Senuosius oligarchus, kuriuos pagimdė pradinis atkurtos nepriklausomybės laikotarpis, turėtų pakeisti naujieji oligarchai. Savo protu kurdami šiuolaikines technologijas jie ne tik sugeba uždirbti didelius kapitalus, bet ir kuria naują verslo bei visuomenės santykių kultūrą bei garsina Lietuvą visame pasaulyje.

Savaitraščio “Veidas” specialiajame numeryje “Prognozės 2011″ prezidentė Dalia Grybauskaitė perspėjo: “Tampame oligarchų ir nusikalstamo pasaulio valdoma valstybe.” Taip milžinišką autoritetą ir pasitikėjimą žmonių akyse turinti valstybės vadovė formuluoja, kas yra didysis mūsų visų nelaimių kaltininkas.

Kolega Audrius Bačiulis “Veido” komentare pagrįstai tvirtina, kad mūsų oligarchai gerokai apsilpę ir iš esmės nėra labai įtakingi politikoje. Juk Bronislovas Lubys (apsidžiaugęs “kaip kibiras”, kad nėra turtingiausias žmogus Lietuvoje) buvo išmestas iš suskystintų dujų terminalo statybos, Darius Mockus turėjo susitaikyti su dideliais alkoholio akcizais ir alkoholio reklamos draudimu, o “Vilniaus prekybos” grupės savininkai buvo išmesti iš atominės elektrinės statybos projekto.

Taigi tenka konstatuoti, kad politikai dažnai dėl savo nesėkmių ir ribotų gebėjimų yra linkę ieškoti priešų bei kaltininkų ne savo gretose ir kaltinti stambiojo verslo atstovus. Iš tiesų tik politikams tenka atsakomybė, kad iki šiol nėra pajudėjusi naujos atominės elektrinės statyba, pavėluotai pradėti tiesti elektros tiltai į Lenkiją ir Švediją, vėžlio greičiu juda suskystintų dujų terminalo statyba.

Tarptautinių žodžių žodyne žodis “oligarchija” kildinamas iš graikiško žodžio oligarchia (oligos – keli, keletas, archo – valdyti, komanduoti) ir apibrėžia negausią valdančiųjų asmenų grupę, nedaugelio valdžią. Kad ir ką šis žodis reikštų tarptautiniame žodyne, Lietuvoje jis turi kitą prasmę. Vieniems tai žmogus, nulemiantis vadžios sprendimus savo ekonominiams interesams, kitiems – stambaus masto vagies sinonimas, tretiems – paniekos ar pavydo objektas.

Oligarchijos įtaka parlamentinėms demokratijoms nėra tik Lietuvos atvejis. Tai visų posovietinių šalių požymis, partinę ūkinę nomenklatūrą pakeitus pinigų ir įtakos sluoksniams, galėjusiems geriau pasinaudoti pereinamuoju iš socializmo į kapitalizmą laikotarpiu.

Tačiau oligarchija veikia ir senosios demokratijos šalyse. Vokietijos socialdemokratų ideologas ir Nobelio premijos laureatas Guenteris Grassas prieš kelerius metus viename savo interviu tvirtino, kad stambiojo kapitalo įtaka Vokietijos Bundestagui yra lemiama. Toks rašytojo teiginys su kaupu pasitvirtino, kai sunkmečiu stambiųjų bankų lobistai privertė savo bankus šelpti visų mokesčių mokėtojų pinigais, šantažuodami galimu totaliu finansiniu kolapsu.

Vokiečių sociologas Robertas Michelsas tvirtino, kad bet kokia politinė sistema transformuojasi į oligarchinę, – jis tai vadino geležiniu oligarchijos dėsniu. Pasak jo, didelė valdžios dalis yra ne rinkėjų, o ekonominio ir spaudos elito rankose. Tokia situacija ir buvo Lietuvoje pirmus du jos atkurtos nepriklausomybės ir demokratijos kūrimo dešimtmečius.

Ar tikrai visi oligarchai yra tik blogis? Ar vis dėlto yra atvejų, kai jų poveikis politikai ir įtaka visuomenei yra progresyvūs? Kaip atskirti vertingus visuomenei nuo nevertingų oligarchų? Vienas galimų jų vertinimo būdų yra vertinimas pagal jų siekiamų ekonominių interesų ilgalaikiškumą. Kuo interesai trumpalaikiškesni, tuo jų vertingumas mažesnis. Trumpalaikiai ekonominiai interesai dažniausiai susiję su spekuliaciniais tikslais, noru greitai pralobti pasinaudojant savo finansine įtaka ir verčiant ją politine.

Kas galėtų būti tie naujieji Lietuvos oligarchai, kurie naudodamiesi ne valstybės kūrimo pereinamuoju laikotarpiu, o savo protu ir modernių technologijų žiniomis galėtų ne tik uždirbti didelius kapitalus, bet ir suteikti naują intelektinį postūmį Lietuvos politikai, iškeliant jai modernumo, kompetencijos ir progreso reikalavimus, neleidžiant Lietuvos politikai stagnuoti ir apkerpėti, o piliečiams suteikiant viltį, kad Lietuvoje ne tik politine įtaka, bet ir savo protu bei gebėjimais galima susikurti orų gyvenimą. Tokie žmonės galėtų būti ir jau yra tiek prof. Vladas Algirdas Bumelis, tiek Viktoras Butkus, sėkmingai plėtojantys tarptautinius biotechnologijų verslus, tiek Ilja Laursas, jau įrodęs savo gebėjimus įsiterpti į pasaulio IT milžinų gretas.

Iš šių žmonių Lietuva gali tikėtis proveržio, bet jiems Lietuvos valstybė turi padėti skverbtis į pasaulio rinkas. Taip, kaip tai darė kitų valstybių politikai, numatę, kad be modernių technologijų konkurencija globaliame pasaulyje bus neįmanoma. Pamokomas pavyzdys, kaip oligarchai gali pasitarnauti savo šaliai, yra Pietų Korėjos koncernai “Hyunday”, “Kia”, “Samsung” ar LG. Šios bendrovės po Korėjos karo buvo auginamos dirbtiniu būdu, jas kuriant ir remiant tiek gausiais finansais, tiek pajungiant šalies universitetus ir kitus intelektinius išteklius naujoms technologijoms kurti. Šių kompanijų savininkų niekas nevadino oligarchais ir nebandė jų bloga įtaka valstybei gąsdinti žmonių. Šie žmonės buvo rengiami dideliems darbams.

Jei politikai tikrai nori mažinti neigiamą oligarchų įtaką šalies politiniam procesui, yra seniai žinomų ir patikimų būdų, kaip mažinti neigiamą valstybės oligarchizacijos laipsnį. Vieną jų, daug kartų išdiskutuotą dar prezidento Valdo Adamkaus laikais, vėl priminė prezidentė D.Grybauskaitė: politinės partijos neturi būti finansuojamos juridinių asmenų aukomis. Partijos neturi atidirbinėti už verslo finansinę paramą.

Teisybės dėlei reikia pridurti, kad prezidentė pamiršo patį svarbiausią partijų finansavimo šaltinį. Pagrindinis partijų finansavimo šaltinis negali būti mokesčių mokėtojų pinigai. Tai turi būti partijos narių mokesčiai, išlaikant savo partiją. Tik šis mokestis parodo, kiek partijoje yra narių ir kokiai visuomenės dalai jos atstovauja. Sektinas pavyzdys yra Vokietijos politinių partijų finansavimo įstatymas, pagal kurį šios šalies partijų rėmimas iš biudžeto priklauso ne tik nuo rinkimų rezultatų, bet ir nuo partijos narių skaičiaus, jų per valstybinę mokesčių rinkimo sistemą iš partijos narių surenkamų mokesčių. Toks yra skaidrus politikos finansavimas.

Kitas pasaulyje gerai žinomas ir seniai patikrintas antioligarchinis demokratijos veikimo būdas yra lobistinės veiklos įstatymas. Lietuvoje jis veikia tik formaliai. Verslo asociacijoms palikta galimybė nesiregistruoti lobistais ir veikti savo nuožiūra, viešai nedeklaruojant savo grupinių interesų.

O ypač veiksminga kovos su valstybės oligarchizacija priemonė yra laisva žiniasklaida. Bet absoliuti dauguma Lietuvos žiniasklaidos jau sėdi oligarchų kišenėje. Prie to prisidėjo trumparegiška politika, teisinėmis priemonėmis neužkirtusi galimybės stambiajam kapitalui supirkti žiniasklaidą bei per sunkmetį smogusi žiniasklaidos priemonėms maksimaliu mokesčių tarifu ir taip jas nuskurdinusi, priversdama parsiduoti oligarchams.