Prieš pradėdamas rašyti šį tekstą kažkelintą kartą prisiminiau garsiąją Bernardo Shaw frazę: „Kuo geriau pažįstu žmones, tuo labiau myliu šunis.“ Vis sugrįžtu mintimis prie jos ir tada, kai prieš mane kabinete sėdi dar vienas gyvenimo negandų išvargintas žmogus, pasakojantis nesibaigiančias išnaudojimo ar kitokios patirtos skriaudos kupinas istorijas.

Liūdniausia, kad neviltį nelaimėliui dažniausiai kelia ne kažkokios mistinės gyvenimo aplinkybės ar darbo sunkumai. Už kiekvienos tokios istorijos stovi žmogus. Toks pat paprastas ir toks pat neretai nuskriaustas. Bėda ta, kad savo skriaudos jis paprastai nepastebi, mano esąs sėkmingas ir galingas, todėl nevengiantis skriausti kito.

Žmogus iš tikrųjų yra sudėtinga būtybė. Matyt, ne veltui kyla tiek svarstymų ir ginčų, iš kurgi mes šioje planetoje atsiradome. Ateivių atneštas genas ar koks kitoks gyvybės pradžios dirgiklis? Evoliucinės raidos šaka? Ar tikrai Dieviškosios valios sukurta ir į Jį panaši būtybė? Kartais sakau, kad jei kas nori būti beždžionės palikuoniu – prašom, jūsų valia. O aš viliuosi, kad vis dėlto esame dieviškos būtybės, tikrai savo atvaizdu į Jį ir panašios.

Deja, šioje vietoje ir vėl prisimenu garsiąją frazę… Pernelyg daug skausmo girdžiu savo kabinete, kad galėčiau patikėti, jog Dievas kūrė šį pasaulį pagal savo planą ir apgyvendino jame žmones. Nebent duodamas mums protą Jis tikrai pajuokavo ir dabar smaginasi matydamas, kaip mes kuičiamės savo šiukšlėse, apipildami jomis ne tik save, bet ir aplinkinius. Tačiau ir vėl prisimenu, kad Dievas nėra gerų paslaugų tarnyba, kuri kiekviename žingsnyje veda žmogų už rankos ir nurodo jam, jog negalima skriausti mažesnio už save ar grasinti aplinkiniams karu. Jis mums suteikė šansą, o atlygis laukia ten, už gyvybės ir mirties ribos.

O gal tikrai žmogus gimė kaip evoliucinės grandinės išdava? Ir dar ne visai sėkminga… O gal iš tiesų ateiviai į Žemę atnešė kažkokį nenusisekusį geną ar jų pačių didžiųjų tyrinėjimų ir atradimų atlieką ar nesėkmingą produktą? Bent jau tokios mintys aplanko tuomet, kai girdžiu begalinį liūdesį ar skausmą.

Ir vis dėlto – kas gi tas žmogus? Kodėl jis kenčia ar kankina kitą? Kodėl, užuot puoselėjęs savo žemiškąją buveinę, ją naikina? Kodėl naikina ir savo brolius niekam nereikalingame kare? Štai kada į galvą ateina mintis: mes iš tikrųjų esame dieviškos būtybės! Juk tik visiškai bejėgis padaras, suvokiantis savo niekingumą prieš Amžinybę, tegali desperatiškai kovoti dėl savo valios ir jėgos įtvirtinimo! Jei žmogų sukūrė Dievas, tai jis turi savo pasąmonės kertelėje nešiotis ir savo bejėgystę. Ir tikrai nešiojasi, o besinešiodamas ją skleidžia ir aplinkui save – juk taip baisu įsisąmoninti egzistencinę negalią ir savo trapumą, tad geriau ją bet kokia kaina bandyti atiduoti kitiems.

Žmogus gyvena siekdamas patirti saugumą. Tokia yra psichologinė mūsų misija gyvenime. Ir tokia mūsų išgyvenimo sąlyga. Daug kas sako, kad žmogui reikia maisto, šilumos ar kokio kitokio fizinio komforto, nes jis yra biologinė būtybė. Beždžionės atšaka… O aš manau, kad mes vis dėlto esame ir dvasingos būtybės, nes be saugumo jausmo neturime ir noro valgyti ar ieškoti fizinio komforto, neretai atiduodami save į likimo rankas: „Et, tebūnie, kam lemta nutikti…“ Patirtis rodo, kad depresija atima ne tik gyvenimo džiaugsmą, bet ir norą tęsti savo egzistenciją Žemėje.

Taigi mes visi ieškome saugumo tam, kad galėtume gyventi visavertį ne tik dvasinį, bet ir fizinį gyvenimą. Kūdikis į šį pasaulį ateina tikėdamasis saugumo iš artimiausio jam žmogaus – motinos. Deja, nepatirdama saugumo pati, ji neretai nemoka jo suteikti ir savo atžalai. O šis pratęsia negandų ratą, kai užaugęs nesaugumą perduoda savo vaikams. Ir taip iki begalybės. Ačiū Dievui, kad greta nesaugių motinų atsiranda saugus tėvas ar seneliai, auklėtojai, mokytojai…

Bet nesaugumas nėra tuščia sąvoka. Jis neretai gimsta dar tuomet, kai mama neturi laiko ar noro skirti savo mažyliui tinkamo dėmesio, apipindama savo argumentus kvailomis legendomis apie būtinybę „nelepinti“ vaiko, apie tai, kad „nė vienas vaikas neužauga nemuštas“, ar dar kokiu kitu įsitikinimu. Nepažindamas saugumo, žmogus nesuteiks jo ir kitam. Bet čia ir iškyla mūsų proto, kurį, matyt, tikrai Dievas mums davė mūsų niekingumui patvirtinti, galia – mes greitai randame argumentų savo neįgalumui pateisinti. Ir imame tada aiškinti savo netinkamą elgesį „protingais“ argumentais: „viskas tavo labui“, „aš tik noriu, kad būtų geriau“ ir t.t.

Žmogus, priešingai nei gyvūnai, į savo kūdikį neretai žvelgia savininko akimis. Štai kodėl girdžiu istorijas apie tėvus, kurie niekaip nepaleidžia savo vaikų, nors šie jau ir į ketvirtą ar penktą dešimtį įžengę. Vis tas šventas melas: „Aš tau viską atidaviau, o tu…“ O melas čia todėl, kad niekas juk pats į šį pasaulį nesiprašo, ir jei paleidžiame į jį savo atžalą, tai privalome ja pasirūpinti, o ne galvoje kurti savotišką verslo planą – „aš tau dabar atidirbsiu, o tu man paskui…“

Melas ir todėl, kad senstantys tėvai tiesiog bijo pripažinti savo senkančias jėgas, o kartu ir įsisąmoninti savo nesaugumą, todėl nuolat jį stengiasi užmesti ant savo vaikų pečių, kurdami situacijas vis kitokiai šių gyvenimo kontrolei. Deja, turime suprasti paprastą tiesą – vaikus auginame ne sau…

O kartais mes šią sąvoką įsisąmoniname pernelyg gerai. Tiek, kad net nustojame jais tinkamai rūpintis, palikdami savo pačių valiai gerokai per anksti. Ir vis nematome savo atsakomybės, kartais ne rinkdamiesi „protingus“ pasiaiškinimus, bet atsakomybę tiesiog užversdami ant svetimų pečių.

Tokia mintis ateina prisimenant vis dar rusenantį lietuvių nuotykių Norvegijoje skandalą. Negalėdami niekaip pateisinti netinkamo elgesio su vaikais, mūsų tautiečiai, padedami įvairaus plauko Garliavos lygio „kovotojų“ už vaikų teises, visą atsakomybę suvertė „žiauriems“ norvegų valdininkams, paversdami save kankiniais ir aukomis. Bet juk, matyt, kažkas buvo tikrai ne taip jūsų elgesyje su vaikais, mielieji, jei į tai dėmesį atkreipė Norvegijos vaikų teisių tarnybos! Juk tik jums, septynetui, kilo problemų, bet jų nekilo daugybei Norvegijoje gyvenančių tautiečių. Kaip čia taip?

O kad mes neretai nesugebame tinkamai rūpintis vaikais, matyt, įrodo ir tas faktas, kad pernai daugiau nei dviem šimtams tėvų Lietuvoje buvo apribotos tėvų teisės. Kur jūs, kovotojai su „barbarais“? O gal supraskime ir dar vieną dalyką: jei esame svečiuose, tai ir elkimės kaip svečiai. Laikykimės šeimininkų sukurtų taisyklių, o jei nepatinka, tai niekas užsibūti Norvegijoje neverčia.

Taigi esame reiklūs. Bėda tik ta, kad reiklumas neretai nukreipiamas į kitus, bet save kažkodėl pamirštame. Būdami nesaugūs patys, griauname gyvenimą ir kitiems, o jei pirštu kas nors baksteli ir į mūsų atsakomybę, imame priešintis savo bejėgystei. Nepripažindami jos, neįsisąmonindami savo dvasinio neįgalumo, žmonės bejėgystę nesąmoningai perduoda kitiems, dažnai – savo vaikams, nes šie iš tėvų besąlygiškai priima viską. Kaip jau minėjau, jie neretai negali neperimti tėvų bejėgystės ir užaugę, griaudami savo gyvenimą ir tą pačią negalią perduodami jau savo vaikams.

Bet jei mes staiga suvokiame, kokie silpni ir nesaugūs esame, imamės kitokios taktikos – atsigręžiame prieš mus sugėdinusius ar nesaugumą parodžiusius asmenis ir tuomet jaučiamės galingi kovodami su jais. Kovodami, nes savo bėdas ir gėdą perduodame jiems. O juk tiesa kartais slypi paprastame teiginyje: ne veidrodis kaltas, kad atvaizdas negražus…