V.Skaraičio nuotr.

Sostinės šilumos ūkio apžiūra prieš pavasarį suplanuotą jo grąžinimą Vilniaus savivaldybei pamažu stumiasi į priekį, nors dėl bendro techninio eksperto atrankos principų Vilniaus šilumos tinklams ir „Vilniaus energijai“ nepavyksta susitarti iki šiol.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Prasidėjęs šildymo sezonas vilniečiams primena, kad už šilumos kilovatvalandę jie (rugsėjo mėn. duomenimis) moka 5,36 ct, arba bran­­­­giau už kauniečius (4,17 ct), klaipėdiečius (4,09 ct) ir šiauliečius (4,63 ct). Kol patikrinimą bai­gu­si Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės ko­mi­sija (VKEKK) kartu su „Vilniaus energija“ aiš­ki­nasi, kurios šios bendrovės į šilumos tarifą įt­rauktos išlaidų eilutės teisėtos, o kurios ne (neteisėtomis sąnaudomis įvardijama 24,3 mln. eurų), vilniečiai už pradėjusius kaisti radiatorius ir toliau moka brangiai.

VKEKK pabrėžia, kad „Vilniaus energija“ ne­tei­kė visų patikrinimui reikalingų duomenų, neleido susipažinti su dokumentais, nebendradarbiavo ir visais įmanomais būdais vilkino patikrinimą. Ar­ti­miausias VKEKK posėdis, kuriame bus svarstomas „Vilniaus energijos“ šilumos bazinės kainos de­­damųjų pagrįstumas, numatytas šį penktadienį. Pla­nuojama, kad jo metu bus sumažinta šildymo kaina.

Tačiau aikštėn išlindo dar viena nuomotojo (AB „Vilniaus šilumos tinklai“) ir nuomininko (UAB „Vilniaus energija“) 2002 m. sudarytos sutarties detalė: pagal vieną iš jos punktų atsiranda pareiga naujoms abiejų šalių deryboms, jei kainų reguliuotojas sumažina šilumos kainą daugiau kaip 10 proc. O jei derybos nepavyksta, nuomininkas turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį.

Specialistai ramina, jog „Vilniaus energijos“ akcininkė „Veolia“ greičiausiai nerizikuos savo tarp­­tautine reputacija puikiai suprasdama, kad toks „pabėgimas iš Vilniaus“ kartu su visomis smulkmenomis apie išlaidas golfo aikštynams ir teniso kortams bei abejotino pagrįstumo išmokas bendrovės užsieniečiams vadovams būtų plačiai paviešintas ir Europos žiniasklaidoje. Vis dėlto niekas negali pa­neigti fakto, kad 2002 m. pasirašyta nuomos sutartis stebėtinai prastai atstovavo vilniečių interesams.

Nepriklausomo eksperto paieškos

Tai, kad šioje sutartyje sunkoka rasti turto savinin­ko interesus išreiškiančių teisių, pabrėžia ir 2015 m. pabaigoje Vilniaus šilumos tinklams pradė­jęs vadovauti teisininkas Mantas Burokas. Ir vadina šią aplinkybę svarbiausia priežastimi, kodėl vangiau, nei galėtų, vyksta miestui grąžinti rengiamų šilumos ūkio įrenginių apžiūros ir būklės įvertinimo procesas.

Jei atmestume „pabėgimo iš Vilniaus“ scenarijų, paskutinė galiojančios nuomos sutarties su „Vil­niaus energija“ diena yra 2017 m. kovo 29-oji, o ko­vo 30 d. Vilniaus šilumos tinklai turėtų perimti turtą į savo rankas. Sutartyje buvo numatytas ir trijų mė­ne­sių pereinamasis terminas, trunkantis iki birželio pabaigos, tačiau M.Burokas teigia, kad abu sutarties partneriai yra apsisprendę apsieiti be sutarties pratęsimo ir taip išvengti papildomų teisinių kolizijų. Šiuo klausimu jokių prieštaravimų su „Vilniaus energija“ nėra.

„Tai reiškia, kad iki kitų metų kovo pabaigos tu­rime pasirengti turto perėmimui. Nors iš pradžių „Vilniaus energija“ kaip įmanydama trukdė mūsų nuo­mojamo turto apžiūrai ir nesutiko įsileisti mū­sų specialistų, šiuo metu esame pasiekę šiokios tokios pa­žangos: apžiūrėti objektus galime, bet tik išoriškai, kaip smalsių ekskursantų grupė. Tačiau net ir tokiose apžiūrose patyrę ekspertai surenka informacijos, kuri optimizmo neteikia. Turime pripažinti, kad ūkis gerokai nugyventas. Jau įvertinome būklę maždaug šimto technologinių objektų iš 3 tūkst., kuriuos turėsime perimti. „Vilniaus energija“ sutiko su mūsų pateiktu įrenginių apžiūros grafiku, tad iki gruodžio ketiname šį etapą užbaigti“, – tikisi AB „Vilniaus šilumos tinklai“ direktorius M.Burokas.

Perėmimui numatytus įrenginius apžiūri Vil­niaus šilumos tinklų specialistai kartu su specialiai pasamdytais rangovais, turinčiais tinkamą kvalifikaciją. Tačiau kol kas nepasistūmėjo reikalai dėl su­tartyje numatyto bendro nepriklausomo techninio eksperto pa­slaugų pirkimo principų. Rugsėjį Vilniaus šilumos tinklai pateikė dar vieno tarptautinės patirties turinčio užsienio eksperto kandidatūrą, tačiau atrodo, kad „Vilniaus energijos“ ji netenkina, o savų kan­didatų partneriai nebesiūlo. Su­prantama, kad eksperto pasirinkimo kriterijai turi būti objektyvūs, o jis pats nebūti susijęs nė su viena iš sutarties šalių.

„Veidas“ domėjosi, ar paskyrus tokį ekspertą įvy­kusios turto apžiūros procedūros turėtų būti kartojamos iš naujo. „Be abejo, pasirinktas ekspertas savo ruožtu irgi turėtų apžiūrėti visus 3 tūkst. ob­jektų. Tačiau atsižvelgdami į savo ligšiolinę pa­tirtį nesame tikri, kad toks ekspertas iki 2017 m. kovo 29 d. apskritai bus paskirtas, nes nuo vasario mė­nesio šiuo klausimu vykstančiose derybose ne­pasiekta jokios pažangos. Taigi nenorėtume pavasa­rį pasirašinėti priėmimo-perdavimo aktų, ku­riuo­se nurodyta ūkio būklė neatitiktų tikrovės. Bet ku­riuo atveju nenorime perimti katės maiše“, – aiš­kina M.Burokas.

Pasak jo, sunku numatyti, ar nepriklausomo eks­perto nebuvimas netaps teisine kliūtimi numaty­tam turto perėmimui, nes turėdamas tokią nuomos sutartį kiekviename žingsnyje gali laukti problemų. Bet apie jas Vilniaus šilumos tinklai prabils tuo­met, kai turės savo atliktą turto vertinimą ir pajus, kad abiem šalims be nepriklausomo eksperto nepavyksta susitarti.

Taiko į rezervininkės vietą

Kaip žinoma, nuo šių metų pradžios „Vilniaus energijos“ vienašališku sprendimu buvo sustabdyta Vil­­niaus trečioji termofikacinė elektrinė (TE-3). Pa­­sak Vilniaus šilumos tinklų vadovo, TE-3 ateities klausimas dabar tarsi įstrigęs pusiaukelėje ir laukia atsakingų institucijų sprendimų. Vilčių teikia Energetikos ministerijos pažadai organizuoti elektros galios rezervų aukcionus – dėl to su rinkos dalyviais netrukus turėtų būti pradėtos konsultacijos.

„Jeigu ministerija po rinkimų šios pozicijos laikysis, manome, kad TE-3 galėtų būti atgaivinta kaip rezervinės galios jėgainė, užtikrinanti energijos gamybą kritiniu atveju. Priešingai nei dabar tokias paslaugas rinkai teikianti Lietuvos elektrinė, TE-3 yra kogeneracinė jėgainė, tiekianti tiek elektrą, tiek šilumos energiją. Todėl jos naudojimas galios rezervui būtų efektyvesnis. Didžiausio ekonominio efekto pavyktų pasiekti, jei būtų rezervuojama visa abiejų TE-3 blokų galia – apie 300 MW elektros gamybos. Tai reikštų, kad abu įrenginiai budėtų pasiruošimo režimu, kol atsirastų realus rezervinės galios poreikis“, – aiškina M.Bu­rokas.

Tačiau jis pripažįsta, jog dabartinėmis sąlygomis, kai kiekvienas „LitPol Link“ ar „NordBalt“ atsijungimas sukelia kainų šuolius „Nord Pool Spot“ elektros biržos Lietuvos zonoje, reikšminga tampa ir tai, kad Lietuvos elektrinė turi atliekamos nerezervuotos galios, kurios kritiniais laikotarpiais už­tenka ne tik rezervui padengti, bet ir pasiūlyti ga­minamos elektros energijos rinkai. „TE-3 atveju tai vargiai būtų įmanoma, be to, ji nėra toks manevringa, kad spėtų reaguoti į rinkos kainų pokyčius. Ji la­biau skirta nuolatiniam sistemos poreikiui aptarnauti. Bet kaip rezervinė jėgainė – puikiai tiktų, nes atitinka sistemos operatoriaus keliamus reikalavimus dėl paleidimo greičio ir maksimalios galios iš­vys­tymo spartos“, – pabrėžia pašnekovas.

Ar būtų įmanoma sugrąžinti atleistus šios elektrinės darbuotojus? Pasirodo, ne visi jie buvo atleisti: 80 žmonių elektrinėje tebedirba, o dalis darbuotojų buvo perkelta į kitus gamybos padalinius. Taigi juos sugrąžinti nebūtų sudėtinga.

Tiesa, TE-3 jau nebegalėtų veikti maksimalia projektine 360 MW elektros gamybos galia: 300 MW – tai riba, leidžianti be papildomų investicijų elektrinei veikti neviršijant šiuo metu galiojančių tar­šos ribojimo reikalavimų. 2020 m. reikalavimai dar sugriežtės, tačiau M.Burokas neatmeta galimybės, kad iki to laiko TE-3 galėtų būti modernizuota.

Jėgainę sustabdė nesugebėjimas susitarti

Energetikos ekspertas Martynas Nagevičius TE-3 gaivinimo šansus vertina atsargiau ir pastebi, kad kiekvienas kitų potencialių energijos gamintojų žingsnis pirmyn mažina senosios jėgainės pakilimo galimybes: „Galiu neabejodamas pakartoti, kad TE-3 galėjo būti efektyviai eksploatuojama, pritaikius ją biokurui deginti, bent jau pereinamuoju laikotarpiu iki 2020 m. Taip būtų buvę su­taupyta nemažai ES lėšų, kurias dabar numatoma skirti visiškai naujai „Lietuvos energijos“ statomai kogeneracinei biokuro elektrinei. Tačiau dabar taip vienareikšmiškai teigti, kad reikėtų šią elektrinę išsaugoti, jau negalėčiau. Reikėtų iš naujo atlikti įvairių alternatyvų sąnaudų ir naudos analizę“, – teigia ekspertas.

M.Nagevičiaus nuomone, į keblią situaciją TE-3 atvedė skirtingų pusių negebėjimas ir nenoras su­si­t­arti. Ir dabar Vyriausybės, „Lietuvos energijos“, „Vilniaus energijos“, Vilniaus šilumos tinklų ir Vil­niaus savivaldybės tarpusavio santykiai tebėra kom­plikuoti.

„Nevertinsiu, kas dėl to labiau kaltas, o kas ma­žiau. Vis dėlto didžiausią atsakomybę skirčiau Vy­riau­sybei, nes jos galimybės paveikti situaciją kitokia linkme, nei ji realiai susiklostė, buvo didžiausios. Sprendimas be konkurso atiduoti galimybę sta­tyti naują elektrinę „Lietuvos energijai“ buvo blo­gas. O atsakymas į šį priekaištą, kad paskelbus kon­kursą jį galėjo laimėti mažiausios ES paramos paprašiusi nepopuliari įmonė, manęs neįtikina“, – teigia M.Nagevičius.

Šilumos energijos rinka traukiasi

Pagal nuo 2010 m. nusistovėjusią tendenciją ši­lu­mos suvartojimas sostinėje kasmet mažėja vidutiniškai po 3,2 proc. Didžiausios įtakos tam turi būsto renovacija ir padidinti energinio efektyvumo reikalavimai naujoms statyboms, taip pat vartotojų pasirenkamos alternatyvos centrinio šildymo sistemai. Visa tai, pasak M.Buroko, yra geras postūmis peržiūrėti pačios sistemos efektyvumo galimybes.

Ar toks paklausos susitraukimas reiškia, kad da­lies iš minėtų 3 tūkst. objektų Vilniaus šilumos tin­klams neišvengiamai reikės atsisakyti? Kiek tokių įrenginių galėtų būti? „Priklausys nuo to, ar iki 2020 m. modernizuosime šilumos trasas, dėl ko su­mažėtų vamzdynuose patiriami nuostoliai, o sutaupytą energiją galėtume nukreipti pastatų šildymui. Taip pat nuo to, ar pavyks įdiegti daugiau konkurencingų biokuro įrenginių, lemsiančių centralizuotai tiekiamos šilumos savikainos sumažėjimą. Iš esmės ir dabar nemaža dalis įrenginių stovi kaip rezerviniai, nes yra nekonkurencingi. Šiuo metu sprendžiame, kuriuos iš jų verta modernizuoti, o kurie ir toliau stovės kaip rezerviniai arba apskritai nebus naudojami. Tai priklausys ir nuo rinkos re­guliuotojų sprendimų“, – teigia M.Burokas.

Vilniaus šilumos tinklai jau senokai kalba apie tam tikrų TE-3 komponentų (vandens paruošimo, cheminių medžiagų linijų, šilumos trasų, būtinų norint šilumą tiekti miestui) tolesnio eksploatavimo prasmingumą, nes tai leistų sutaupyti dalį Vil­niaus kogeneracinės jėgainės statybai reikalingų lė­šų. Kaip didžiausią pradėtos statyti jėgainės priva­lumą M.Burokas nurodo šiukšlių deginimo klausimo sostinės regione sprendimą. Bet nederėtų pamiršti ES intensyviai propaguojamų žiedinės ekonomikos nuostatų, reikalaujančių vis kruopštes­nio atliekų rūšiavimo.

Ar Vilniaus kogeneracinė jėgainė galės dirbti be sąveikos su atskirais kaimyninėje TE-3 esančiais technologiniais mazgais? „Technologiškai išspręsti galima visas problemas, čia tik kainos klausimas“, – įsitikinęs M.Nagevičius.

Sąskaitose keisis tiktai gavėjas

Pasak M.Nagevičiaus, Vilniaus kogeneracinė jėgainė tikrai gebės pastebimai sumažinti šilumos kainas Vilniaus šilumos vartotojams. „Lietuvos ener­gijos“ pateikiamas 20 proc. prognozes nuo da­bartinės kainos jis pavadintų pernelyg optimistinėmis, bet neabejoja, kad šildymas vilniečiams ateityje atpigs.

Tačiau ekspertas primena, kad europinį lygį, kai išlaidos šildymui gyventojams atsieina ne daugiau kaip 5 proc. vidutinių pajamų, pavyks pasiekti tik tuomet, kai visi pastatai Vilniuje bus efektyvūs ir mažai šilumos vartojantys, o kiekvienas atskiras vartotojas turės galimybę pats reguliuoti suvartojamos šilumos kiekį.

Savo ruožtu Vilniaus šilumos tinklų vadovas M.Burokas abejoja, ar Vilniaus kogeneracinė jė­gainė tikrai bus pasirengusi veikti jau 2018 m., kaip žadama. O kitų metų pavasarį, kai sąskaitas vilniečiams pradės siuntinėti nebe „Vilniaus energija“, bet jo vadovaujama bendrovė, jose, išskyrus gavėjo pavadinimą, greičiausiai niekas nepasikeis. „Po­kyčiai reikalauja laiko, – pripažįsta M.Burokas. – Būtiniems pertvarkymams naudotume skolintas lėšas, nes paskolų rinka šiandien labai patraukli. Be to, būtinai pretenduosime į ES paramą. Tačiau  tai nieko nepakeis, nes ir nuomojant ūkį paskolų išlaidos atguldavo į vartotojų sąskaitas. Taigi prielaidų šilumos kainų didėjimui nematome – ilgainiui kaina turėtų mažėti. Antraip stebėsime dar intensyvesnį rinkos susitraukimą, nes šiandien visi moka skaičiuoti.“

V.Skaraičio nuotr.

M.Nagevičius irgi atkreipia dėmesį į tai, kad VKEKK atliekamas šilumos kainos reguliavimas nepriklauso nuo to, ar bendrovė yra valdoma savivaldybės, ar privati. Galbūt kainos galėtų sumažėti tuo atveju, jei Vyriausybė, atsižvelgusi į operatoriaus pasikeitimą, pakeistų savo požiūrį į elektros gamybos galių rezervo išlaikymą ir dalį iš elektros vartotojų surinktų pinigų, kol kas nukreipiamų išimtinai Lietuvos elektrinei Elektrėnuose, perskirstytų termofikacinėms elektrinėms, taip kartu sumažindama elektros kainą vartotojams.

„Kol kas neaišku ir tai, kaip baigsis VKEKK išreikštos pretenzijos „Vilniaus energijai“ už permokas 2012–2014 m. Čia gal reikėtų palaukti bent jau „Vilniaus energijos“ atsakymo į jas, kurį ši bendrovė žadėjo pateikti po rinkimų. Vis dėlto drįsčiau spėti, kad šilumos kainos ateinančiais metais labiau priklausys nuo dujų ir biokuro kainų, o ne nuo operatoriaus pasikeitimo“, – prognozuoja ekspertas.

Nepriklausomieji taps labiau pastebimi

Vilniaus kogeneracinė jėgainė, kurios įrenginių suminė šiluminė galia 240 MW, žada reikšmingai pakoreguoti nepriklausomų šilumos gamintojų užimamą sostinės rinkos dalį. Visgi Vilniuje neturėsime tokio galingo nepriklausomų gamintojų proveržio, kokį šiandien stebime Kaune. Kol kas bendra tokių gamintojų eksploatuojamų įrenginių galia Vilniuje siekia 122 MW, kai žiemos metu nuolatinis šilumos tiekimo poreikis sostinėje yra apie 700 MW, o piko metu šiek tiek perkopia 1000 MW ribą.

Taigi žiemą nepriklausomi šilumos gamintojai reikšmingos rinkos dalies sostinėje iki šiol neužėmė. Tačiau išties pastebimi jie tapdavo šiltuoju metų laiku, nes vasaromis „Vilniaus energija“ eksploatuodavo tik TE-2 Žemuosiuose Paneriuose esančią 48 MW galios kogeneracinę biokuro elektrinę.

Šiuo metu nepriklausomi šilumos gamintojai neprisideda prie Vilniaus šilumos tinklų patiriamų re­zervinių paslaugų sąnaudų, todėl naujoje Lie­tu­vos energetikos strategijoje bei ją lydinčiuose do­ku­mentuose ketinama peržiūrėti tokių paslaugų tei­kimo nuostatas ir sulyginti konkurencines veiklos sąlygas visiems šilumos gamintojams.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA