Prezidentė Dalia Grybauskaitė ima vis stipriau spausti Andriaus Kubiliaus Vyriausybę. Taip ir turi elgtis absoliuti politinio pasitikėjimo reitingo lyderė, norėdama pateisinti piliečių lūkesčius. Bet premjeras A.Kubilius spaudimo beveik nepaiso. Svaigdamas nuo Vakarų valstybių ir įvairių tarptautinių organizacijų komplimentų dėl puikių Lietuvos vyriausybės antikrizinių žingsnių, bet nenorėdamas matyti, kokius neigiamus ilgalaikius padarinius sukelia šios Vyriausybės veikla (verslo susitraukimas, nedarbas, emigracija, viešojo gyvenimo kokybės ir kultūros erozija), išlieka užtikrintas, kad jo Vyriausybė viską daro ne tik teisingai, bet ir teisingiausiu būdu.

Prezidentė neprarasdama kantrybės savo greitakalbe trumpais sakiniais formuluoja, kas ir kaip greitai turi būti padaryta: “… mokesčių nekelti; pažaboti kontrabandą; FNTT prijungti prie Finansų ministerijos; pateikti “Sodros” reformos planą; krašto apsaugai finansavimo nedidinti; negražu partijoms pasiimti 4 mln. Lt neįveikus sunkmečio…” Prezidentės retorika dažnai primena tik mentorišką biuro administratorės nepritarimą vienokioms ar kitokioms kolegų mintims, nesiekiant atskleisti sisteminių kolegų paklydimų (jei jų yra) arba su jais diskutuoti, nurungti jų argumentus.

Politinis ruduo takoskyrą tarp premjero ir prezidentės tik dar labiau pagilins. Premjerui A.Kubiliui prie rūpesčių dėl trapios valdančiosios koalicijos, prezidentės raginimo spręsti įsisenėjusias problemas dar prisidės ir artėjančių savivaldybių tarybų rinkimų įtampos laukas. 2011 m. vasario mėn. rinkimai bus tiesos momentas tai politikai, kurią vykdo Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai. Neabejotina, kad veiksmai bus švelninami, norint susigrąžinti bent dalį parasto rinkėjų pasitikėjimo. Prezidentei tai nepatiks.

Ar yra kokios nors naudos iš tokios prezidentės ir premjero priešpriešos? Konstitucinis skirtingų valdžios grandžių padalijimas ir stabdžių bei atsvarų principas gimė Vakarų demokratijose, ne tik siekiant atriboti skirtingas valdžios grandis, suteikti joms aiškią kompetenciją ir jos ribas, bet ir tam, kad skirtingos valdžios grandys, konkuruodamos dėl politinio pasitikėjimo, užtikrintų būtiną progresą. Ar Lietuvoje matome Lietuvos valstybės progreso ženklų?

Prie Seimo badaujantys policininkai primena, kad jų Lietuvoje vis dar daugiau (šimtui tūkst. gyventojų) nei turtingose Vakarų šalyse. Šis bado streikas – puiki iliustracija, kaip žmonėms sukuriami ir daugelį metų palaikomi Lietuvos valstybės ekonominėmis galimybėmis nepagrįsti viešojo sektoriaus lūkesčiai. Ir policija turi išmokti dirbti efektyviai, bet 20 nepriklausomos Lietuvos metų buvo per mažai, kad politikai tai suvoktų.

Čia svarbu pabrėžti, kad prezidentės ir Vyriausybės priešprieša turi kurti ne politinį konfliktą, bet politinius debatus svarbiausiomis Lietuvos valstybės gyvenimo temomis. Tokiems debatams abiem pusėms reikia skirtingų valdžios grandžių vaisingo bendradarbiavimo dvasios, rimto ir sisteminio bei ilgalaikio požiūrio į mūsų dabartines problemas bei ateities grėsmes.