stiklainiai“ veržiasi į miestų centrus? „Centre didesnės nekilnojamojo turto kainos“, – nesvarstydamas atsako A.Umbrasas. „Stiklainius“ pastatyti greičiau ir pigiau, nors eksploatuoti juos brangiau: žiemą jie greičiau atšąla, vasarą labiau įkaista. Stiklo populiarumas Lietuvoje veikiausiai susijęs ir su „otkatu“: mūro, metalo, akmens kainos lengviau suvokiamos ir patikrinamos nei šiuolaikinių stiklų konstrukcijų, kurių kainos svyravimo amplitudė labai plati. Nenuostabu, kad visi nauji valdiški pastatai dabar stikliniai“, – pastebi N.Puteikis.
G.Blažiūnas priduria, kad dėl to kalta ir viešųjų pirkimų tvarka, nes projektavimo konkursus laimi projektuotojai, pasiūlę mažiausią kainą: „Ką jie suprojektuos, ar apskritai moka projektuoti – niekas nežino. Todėl ir turime problemą“.
O architektas G.Natkevičius tvirtina, kad stikliniais pastatais visoje Europoje bandoma gelbėti apmirusius didmiesčių centrus: „Miestų centrai gangrenuoja dėl to, kad juose nieko nebeleidžiama daryti. Europa tai seniai suprato. O kaltinti architektus, kad jie naudoja stiklą, būtų nekorektiška. Supraskit, kad žmogus, brangiai mokantis už būstą centre, nori ir matyti miesto centrą. Stiklas – skaidri medžiaga, suteikianti galimybę matyti. Be abejonės, už tai tenka sumokėti prastesne šilumine varža“, – neslepia architektas.