"Veido" archyvas

Senyvas vyriškis išvadino jus nevėkšla ir dar pagrūmojo kumščiu, mat autobuse užmynėte jam ant kojos. Laiptinėje aprėkė kaimynė, nes, pasirodo, tempdama vaiko vežimą nugrandėte dažus nuo turėklų, o kiekvieną rytą po jos langais garsiai burzginate automobilį…. Patylėti, nusijuokti, įsižeisti, o gal atsikirsti?

Šiurkščių žmonių, kitaip tariant, chamų buvo ir bus – ką jau padarysi… Štai vienas bendradarbis, užuot maloniai paaiškinęs, kad į jo kabinetą užsukote netinkamu laiku, duoda šaižią komandą: “Uždaryk duris iš kitos pusės!” Kitas pratrūksta dėl to, kad per garsiai kalbate telefonu – išgirstate piktų žodžių trelę, nuo kurios net ausys pradeda linkti…. Trečias užsipuola, nes… už lango – blogas oras, nemeili žmona, nesiseka darbas… Panašių išpuolių kone kasdien įvyksta gatvėje, parduotuvėje, banke, poliklinikoje…

Be abejo, galima pasiguosti: “Šiurkštuoliai – nelaimingi žmogeliai, nes nemoka džiaugtis gyvenimu, pasaulį mato juodą, nemyli savęs, o po pikčiurnos kauke slepia savo bejėgiškumą…” Deja, kai su tokiais “vargšeliais” tenka susidurti akis į akį, visos protingos mintys kažkur ima ir išgaruoja – užuojautos jiems nelieka nei lašo, tačiau reikalingi žodžiai ima ir užstringa gerklėje…

Tyla – gera byla

Stiprūs, savimi pasitikintys žmonės į šiurkštų elgesį paprastai nereaguoja: arba numoja ranka, nusijuokia, arba pakraipo galvą, ir tiek. Nusileisti iki pikčiurnos lygio, tarkime, atrėžti jam, kad pats žąsinas – ne išeitis. Tada jau geriau patylėti – mažiausiai dėl trijų priežasčių.

• Pirma. Apsidrausite nuo galimų pasekmių. Tikrai neverta aiškintis santykių su įpykusiu ar įkaušusiu prašalaičiu parduotuvės gėrimų skyriuje. Juk puikiai suprantate, kuo gali baigtis, atrodo, nekaltas konfliktas…

• Antra. Išsaugosite dvasios ramybę, neleisite, kad koks nors gyvenimu nepatenkintas ar tiesiog blogai išauklėtas žmogus manipuliuotų jūsų jausmais. Juk piktas žodis ar ašaros – būtent tai, ko jis tikisi iš aukos, kurią užsipuolė.

• Trečia. Tikriausiai nemanote, kad išgirdęs protingą ar šmaikščią jūsų pastabą šiurkštus žmogus staiga ims ir pasitaisys? Juolab pripažins savo kaltę, atsiprašys, susimąstys, kodėl taip elgiasi.

Jeigu neatsispirsite pagundai ir ką nors leptelėsite, atsidursite “pabaisos” teritorijoje – patikėkite, čia jis jaučiasi kaip žuvis vandenyje, todėl vargu ar laimėsite žodžių kovą. Ištarsite vieną žodį, o jis – dešimt. Ir tikrai ne pačių gražiausių.

Žinoma, jūs teisi!

Įsivaizduokite: grįžtate po darbo, o prie pat laiptinės durų jus pasitinka skardus operinis kaimynės iš trečiojo aukšto balsas: “Aha, ir vėl pastatei automobilį man po langais! Policiją iškviesiu, tegul aiškinasi, už kokius pinigus naujas mašinas perki!” Užuot pasiūliusi pasirūpinti savo į kojines sukištomis santaupomis, iškišusi liežuvį ar piktai paprašiusi, kad užsičiauptų, pritarkite jos siūlymui: “Gerai, iškvieskite. Numerį žinote?” Per sekundę kaimynė iš jūsų akiračio išnyks kaip dūmas. Pagrasinti – lengva, tačiau pažadus tesėti tikrai ne kiekvienas išdrįsta. Be to, juk gali būti, kad piktoji tetulė policijai puikiai pažįstama ir į jos skambučius niekas seniai nebereaguoja…

Aiškintis santykius su žmogumi, kuris nesigina, su viskuo sutinka – neįdomu.

Pikta kaimynė, bendradarbis ar visiškai nepažįstamas bambeklis gatvėje bando išprovokuoti konfliktą, nes tuomet turi pateisinamą priežastį ant jūsų išsilieti. Pritarimas juos dažniausia nuginkluoja.

Aš netylėsiu

Atsikirsti pašaliniam žmogui iš tikrųjų nėra labai sudėtinga – suirzusi galite pasakyti ir riebesnį žodį, nes… gali būti, kad jo niekada daugiau ir nesutiksite? Bėdų kyla tuomet, kai su kokiu nors nepraustaburniu tenka susidurti valdiškoje įstaigoje, kelyje ir t.t. Kaip elgtis?

Įstaigos tarnautojas (policininkas, pardavėja, padavėjas ir t.t.) kalba atžagariai, mėgina pažeminti ar įžeisti?

Pasistenkite išlikti rami, neišsiduokite, kad sutrikote ar pykstate. Tiesiog ramiu tonu paklauskite šio žmogaus vardo, pavardės (jeigu neužrašyta ženklelyje) ir lėtai užsirašykite duomenis į užrašų knygelę. Paprašykite skundų knygos – toks elgesys paprastai smarkuolius atvėsina, mat jie puikiai supranta, kad nėra dideli viršininkai ir rizikuoja savo darbo vieta.

Svarbiausia – negrasinkite, negąsdinkite, neminėkite garsių giminaičių pavardžių. Būsite pranašesni tik neprarasdami savitvardos.

Kolega, jūs neteisus

Būna labai nemalonu, kai akis drasko ar atvirai demonstruoja priešiškumą žmonės, su kuriais tenka kartu dirbti. Kantriai kenčiate išpuolius dėl šventos ramybės, nes nenorite, kad jie virstų mirtinais priešais? Iš tikrųjų, nusileisti nereikėtų, ypač tada, kai nenaudėliai bando lipti ant galvos, pavyzdžiui, pareiškia, kad patikėtos užduoties neatliks, nes tingi, nenori: “Pati daryk, jeigu tokia gudri!”

Apeliuoti į tokio žmogaus sąžinę (laiku nebaigsime projekto ir t.t.) – beprasmiška. Piktintis – taip pat nelabai gera išeitis. Tiesiog ramiai pasakykite, kad kreipsitės į viršininką ir paprašysite, kad padėtų išspręsti problemą. Tai – ne šantažas. Kai kyla panašių bėdų, viršininkas tiesiog privalo įsikišti.

Daug sunkiau, kai būtent šis žmogus kalba šiurkščiai, negerbia kitų žmonių jausmų: “Dink iš akių, nematai, kad esu užsiėmęs.” Ką daryti – nuryti kartėlį, atsiprašinėti, kad sutrukdėte, teisintis, kad nenorėjote jo suerzinti? Jokiu būdu! Antraip išsilies ant jūsų kaskart, kai praversite jo kabineto duris. Suvaldykite nepasitenkinimo bangą, stenkitės neužsiplieksti. Geriau ramiai pasakykite: “Gal ir padariau klaidą, bet tai nesuteikia jums teisės kalbėti su manimi pakeltu tonu.” O paskui nepamirškite pasakyti, kodėl užsukote…
! Niekada neatsiprašinėkite dėl to, dėl ko esate nekalta.