Kodėl Vokietija – prieš Graikiją, A.Kubilius – už A.Lukošenką, o Konstitucinis Teismas – už teisėjų nepriklausomumą?

Lietuvoje yra 62 teismai, kuriuose dirba 719 teisėjų. Jie po 2015 sausio 15 d. Konstitucinio Teismo (KT) išaiškinimo tapo labiausiai socialiai apsaugota visuomenės grupe. Jų atlyginimai vieni didžiausių, o pensijos dydis privalo būti artimas paskutinei teisėjo gautai algai.

Ar visuomenei apsimoka taip išskirti šį teisininkų luomą? Ar jis vertas šios ypatingos apsaugos?
Lietuviai, nors save laiko senos Europos teisinės kultūros tauta, viena pirmųjų davusia pasauliui XVII a. kodifikuotos teisės statutus ir XVIII a. Konstituciją, dar ir šiandien nesupranta savo Konstitucijos ir joje slypinčios jėgos. Tai neabejotinai įrodo šimtai, net tūkstančiai komentarų interneto portaluose – ten žurnalistikos korpuso vaikų ar atsilikusių pseudointelektualų sukurpti nuožmūs antpuoliai prieš KT yra perskaitomi milijono skaitytojų ir komentuojami tūkstančių komentatorių (visa tai labai primena Jono Biliūno aprašytą aklo Brisiaus amsėjimą ant saviškių). Jie nenori KT.

Jiems pritaria ir Lietuvos „konservatoriai“. Jie patys nori būti KT. Joks jų valdžios ribojimas jiems nepriimtinas. Jie vis dar tebėra įsitikinę, kad ne Konstitucija, o jie kuria šią valstybę. Jiems nuobodu kurti konstitucinį konsensusą, todėl jie nuo ryto iki vakaro užsiėmę savo galios didinimu. Ir Konstitucija jiems reikalinga tik tiek, kiek pasitarnauja šiam „šventam“ partiniam tikslui.
Mes ne amerikiečiai. Tik pradėjome savo trečiąjį konstitucinio gyvenimo dešimtmetį, o amerikiečiai seniai trečiame šimtmetyje. Konstitucijos tauta gali niekada nesuprasti. Nedaug patobulėsi sėdėdamas prie televizoriaus, kuris smagina žemiausio socialinio sluoksnio gyvenimo būdo gyvenimo vaizdais, ar skaitydamas lėkštus vaikų tekstus naujienų portaluose, tampančiuose milžiniškomis informacinių šiukšlių sankaupomis. Konstitucijos suvokimui reikia gilesnio mąstymo, studijų, politinio, kultūrinio, ekonominio elito pasiryžimo gyventi ne kaip patogiau, o kaip reikalauja visuomeninė sutartis – Konstitucija. Todėl reikia nuolat pačiam gilintis ir kaupti žinias, kritiškai mastyti.
Lietuvoje aplinka mąstymui ir tobulėjimui nepalanki. Net ir inteligentijos sluoksniai – pedagogai, medikai, inžinieriai užsidarė savo asmeniniuose profesiniuose narveliuose ir kala kvalifikacinį kapitalą, atsisakę savo sluoksniui privalomos visą gyvenimą trunkančios savišvietos. Ir jų vaikai yra puikūs naujųjų technologijų vartotojai, bet jas naudoja ne savęs tobulinimui, o pramogoms, todėl savo pasiekimais nepranoksta gimdytojų.
XX pabaiga ir XXI a. pradžia – socialinių konstitucinių žmogaus teisių suklestėjimo laikotarpis. Konstitucinių teismų, Strasbūro žmogaus teisių teismo doktrinoje teisėtų lūkesčių apsaugos principas aiškinamas kaip valstybės, taip pat valstybės valdžią įgyvendinančių ir kitų jos institucijų pareiga laikytis valstybės prisiimtų įsipareigojimų.
Politikų pažadais sukurtos teisės vis dažniau apginamos kaip asmens individualios teisės, joms yra suteikiama tiesiogiai įgyvendinamų teisių statusas ir teisinės gynybos priemonės. Žmogaus teisės nėra privilegijos. Jos mums priklauso nuo mūsų gimimo ir nėra valdžios duotos, todėl negali būti ir jos atimtos.
Konstitucija nesaugo ir negina privilegijų. Todėl Kristinai Brazauskienei nepriklauso Prezidento našlės pensija. Konstitucijoje nieko neparašytą apie K.Brazauskienę, todėl parlamentarai buvo sutrikę, ypač tie, ant kurių kaktų dar tebesimato Algirdo Brazausko patepimas. Vėl teko pagelbėti Konstituciniam Teismui ir mokyti skaityti Konstituciją.
Metų pradžioje KT teko dar kartą priminti, kad teisėjai nėra tik eiliniai Kristaus vynuogyno darbininkai. Teisėjų pensija, kaip jų konstitucinio nepriklausomumo išraiška, yra įtvirtinta Konstitucijoje. Todėl Seimo kompetencija reguliuoti teisėjų valstybines pensijas yra siauresnė nei kitų valstybinių pensijų. Įstatymu nustatyta teisėjų valstybinė pensija yra viena iš Konstitucijos 52 straipsnyje tiesiogiai nenurodytų pensijų rūšių. Ji siejama su specialiu asmens statusu – yra skiriama teisėjams už jų tarnybą, kai nutrūksta jų įgaliojimai. Taip pat pasakyta, kad įstatymų leidėjai turi tam tikrą teisę nustatyti šių pensijų skyrimo bei mokėjimo sąlygas ir dydžius, tačiau tai darydami privalo paisyti Konstitucijos.
Bet konstitucinė įgytų teisių ir teisėtų lūkesčių apsauga nereiškia, kad įstatymų nustatyta teisėjų pensinio aprūpinimo sistema negali būti pertvarkoma. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkui paprašius Konstitucinis Teismas dar kartą išaiškino, kad, įstatymų leidėjui pertvarkant teisėjų valstybinių pensijų sistemą, negali būti sumažintas įstatymais nustatytas teisėjų socialinių (materialinių) garantijų lygis – paisant Konstitucijos 109 str. nustatyto teisėjų nepriklausomumo reikalavimo.

Teisėjų socialinės (materialinės) garantijos, kurios teisėjams nustatytos, kai nutrūksta jų įgaliojimai, yra viena iš teisėjų nepriklausomumo užtikrinimo priemonių. Tik suteikiant realias, o ne nominalias socialines (materialines) garantijas ateičiai, kurios atitinka konstitucinį teisėjų statusą ir jų orumą, pavyzdžiui, teisėjo pensiją, galima užtikrinti, kad teisėjai, vykdydami teisingumą, nepatirtų įstatymų leidžiamosios ar vykdomosios valdžios sprendimų įtakos, kišimosi į teisėjo veiklą, taip pat mažinti korupcijos riziką.
Todėl iš Konstitucijoje įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo kyla draudimas mažinti įstatymu nustatytą teisėjų socialinių (materialinių) garantijų, įskaitant tas, kurios teisėjams yra nustatytos (taikomos), kai nutrūksta jų įgaliojimai, lygį. Žinoma, šis draudimas nėra absoliutus. Mažinti socialinių (materialinių) garantijų, kurios teisėjams yra nustatytos (taikomos), kai nutrūksta jų įgaliojimai, lygį galima tik įstatymu, tai daryti galima tik laikinai – kol valstybės ekonominė ir finansinė būklė yra itin sunki, bet tokiu mažinimu neturi būti sudaroma prielaidų kitoms valstybės valdžios institucijoms, jų pareigūnams pažeisti teismų nepriklausomumą.
Jei teisėjų socialinių garantijų lygis galėtų būti mažinamas ir kitais atvejais, tai yra kai valstybėje nėra susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, kiltų grėsmė teisėjų nepriklausomumui. Galėtų būti sukurtos prielaidos politikų sprendimais daryti įtaką teisėjams, versti juos priimti konkrečiai politinei daugumai palankius sprendimus. Tam nepaklusę teisėjai gali būti „pamokyti“ paklusnumo pakerpant sparnus – kad kituose teismo posėdžiuose aukštai nekiltų.
Vis dėlto Konstitucinio Teismo išaiškinimas nereiškia, kad teisėjų valstybinių pensijų sistema negali būti pertvarkoma ar negali būti keičiamos teisėjų valstybinių pensijų skyrimo ar mokėjimo taisyklės, kad šios pensijos negali būti pakeistos kitokiomis socialinėmis (materialinėmis) garantijomis. Tačiau įstatymų leidėjų diskreciją šioje srityje saisto iš Konstitucijoje įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo kylantis minėtas reikalavimas nemažinti bendro teisėjų socialinių (materialinių) garantijų lygio. Konstitucinis Teismas išaiškino ir tai, kad nustačius, jog teisėjo atlyginimas yra vienas iš teisėjų valstybinių pensijų dydžio nustatymo kriterijų, pagal Konstituciją negalimas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį teisėjų atlyginimų didinimas neturėtų jokios įtakos jau mokamų teisėjų valstybinių pensijų dydžiui.
Teismas pažymėjo, kad pagal Konstituciją teisėjo darbo stažas gali būti teisėjų pensijų dydžio nustatymo kriterijus, tačiau jis negali būti vienintelis: teisėjų pensijų dydžio nustatymo kriterijus taip pat turi būti teisėjo eitos pareigos, tai yra tai, kokioje teismų sistemoje ir kurioje jos grandyje asmuo ėjo teisėjo pareigas.

Sprendime pažymėta, kad, paisant Konstitucijos (konstitucinio teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo, teisėjo socialinių (materialinių) garantijų realumo imperatyvo, teisėjų vienodo teisinio statuso), negalimas toks teisinis reguliavimas, kuriuo būtų nustatytos iš esmės skirtingo dydžio teisėjų pensijos asmenims, turintiems tokį patį teisėjo darbo stažą tos pačios teismų sistemos toje pačioje grandyje – nepriklausomai nuo to, kada teisėjo pensija jiems būtų paskirta.
Konstitucinis Teismas neaiškino pareiškėjo klausimo, ar, įstatymų leidėjui nepakeitus antikonstituciniu pripažinto teisinio reguliavimo, pagal Konstituciją yra ginama asmenų, kuriems teisėjų valstybinės pensijos buvo paskirtos ir mokamos tiesiogiai remiantis Konstitucinio Teismo nutarime suformuluotomis nuostatomis, teisė tokio dydžio teisėjų valstybines pensijas gauti ir toliau.

Kita vertus, nors tai mūsų primityvioje ir lėkštoje viešojoje erdvėje nutylima, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad iš esmės pakitus valstybės ekonominei ir finansinei būklei, kai dėl ypatingų aplinkybių (ekonominės krizės ir kt.) valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, dėl objektyvių priežasčių gali pritrūkti lėšų valstybės funkcijoms vykdyti ir viešiesiems interesams tenkinti, taigi ir teismų materialiniams bei finansiniams poreikiams užtikrinti. Kai valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, gali būti mažinami ir teisėjų atlyginimai, teisėjų valstybinės pensijos.
Tokia išimtinė teisėjų apsauga pasaulyje nėra naujiena. Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja 1995 m. gruodžio 13 d. rezoliucija patvirtino Pagrindinius teismų nepriklausomumo principus. Europos Tarybos Ministrų Komiteto iniciatyva 1998 m. liepos 10 d. patvirtintoje Europos chartijoje dėl teisėjų statuso nustatyta, kad jos nuostatomis siekiama didinti teisėjų kompetencijos, nepriklausomumo ir nešališkumo garantijas, kad „teisėjai, vykdydami savo profesines funkcijas, turi teisę į atlyginimą, kurio dydis nustatomas toks, kad jie būtų apsaugoti nuo galimo spaudimo, kuriuo būtų siekiama daryti įtaką jų sprendimams, ir platesne prasme jų elgesiui teisme, pažeidžiant jų nepriklausomumą ir nešališkumą“.
Estijoje teisėjų atlyginimai didesni, čia teisėjai į pareigas skiriami visam gyvenimui. Estijos Aukščiausiojo Teismo sprendimas sudavė per rankas ir šios šalies politikams. Ir čia teisėjų atlyginimas turi būti reguliuojamas neproporcingai nediskriminuojant teisėjų. Estijoje nustatytas 75 proc. pensijos mokėjimo metu nustatyto paskutinių metų teisėjo atlyginimo dydžio pensija, ir teismas pripažino, kad yra pagrindo konstatuoti, jog teisėjai turi teisėtą lūkestį, kad toks jų pensijų dydis išliks (Lietuvoje pagal įstatymą maksimali teisėjo valstybinė pensija sudaro tik 35 proc. teisėjo atlyginimo).
Andriaus Kubiliaus ir Ingridos Šimonytės sunkmečio įveikimo buhalterinė komanda buvo suniveliavusi skirtingo stažo teisėjų pensijas, skirtingos kvalifikacijos ir patirties valstybės tarnautojų, pareigūnų atlyginimus. Pati Finansų ministerija yra pateikusi KT savo išvadą, kad taupymo efektyvumui pasiekti būtų užtekę visuotinio ir proporcingo viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimų mažinimo 4 proc. Praėjusių metų pabaigoje KT paskelbė nutarimą, kuriame vėl konstatuota, kad Konstitucijai prieštarauja net 10 nuostatų sunkmečio įveikimo įstatymuose, kurie numato neproporcingai sumažinti prokurorų ir kitų pareigūnų atlyginimus.

Taip padėtas dar vienas taškas įvertinat A.Kubiliaus Vyriausybės antikrizinius įstatymus, kuriais buvo nustatytas atlyginimų, pensijų sumažinimas šias išmokas niveliuojant, neatsižvelgiant nei į asmenų kvalifikaciją, einamų pareigų atsakingumą, išsilavinimą. Tokia antikrizinė politika prieštarauja Konstitucijai. Kyla pagrįsta abejonė, ar A.Kubilius su savo fundamentaliais paklydimais Konstitucijoje apskritai galėtų ir turėtų sugrįžti į aukščiausius valstybės politinius postus.
Kas bendra tarp Lietuvos ir Graikijos? Pirma, tiek Lietuva, tiek Graikija yra prastų, neatsakingų ir primityvių politikų kraštas. Tiek Lietuvoje, tiek Graikijoje visuomenei yra kuriami dažnai niekuo nepagrįsti lūkesčiai, kurie dėl konstitucinio reguliavimo tampa teisėtais ir privalomais įgyvendinti lūkesčiais. Jei jie nebūtų įgyvendinami, būtų dar blogiau. Visuomeninio, socialinio gyvenimo stabilumas, teisinis tikrumas būtų pažeistas ir Lietuva taptų panaši į Rusiją ar Baltarusiją, kuriose bet kokie sprendimai gali būti priimti ir tą pačią dieną vieno ar saujelės politikų pakeisti, jei tik šie turi tokių sprendimų priėmimo galią.
Sunkmetis – įdomus laikotarpis, ypač jei žiūrima į ateitį. Tik vargu ar iš sunkmečio pasimokėme. A.Kubiliaus, I.Šimonytės ir Co sunkmečio įveikimo planas – įvedant lygiavą, suniveliuojant skirtingo išsilavinimo, patirties ir kvalifikacijos asmenų atlyginimus, vienoms asmenų grupėms juos sumažinant 20 proc., kitoms nemažinant visai (kaip Lietuvos bankui su 800 tarnautojų ir Prezidentūrai) – atrodo kaip savo galios demonstravimas vienus nubaudžiant už politinį nepaklusnumą labiau nei kitus. Siekis sureguliuoti, kaip pasirodė „teisinga“ būtent šiems asmenims, atrodo labai baltarusiškai arba rusiškai.
Šios komandos diegtus valstybės tarnautojų, pareigūnų, teisėjų atlyginimų reguliavimus Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančiais Konstitucijai.
Kokia pareiga atsiranda teisėjams apgynus savo konstitucines teises į nepriklausomas nuo politikų pensijas? Jei jie tikrai jaučiasi nepriklausomi ir paiso Konstitucijos, jiems kyla šventa pareiga apginti ir mus nuo politikų savivalės, kvailumo, godumo ir neribotos valdžios geidulio. Tai ir daro teismai. Bet ar visada ir tinkamai? Ko visuomenė gali ir turi teisę tikėtis iš tokios išskirtinės teisėjų luomo konstitucinės socialinės apsaugos padėties? Kokie pagrįsti teisėti lūkesčiai kyla teisėjams?
Visu pirma Lietuva neturėtų garsėti Strasbūro žmogaus teisių teisme kaip valstybė, kurios piliečiai ypač dažnai kreipiasi dėl jų teisės į teisingą teismą neužtikrinimo. Teisėjų korpusas turėtų garantuoti, kad net ir jaunas sostinės pirmos instancijos teisėjas bus perskaitęs prieš kelias dienas Strasbūro teisme priimtą sprendimą dėl žurnalistų šaltinio apsaugos ir neleis mažametį vaiką auginančios žurnalistės namuose atlikti kratos neva ieškant įkalčių dėl „valstybės paslapties“ atskleidimo.

Piliečiai taip pat turi teisę tikėtis, kad teismuose nebus taikomos įstatymų normos, kurios paskelbtos prieštaraujančiomis Konstitucijai, tais atvejais, kai Seimas nesupranta ir nesuskumba jų pakeisti. Piliečiai taip pat turi teisę tikėtis, kad teisėjai nesislėps po Seimo priimtų įstatymų aiškinimų krūvomis ir patys skaidriai bei blaiviai matys Konstituciją, sugebės ją taikyti tiesiogiai, kaip tai numatyta pačioje Konstitucijoje, ir ras jėgų, galimybių bei talento paaiškinti visuomenei, ką ir kodėl jie nusprendė.
Jei išskirtine konstitucine padėtimi teisėjai mėgausis nesuvokdami ir neatlikdami savo pareigų, jų atlyginimai ir pensijos bus išmokėti jų sąžiningai neužsidirbus. Tuomet vargu ar ir eiliniams piliečiams atsiras įkvėpimas suvokti Konstituciją ir jos laikytis.