Valstybės valdomas įmones dalytis pelnu su valstybe privers įstatymas. Tai duos daugiau naudos ar žalos mums, mokesčių mokėtojams, ir tikriesiems šių įmonių savininkams?

Valstybės valdomos įmonės pernai į valstybės biudžetą įnešė 42 mln. Lt, šiais metais – 86 mln. Lt, o 2012 m. patvirtintas 540 mln. Lt planas beveik trylika kartų didesnis, nei įmonės atseikėjo 2010 m. Vyriausybė neneigia, kad jei valstybės įmones valdytų privatus akcininkas, pagal turimą turtą jos galėtų uždirbti ir milijardą pelno.
Įmonės dosnesnės biudžetui tapo ne savo noru: pirmą kartą po 1990 m. šių įmonių akcininkė valstybė, o jos vardu – Vyriausybė ėmė joms formuluoti finansinius tikslus ir reikalauti juos įgyvendinti. Nuo sausio 1 d. įsigalios ir nauja įstatyminė norma: pusė tokių įmonių pelno atiteks jų valdomo turto savininkei – valstybei.
Nauda šiandien – žala rytoj, taip Vyriausybės pastangas iš valstybės valdomų įmonių gauti daugiau lėšų į biudžetą vertina nemažai šių bendrovių vadovų, įspėdami, kad iš jų gręžiami įmonių plėtrai ir investicijoms skirti pinigai.
Kurių pozicija naudingesnė mums, šių įmonių tikriesiems savininkams – mokesčių mokėtojams, „Veidas“ aiškinosi, sukvietęs į apskritojo stalo diskusiją abiejų pusių atstovus: valstybės valdomoms įmonėms atstovavo AB Lietuvos pašto generalinė direktorė Lina Minderienė bei finansų tarnybos direktorius Kęstutis Jaržemskas, AB „Lietuvos geležinkeliai“ generalinio direktoriaus pavaduotojas Albertas Šimėnas, VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos finansų ir ekonomikos direktorius Martynas Armonaitis, generalinio miškų urėdo pavaduotojas Gintaras Visalga, o Vyriausybei – Ūkio ministerijos, atsakingos už valstybės valdomų įstaigų reformą, ministro patarėjas Adomas Audickas.

VEIDAS: Jūsų vertinimu, ar Vyriausybės „nuleisti“ planai – realūs?
A.AUDICKAS: Milijardas litų buvo paminėtas kaip teorinis skaičius, išvestas skaičiuojant, kokią grąžą duotų privačios bendrovės su tokiu portfeliu, kokį dabar valdo valstybinės. Tačiau nereikia užmiršti, kad šios apkrautos ir nekomerciniais įpareigojimais, turi socialinių funkcijų, tad tiesiogiai lyginti su privačiomis jų negalima. Bet, žinoma, ateityje, padidinus įmonių veiklos efektyvumą, dividendai galėtų būti didesni nei dabar.
G.VISALGA: Stebina tai, kad būdami tokie pat kaip kitose ES valstybėse valstybinių miškų valdytojai, palyginti su jais, esame apmokestinti dvigubai – mokame 15 proc. apyvartos mokestį (tiesa, 5 proc. grįžta mūsų reikmėms), pelno mokestį, be to, mokame šešis septynis kartus didesnį gamtos išteklių mokestį, nei kiti jų naudotojai Lietuvoje. Čia matome valstybės biudžeto rezervą, užuot drastiškai didinus mokesčius valstybiniam sektoriui.
Antras rezervas: dalis valstybės valdomų įmonių pelno negauna, tad gal vertėtų peržiūrėti visų efektyvumą, o ne apkrauti vis didesniais mokesčiais tuos, kurie juos moka. Jei nebus sustota ties 50 proc. pelno atidavimu į valstybės biudžetą, o imta reikalauti, kaip kad buvo kalbama, ir 70 ar 100 proc., nepadarysime investicijų ir privalomų miško darbų. Kas tuomet liks iš miškų po trejų–penkerių metų? Beje, Lietuvos valstybės miškų ūkis yra vienas efektyviausių Europoje, o kitose net patiriama nuostolių.
A.AUDICKAS: Lygintis turime su palyginamomis šalimis – panašaus klimato, kaip estai, latviai, Šiaurės šalys, bet ne kokia Vokietija, kurioje miškai nėra tokio tankumo.
O urėdijų apmokestinimą lemia įmonės forma, kurią, pripažįstu, galima būtų koreguoti. Miškininkystės verslas – apie 90 proc. komercinė veikla, todėl tai turėtų būti ne valstybės įmonės, o akcinės bendrovės, kaip yra daugelyje kitų šalių. Miškų įmonių statuso nesiryžtama keisti, nes kyla baimių, kad po to jos bus privatizuotos.
Tačiau argumentas, kad urėdijos dvigubai apmokestinamos, yra nerimtas: svarbu ne kaip, o kiek sumokama. Kitose šalyse įmonės moka didelius dividendus, o pas mus jie nebuvo mokami, nes įmonės teisinė forma to nenumato.
G.VISALGA: Pagal naują įstatymą sumokėję į biudžetą 50 proc. pelno, atiduosime pinigus, kurie buvo numatyti kitiems darbams. Administruojame 42 urėdijas: vienos gyvena geriau, kitos, priklausomai ir nuo geografinės padėties, medynų struktūros, prasčiau. Jos gali susidurti su rimtomis problemomis. Reikiamai netvarkydami miškų, kaip kad latviai, galime netekti tarptautinių sertifikatų ir prarasti galimybę sėkmingai pardavinėti medieną užsienio šalims.
A.AUDICKAS: Nereikia klaidinti visuomenės taip šnekant. Sakome: atlikite būtinus darbus, ir jei juos atlikus lieka pelno, tuomet dalį skirkite valstybei, o ne atvirkščiai. Be to, juk investicijos nedaromos tik iš pelno: jos daromos ir iš nusidėvėjimui padengti skirtų ar skolintų lėšų. O naujų miškų valstybė neketina įsigyti, tad Generalinei urėdijai lėšų plėtrai nereikia.
A.ŠIMĖNAS: „Lietuvos geležinkeliai“ Vyriausybės sprendimu turi įnešti į biudžetą net ne 50, o iki 80 proc. pelno ir šiemet jau įnešė. Ir čia negali būti jokių diskusijų – pats akcininkas nusprendžia, atsižvelgdamas į savo reikmes. O reikmes suprantame – valstybės finansinė padėtis sudėtinga. Tačiau norime objektyvumo vertinant įmonės veiklą pagal visus mokesčius, kuriuos ji sumoka į biudžetą. Dividendų kiekis ne viską pasako, kiek įmonė valstybei generuoja lėšų į biudžetą. Skaičiuojant gyventojų pajamų mokestį, akcizą, pelno mokestį, dividendus, įmokas „Sodrai“, „Lietuvos geležinkeliai“ į biudžetą per metus sumoka apie 300 mln. Lt, o per trejus krizės metus šios sumos išaugo 36 proc. Kodėl kitos valstybės valdomos įmonės krizės laikotarpiu negali padidinti įmokų į biudžetą 36 proc.? Ir kodėl kitoms užtenka atiduoti biudžetui 50 proc. pelno, o mums reikia 80 proc.? Nei skundžiuosi, nei nesiskundžiu – tik konstatuoju.
Biudžeto deficitas yra problema, bet tikslas turėtų būti minimizuoti gamybos nuosmukį, išlaikyti darbo vietas, o mokesčiai – išvestinis dalykas. Pas mus, jei biudžete trūksta lėšų, didinami mokesčiai, mažinamas finansavimas. Pavyzdžiui, Lenkijoje ne mokesčiai keliami į pirmą vietą, o skatinama, kad jų ūkio subjektai realizuotų kuo daugiau produkcijos, kad jos nebankrutuotų, kad gyventojai nebėgtų į užsienį apsipirkti.
A.AUDICKAS: Skatinti ūkio – pirkti prekes ir paslaugas – Vyriausybė dabar neturi iš ko, juolab valiutų valdybos modelis neleidžia turėti laisvos valiutos ir imtis monetarinės politikos, kuri skatintų ūkį. Lenkija, kaip žinome, zloto nėra susiejusi su euru, tad nėra suvaržyta šių apribojimų.
Be to, dividendai yra ne mokestis, o grąža akcininkui iš jo kapitalo. Anksčiau „Lietuvos geležinkeliai“ mokėjo 40 proc., bet dabar sunkmetis, todėl nustatytas tikrai didelis procentas – 80, kuris pagerėjus ekonominei situacijai turėtų mažėti. Tačiau turime vertinti ne tik tai, kiek įmonė moka mokesčių, bet ir kiek dividendų, priešingu atveju neįvertinsime ir nepalyginsime įmonių efektyvumo.
A.ŠIMĖNAS: Tai kodėl nenorite lyginti „Lietuvos geležinkelių“ su, pavyzdžiui, Vokietijos? Krovinių vežimo verslas ten minusinis.
A.AUDICKAS: Lyginti su Vokietija nedera, nes pagrindinę dalį pelno „Lietuvos geležinkeliai“ uždirba dėl Lietuvos geografinės padėties – iš tranzito.
A.ŠIMĖNAS: Tranzitas mums generuoja 30 proc. pajamų ir apie 60 proc. pelno. Bet latviams – 90 proc. pajamų.
A.AUDICKAS: Tačiau ten važinėja rusiški traukiniai, ir dar klausimas, kur nusėda Latvijos geležinkelių pelnai – Latvijoje ar Rusijoje.
VEIDAS: Ar lėšų stygius nestabdys būtinų darbų ir plėtros?
M.ARMONAITIS: Negalima uosto priskirti prie vien komercines funkcijas vykdančių įmonių – jo funkcijos apibrėžtos net specialiu įstatymu, kuriame numatyta, ką turi daryti uosto direkcija ir kam ji įsteigta. Daugiausiai lėšų skiriame uosto infrastruktūros plėtrai: šiuo metu esame sudarę su rangovais sutarčių, vertų 670 mln. Lt, ir jas reikia įgyvendinti. Kai kurios investicijos komerciškai nėra rentabilios, pavyzdžiui, statome krantines karinio jūrų laivyno pajėgoms, mažųjų laivų prieplaukai. Nebuvome planavę, kad teks daugiau lėšų skirti valstybės biudžetui, tad uosto direkcijai teks skolintis norint įgyvendinti projektus, o dalies gal net atsisakyti, nors jie komerciškai būtų naudingi. Kiek liepta, tiek lėšų į biudžetą ir pervesime, bet tai gali reikšti neigiamas pasekmes įmonei ir jos vykdomoms investicijoms.
A.AUDICKAS: Dalis valstybės valdomų įmonių mano, kad valstybės kapitalas, kurį jos valdo, nekainuoja. Valstybė į šias įmones yra investavusi 14 mlrd. Lt, bet iš jų gauna labai nedidelę grąžą. Vyriausybė priversta skolintis, nes biudžete trūksta pinigų, už skolas moka nemažas palūkanas, o iš savo turto gauna tik mažas pajamas. Kapitalas turi generuoti tam tikrą grąžą.
Norėčiau priminti, kad valstybė skolinasi nuolat, o uostas skolos beveik neturi. Jei, kaip sakote, esate tikri, kad investicijos atsipirks, galbūt pinigų srautams subalansuoti galima kiek ir pasiskolinti.
M.ARMONAITIS: Uostas – ne ta įmonė, kuri turėtų tiesiogiai generuoti kapitalo grąžą, nes mes kuriame infrastruktūrą ne sau, o visai logistikos grandinei: uosto bendrovėms, „Lietuvos geležinkeliams“, kurie ja naudojasi ir moka mokesčius į biudžetą.
A.AUDICKAS: Kiekvienas verslas yra kažkokio kito verslo grandinė. Ir nenorėčiau sutikti, kad uostas – nekomercinė įmonė. Pasaulyje uostai dažnai yra privatūs ir moka dividendus savo akcininkams. Jei nesivadovaujame kapitalo sąnaudų principu, neefektyviai naudojame savo turtą. Vyriausybė supranta, kad reikia investuoti į uostą, bet tam yra ir investicijų programa, per kurią galima finansuoti vieną ar kitą projektą, ES fondų lėšos.
O naujai priimtos įstatymų pataisos neįpareigoja mokėti kažkokio procento nuo kapitalo: sako, jei turite pelno, dalį skirkite valstybei, nes kapitalas kainuoja. Jei įmonė įgyvendina valstybei svarbius projektus, Vyriausybė gali priimti sprendimą sumažinti dividendų dalį ar leisti visai jų nemokėti.
M.ARMONAITIS: Ar ne geriau, užuot daugiau mokėjus į biudžetą, pastatyti dvi giliavandenes krantines, juolab uostai kaimyninėse šalyse plečiasi, konkurencija didėja? Beje, Talino ir Rygos uostai nemoka dividendų valstybei: Talino turi akcinės bendrovės statusą, bet atleistas nuo dividendų, o Rygos – valstybinė įmonė, tad dividendų nemoka. Dalį tranzito, pavyzdžiui, iš Ventspilio uosto, atsikovojome daugiausia tik todėl, kad investavome į infrastruktūrą. Jei būsime nekonkurencingi, palyginti su latvių ir estų uostais, nei geležinkeliai galės konkuruoti, nei eksportas konkurencingomis sąlygomis išeiti į pasaulio rinkas.
A.ŠIMĖNAS: Konkuruoti dėl krovinių gali, jei turi muskulų – investuoji, neleidi ūkiui nusidėvėti, o trejus metus to nedarome. Valstybės valdomas įstaigas palikus be pakankamų lėšų investicijoms, ilgalaikėje perspektyvoje gali nutikti taip, kad dabar valstybės biudžeto neišgelbėsime, o ateityje ir patys paskęsime.
A.AUDICKAS: Vyriausybė supranta, kad plėtra reikalinga, tačiau turi būti balansas tarp investicijų ir įmokų į biudžetą.
VEIDAS: Kodėl įvairioms įmonėms taikomi skirtingi mokesčiai?
G.VISALGA: Pagal visą mokesčių bazę nuo 2008 m. Generalinės urėdijos įmokos į biudžetą padidėjo 400 proc. Raskite kitą tokį sektorių. Mes sumokėsime, kiek reikalaujama, bet Vyriausybė turi ieškoti rezervų ir kitur. Štai Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centras atliko tyrimą, kuriame pateikė išvadą, kad valstybinis sektorius valdo 50 proc. miškų, o, Valstybinės miškų tarnybos duomenimis, šiemet privatus ir valstybinis sektorius parduos medienos po tokį pat kiekį. Tačiau į valstybės biudžetą mokesčių mes per metus sumokame 220 mln. Lt, o privačių miškų savininkai – 12 mln. Lt, vadinasi, aštuoniolika kartų mažiau. Negi tai niekam akių nebado?
A.AUDICKAS: Jūs manipuliuojate skaičiais – imate kažkokį atskirą mokestį ir sakote, kad jūsų įmokos į biudžetą padidėjo 400 proc. Bendros įmokos į biudžetą tikrai tiek nedidėjo. Skaičiuoti reikia, ne kiek sumokėjote litais, o kokią pajamų dalį. Be to, reikia neužmiršti, kad miškai – valstybės, visų mūsų mokesčių mokėtojų turtas, kuris generuoja didelę grąžą, todėl natūralu, kad šią grąžą turi gauti valstybės piliečiai, o ne urėdijos. Ir negalime taip paprastai lyginti valstybės ir privataus sektoriaus: privataus miško savininkai veiklą vykdo pagal įvairias veiklos formos, kurių apmokestinimas skiriasi, be to, privataus miško savininkas didelę pajamų dalį pasiima sau, ir tai normalu, nes tai jo turtas, už kurį jis sumokėjo pirkdamas miško.
G.VISALGA: Bet kodėl urėdijos moka septyniskart didesnį mokestį už gamtos išteklius nei kiti gamtos išteklių naudotojai, pavyzdžiui, kasantys žvyrą?
A.AUDICKAS: Neturiu faktų dėl mokesčių už žvyrą, tačiau kažin ar aktualu lygintis, nes neturime valstybinės įmonės, kuri prekiautų žvyru.
A.ŠIMĖNAS: Valstybė nusprendė, kad jos turtas turi generuoti dividendus. O kiek tuomet gauname iš gydymo, švietimo įstaigų turto?
A.AUDICKAS: Jei kalbate apie teisę, tai jokiuose teisės aktuose nenumatyta, kad švietimo ar sveikatos įstaigos turi mokėti valstybei dividendus. Jei švietimo ar sveikatos įstaigos vykdytų veiklą įsisteigusios bendroves, tuomet dividendai būtų galimi.
A.ŠIMĖNAS: Tai kodėl ta teisė tokia keista? Vienas turtas turi generuoti dividendus, kitas ne. Geležinkelių infrastruktūra turi generuoti dividendus, o automobilių kelių – ne. Krovinių vežimo geležinkeliais tarife mokestis už infrastruktūrą sudaro 46 proc. tarifo, o automobilių keliai moka niekingą 20 ar 19 Lt vinjetės mokestį. Bet kuo jie skiriasi – kad čia geležis, o ten asfaltas?
Seniai kalbame, kad valstybei reikėtų sulyginti ekonomines sąlygas. Dabar visi mokesčių mokėtojai mokame pinigus, kad būtų kelių infrastruktūra, paskui dar už jų remontą, o kur dar oro tarša. Jei ir krovinių gabenimas automobilių keliais būtų apmokestintas infrastruktūros mokesčiu, daugiau krovinių būtų vežama geležinkeliais, reikėtų mažiau investuoti į kelių remontą, o valstybė gautų daugiau pinigų į biudžetą. Būtų dviguba nauda valstybei ir sąžininga konkurencija. Šia kryptimi juda šveicarai, austrai, lenkai, kitos šalys. Pas mus – dvigubi praradimai: mažiau mokesčių į biudžetą, o iš jo dar nuolat reikia investuoti į kelius.
A.AUDICKAS: Automobilių keliai nuo geležinkelių skiriasi ne tik tuo, kad vienur geležis, kitus – asfaltas: pastarieji neturi vieno operatoriaus. Jei automobilių kelių infrastruktūra būtų sukurta vienai įmonei, ji turėtų mokėti infrastruktūros mokestį.
VEIDAS: Kaip manote, kas turi apmokėti nekomercines socialines paslaugas?
A.ŠIMĖNAS: Galėtume valstybei mokėti didesnius dividendus, jei ji dengtų keleivių vežimo nuostolius. Vertinant, kiek „Lietuvos geležinkeliai“ papildo valstybės biudžetą, prie mokamų sumų reikėtų pridėti ir tai, kiek iš ūkinės veiklos skiriame keleiviams vežti.
M.ARMONAITIS: Uostas orientuojasi ne vien į komercinį rezultatą, investicijų grąžą – darome daug investicijų, kurios reikalingos visuomenei, mokesčių mokėtojams, bet ne uosto direkcijai, kaip komercinei struktūrai.
L.MINDERIENĖ: Lietuvos paštas – akcinė bendrovė, pagal įstatymą turime siekti pelno, taikyti efektyvius valdymo metodus. Strateginis tikslas – dirbti pelningai. Tačiau Vyriausybė lygia greta su klausimu dėl dividendų turėtų apsispręsti, kokias funkcijas turi vykdyti valstybės valdomos įmonės. Lietuvos pašte esame išskaidę veiklas ir turime aiškią viziją, kas gali uždirbti pelną akcininkui – valstybei. Tačiau mums skiriamos ir socialinės funkcijos, kurios yra nuostolingos. Reikia išspręsti klausimą, kiek tai kainuoja valstybei ir iš kokių išteklių šie nuostoliai turi būti apmokami, nes pagal Akcinių bendrovių įstatymą nuostolingų veiklų negali būti. Jei socialiai kažkokios komerciškai nuostolingos funkcijos reikalingos, akcininkas turi jas dotuoti.
K.JARŽEMSKAS: Vyriausybės dividendų politika aiški, tačiau dabar svarbiausia atskirti veiklas, kad visuomenė žinotų, kuri valstybės valdomų įmonių veikla generuoja pelną, o kuri – nuostolius.
A.AUDICKAS: Jau pradėjome atskyrinėti valstybės valdomų įmonių komercines veiklas ir nekomercines, socialines funkcijas. Jos tui būti vykdomos, tačiau kai kur reikia ieškoti išeičių. Štai 1 km važiavimo geležinkeliu keleiviui savikaina – apie 60 ct, beveik taksi, jei važiuoji dviese, o autobusu – 15 ct. Kai kuriais maršrutais vežiodami keleivius autobusais sutaupytume, net jei tą darytume nemokamai.
VEIDAS: Jūsų nuomone, ar gali būti efektyvi valstybės įmonė?
A.ŠIMĖNAS: Sprendimus priima žmonės, tad ir privačiame, ir valstybės sektoriuje yra ir efektyvių, ir neefektyvių įmonių. O kai kada valstybės valdomų įmonių neefektyvumą lemia nuo jų nepriklausantys dalykai. Pavyzdžiui, viešieji pirkimai: teoriškai jie yra tam, kad numuštų kainą, tačiau iš tikrųjų dažnai būna atvirkščiai.
A.AUDICKAS: Nesakau, kad viešųjų pirkimų nereikia, bet jie užima daug laiko ir iš tikrųjų ne visada leidžia nusipirkti pigiausiai.
O dėl valstybės ir privačių įmonių valdymo efektyvumo, tai analizavau daugelio valstybių patirtį ir galiu tvirtinti, kad valstybė niekada nebus geresnė savininkė už privatų akcininką, nes neturi tokios atsakomybės kaip šis, priima sprendimus ne dėl savo asmeninės nuosavybės.
L.MINDERIENĖ: Nuo 2004 m. dėl visiško valdymo neefektyvumo (pašte buvo vienuolika ar dvylika kunigaikštysčių, kiekviena su direktoriumi, kuris valdė turtą ir iždą), dėl nesiorientavimo rinkoje Lietuvos paštas buvo privestas prie bankroto ribos. Būdama rinkos monopolininkė, įmonė galėjo bankrutuoti. Situacija suvaldyta, ir po kelerių nuostolingų metų šiuos metus pavyks baigti su minimaliu pelnu.
A.AUDICKAS: Lietuvos pašto patirtį reikėtų pritaikyti miškų urėdijoms, kurių yra net 42.
Reikia pripažinti, jog valstybės valdomos įstaigos anksčiau nepasiekdavo geresnių rezultatų ir todėl, kad iš akcininko pusės nebuvo aiškiai suformuluoti tikslai, ko jis nori iš tos įmonės: siekti dividendų ar pirmenybę skirti valstybei reikalingiems, nors ir nepelningiems projektams. Antra, šių įmonių valdymas decentralizuotas – jas valdo šakinės ministerijos, o jų ir Vyriausybė požiūris dažnai nesutampa. Trečia, įmonės apkrautos nekomerciniais įsipareigojimais ir kartais tikrai nesupranta, ar jos turi siekti pelno, ar ne. Ne paskutinės svarbos ir tas faktas, kad įmonių vadovams nėra motyvacijos siekti rezultato, nes privačiame sektoriuje panašių pagal dydį įmonių vadovų atlyginimai gerokai didesni. Jei norime tinkamai motyvuoti valstybės valdomų įmonių vadovus, reikia taikyti ir tokius pačius motyvacinius paketus.
Tačiau dabar sprendžiame šiandienos problemą – reikia kaip įmanoma daugiau lėšų įnešti į valstybės biudžetą. Žinoma, jei įmonė įgyvendina svarbius projektus, į tai reikia atsižvelgti.

Šiandien valstybė valdo 157 įmones. Pagrindinės jų dirba strateginiuose valstybės sektoriuose. Bet yra daug ir ne valstybinės svarbos įmonių, kurias galima būtų privatizuoti, nors “Veido” pašnekovai minėjo, kad privačius investuotojus domintų toli gražu ne visos. Tačiau svarbiausia, kad visos valstybinės įmonės būtų valdomos efektyviai ir neužmirštų, kieno turtas joms patikėtas ir kas yra dažnai vienintelis jų akcininkas.