Juozas Vidmantis Vaitkus / BFL/Š.Mažeikos nuotr.

Negesta diskusijos apie mokslo efektingumą ir jo rezultatų panaudojimą praktikoje (socialinėje ar technologinėje sferose). Priekaištai išsakomi tiek mokslininkams, tiek ir verslo pasauliui, tačiau ar nėra pamiršta priekaištauti ir mokslo bei eksperimentinės plėtros organizatoriams, t.y., tiems, kurie nustatė mokslininkų auginimo tvarką, ir kurie sukūrė moksliniams tyrimams skiriamų lėšų paskirstymo tvarką bei atsiskaitymo už juos sistemą. Į šių dokumentų rengimą buvo įtraukti ir mokslininkai, tačiau galima abejoti ar tai buvo tie, kurie buvo tam kompetentingi, nes daugeliui nuostatų prieštaravo tiek Lietuvos universitetų asociacija, tiek ir Lietuvos Mokslų akademija.

Juozas Vidmantis Vaitkus, VU profesorius – emeritas, LMA narys

Gal dabar svarstomas Mokslo ir studijų įstatymas galėtų pataisyti sistemą, kurios detales išryškintų jau poįstatyminiai aktai?

Norėtųsi pažymėti, kad nepriklausomai nuo mokyklos ar universiteto lygio atsiranda jaunų žmonių, kurie tampa mokslo šviesuliais, tačiau yra ir tie, kurie savo karjerą grindžia minimalistiniais principais. Todėl ta tvarka, kuri kontroliuoja moksleivio, studento, tyrėjo augimą, turėtų būti kuriama tokia, kad būtų įdiegiamas reikiamas žinių turinys ir gebėjimai tam diplomui ar atestatui, kuris suteikiamas. Verta pažvelgti, ar šioje srityje viskas gerai, nes jei yra trūkumai, tai juos reikia taisyti, arba nepykti, kad parengti specialistai nepatenkina lūkesčių.

Mokslo ir verslo santykiai priklauso nuo visos eilė komponentų, tarp jų ir nuo: a) mokslininkų kompetencijos, b) tyrėjų komandos, c) projektų atrankos, d) mokslo ir verslo sąsajų skatinimo finansinės tvarkos.

Pradėkime nuo mokslinių laipsnių kokybės analizės, nes šiuos laipsnius turintys specialistai yra svarbiausi mokslo rezultatų kūrime ir jų įdiegime.

Turėjome griežtą ir pakankamai logišką mokslinių laipsnių sistemą, kuri atestavo beveik visus dabartinius vyresniosios kartos mokslininkus. Lietuvai tapus nepriklausomai buvo noras pašalinti iš šios sistemos kelis atributus, ir ji sėkmingai būtų tikusi Lietuvoje. Reikėjo panaikinti tik partinės ir profsąjungos organizacijų kišimąsi į atestacijos procesą bei sukurti disertacijų kokybės kontrolės instituciją Lietuvoje. Tačiau buvo nueita kitu keliu. Imtasi sistemos paprastinimo.

Docento ar profesoriaus vardai jau neteko kompetencijos požymių ir apsprendžia tik atlyginimo, kurį gali gauti pretendentas, ribas.

Pirmiausia be realios motyvacijos buvo pakeista mokslo sričių, krypčių ir šakų sistema. Buvo atmesta visa eilė siūlymų ir pasirinkta pavadinti Lietuvos mokslo sričių, krypčių ir šakų pavadinimais tai, ką Europos sąjungoje rekomenduota informacinėms sistemoms, t.y., bibliotekų skirsniams. Todėl gavosi, kad, pvz., fizikoje beveik kiekviena disertacija tapo skirta dviem ar trim fizikos šakoms. Bet tai smulkmena.

Toliau prasidėjo ištisa sistemos silpninimo lavina.

1. Panaikintos specializuotos tarybos, kurios užtikrindavo vienodą tam tikros šakos disertacijų vertinimą, ir buvo sukuriamos kiekvienai disertacijai ginti tarybos, kurių sudarymui didelę įtaką turėjo suinteresuotoji pusė.

2. Panaikintas disertacijos preliminarinis įvertinimas tos krypties mokslo centre, kuris buvo naudingas ne tik atestacijai, bet ir pačiam disertaciją ginančiajam. (Asmeninė patirtis: kada padarei pranešimą prieš tuos, iš kurių parašytų vadovėlių ar mokslinių straipsnių mokeisi, ir jie pritaria tavo tyrimų rezultatams ir jų interpretacijai, tai visai kitaip pasijauti mokslo sferoje.)

3. Panaikinta nuostata, kad mokslinis straipsnis gali būti panaudotas tik dviejose disertacijose – siekiant daktaro laipsnio, ir jo vadovo, siekiančio mokslų daktaro laipsnio, išskyrus tuos atvejus, kada aiškiau nurodoma, kas priklauso kitam, vėliau ginsiančiam disertaciją, autoriui.

4. Susidorojant su mokslų daktaro disertacijomis, jos pervadinamos habilituoto daktaro disertacijomis atsisakant reikalavimo, kad mokslininkas siekiantis šio rango turi „išarti naują vagą“, t.y., ženkliai išplėtoti mokslų šaką ar sukurti naują. Tai pakeista aritmetiniu reikalavimu atspausdinti tam tikrą straipsnių skaičių. Vėliau panaikintas ir šis antrasis mokslo laipsnis, pakeliui sukuriant ir panaikinant habilitacijos procedūrą.

Tie patys aritmetiniai, o ne kokybės reikalavimai perkelti ir į pareigybių atestacijos sistemą, kas atvėrė galimybę už tuos pačius rezultatus keliems asmenims užimti ekvivalentines pareigas. Docento ar profesoriaus vardai jau neteko kompetencijos požymių ir apsprendžia tik atlyginimo, kurį gali gauti pretendentas, ribas.

Šie požymiai rodo, kad valstybėje turi egzistuoti atestacijos kokybės kontrolės sistema, bet jos faktiškai nėra.

Įdomiausia yra tai, kad pertvarkos lyderiai skelbė, kad jie seka Danijos sistemos pavyzdžiu. Jie nesiteikė pastebėti, kad Danijoje yra du moksliniai laipsniai: po doktorantūros studijų suteikiamas PhD laipsnis, o vėliau gali būti siekiamas daktaro laipsnis (dr). Tiesa, profesoriaus pareigoms užimti Danijoje dr. laipsnis nebuvo būtinas, tik buvo reikalaujama atlikti to paties rango mokslinius darbus, kaip ir iš tų, kurie gindavo daktaro disertacijas. Jei straipsniai buvo parašyti su bendraautoriais, tai atestacijos siekiančio autoriaus indėlį į publikacija turėjo patvirtinti visi bendraautoriai. Todėl Danijoje ir buvo sutinkami prof. ir prof.dr. pareigybės. Jungtinėje Karalystėje taip pat yra du laipsniai – PhD ir Dr.Sc., kurį pasiekia maždaug kas dešimtas profesorius, kas faktiškai paliudija jo gebėjimą organizuoti komandinį darbą.

Sekant kitų šalių patirtimi visa atestacinė sistema perkelta į mokslo institucijų lygmenį, tačiau suteiktas mokslinis laipsnis Lietuvoje jau turi bendravalstybinę reikšmę, nes jo turėjimas įtakoja senatvės pensijos dydį bei teises dalyvauti konkursuose kitose institucijose. Šie požymiai rodo, kad valstybėje turi egzistuoti atestacijos kokybės kontrolės sistema, bet jos faktiškai nėra.

Pasikliovimas vien akademiniu sąžiningumu nereikalaujant reikiamos kompetencijos kiekvienu atveju neužtikrina laukiamų rezultatų.

Teigčiau, kad kompetencijos siekio atestacinėje sistemoje taip pat nėra, nes svarbiausiais tapo aritmetiniai rodikliai. Jei būtų kitaip, tada nebūtų panaikinti 2003 m. Lietuvos mokslo tarybos grąžinti į disertacijos reikalavimų sąrašą „ginamieji teiginiai“, atskleidžiantys tai, ką gina disertantas (ar tai, ką atrado ar įrodė, ar tik įspūdžius iš kelerių metų veiklos mokslinėje grupėje). Buvo patvirtinami oponentai, kurie galėjo įsigilinti į disertacijos esmę, nes turėjo atitikti disertacijos mokslo šakai (pvz., Suomijoje oponentas yra pagrindinis veikėjas disertacijos gynimo procedūroje diskutuojantis su disertantu auditorijai stebint). Dabar, t.y., 2010 m., jie yra panaikinami, o moksliniam daktaro laipsnio suteikimui bereikia bent trijų jos gynimo tarybos narių, kurių kompetencija disertacijos mokslo šakoje nėra reglamentuojama, pritarimo. Stebėtina, kad disertantas savo indėlį į publikacijas turi pranešti tik disertacijos gynimo metu (o ne jos pirmojo pristatymo procedūroje).

Tie visi procedūrų supaprastinamai gal ir nebūtų žalingi, jei būtų numatyta privaloma ekspertinė priimto sprendimo kontrolė, tačiau pasikliovimas vien akademiniu sąžiningumu nereikalaujant reikiamos kompetencijos kiekvienu atveju neužtikrina laukiamų rezultatų.

Atlikus šiuos atestacijos sistemos pakeitimus ir gavome tai, kad vietoje to, kad būtų auginamos mokslinės mokyklos ir siekiama kokybinio rezultato, tapo perspektyvu ieškoti partnerių, su kuriais būtų galima atspausdinti kuo daugiau mokslinių straipsnių.

Blogiausia, kad sistema atvedė prie ženklaus mokslinių grupių uždarumo, nes publikuojamasi daugelyje mokslinių leidinių, kurie nėra lengvai pasiekiami, todėl apie tai, ką nuveikia gretimo tyrėjų komandos sužinoti yra labai sunku. Situaciją ženkliai pagerėtų jei būtų pareikalauta, kad bent vyriausieji mokslo darbuotojai bei profesoriai (gal ir vyresnieji mokslo darbuotojai siekiantys nekonkursinės pozicijos) rengdamiesi atestacijai ar konkursui publikuotų savų darbų apžvalginius straipsnius moksliniame žurnale Lietuvoje, nes numatytos dabartiniame įstatyme nurodymas perskaityti paskaitos neturi išliekamosios vertės bei, kaip rodo praktika, jose nėra pateikima pakankamai išsami informacija. Tuo pačiu lengvai sužinotume, kas yra nuveikta ir kas yra kas Lietuvoje.

Ką nors sukurti tapo nebereikalinga (de facto, ne de jure).

Jei būtų siekiama, kad visuomenėje didėtų kompetentingų žmonių skaičius, tai padaryti pakeitimus yra paprasta, tik juos turi daryti tuo suinteresuota valdžia. Juk mokslinio laipsnio įgijimas parodo ne tik tai, kad asmuo yra atlikęs įvertintus mokslinius tyrimus, bet, kaip yra argumentavęs pirmasis JK ambasadorius Lietuvoje, mokslinis laipsnis parodo, kad šis asmuo turėjo gilintis į literatūros šaltinius, atlikti analizę, apdoroti didelę apimtų rezultatų, padaryti išvadas, ir, svarbiausia, sugebėjo užbaigti darbą. Ir nesvarbu, ar jis fizikas, ar geografas, jam galima pavesti atsakingą darbą. Jungtinės Karalystės firmose šis požiūris įskaitomas tokiu būdu: jose darbuotojo atlyginimas priklauso nuo darbo stažo firmoje, jo atlyginimas turinčiam mokslinį laipsnį auga greičiau, negu jo neturinčiam. (Tai detaliai paaiškino astrofizikos doktorantas, kuris turi kvietimą dirbti banke, tačiau įvertino, kad jam alga ir jos augimas bus svarbu tada, kada jis turės šeimą, o dabar gali mėgautis moksliniu darbu).

Žvelkime į mūsų mokslo sistemą toliau.

Visiems (pasaulyje ir kai kam Lietuvoje) yra žinoma, kad jei projekto vykdymo metu atrandami nauji dėsningumai, tai jų skelbti negalima iki tol, kol nėra patikrinama jų inovacinė vertė.

Ką nors sukurti tapo nebereikalinga (de facto, ne de jure). Šios ydingos sistemos katalizatoriumi tapo publikacijų skaičiaus susiejimas su mokslinių tyrimų finansavimu. Dabar, įsukus straipsnių spausdinimo mašiną, galima tik abejoti, ar įmanoma atspausdinti per metus per dvi dešimtis kokybiškų straipsnių. Sakyčiau net ir dešimt kokybiškų straipsnių per metus atspausdinti galima nebent tik tada, jei susikaupia kelių metų įdirbis. Visais kitais atvejais tenka įtarti, kad publikacijos yra skubotų, gal kartais vienetinių bandinių tyrimų aprašymas, kas neturi tikros mokslinės vertės.

„Aritmetika“ persimetė ir į paraiškų projektams bei pačių projektų vertinimą. Visiems (pasaulyje ir kai kam Lietuvoje) yra žinoma, kad jei projekto vykdymo metu atrandami nauji dėsningumai, tai jų skelbti negalima iki tol, kol nėra patikrinama jų inovacinė vertė. Jei ji yra, tada reikia tą rezultatą patentuoti, o tai reiškia, kad kol patentas neužregistruotas, rezultatai neskelbiami.

Be to, jau užsienio šalių patirtis parodė, kad patentuoti verta tada, kada jau yra sutartas šio patento licenzijos pirkėjas. (Japonijoje teko patirti, kad aptariant mokslinių tyrimų rezultatų ateitį su inovacija suinteresuotu subjektu, pirmiausia nustatoma, kaip bus pasidalinama gal atsirasiančio patento nuosavybė bei galimas licenzijos suteikiamas pelnas, ir tik tada prasideda kalba apie tų tyrimų turinį.)

Kartu yra būtina plėtoti tyrimus, kad potencialia inovacija susidomėtų verslas, nes ne patentu yra suinteresuotas autorius, o parduota licencija, nes ji atneša lauktus dividendus. Galima pažymėti, kad Lietuvos viešosiose mokslo įstaigose atliekama visa eilė tyrimų, kurie domina verslą užsienyje.

Mokslinis potencialas eilėje sektorių yra gero lygio, bet Lietuvoje nėra terpės, kuriai šis potencialas būtų reikalingas.

Patenkame į daugiausiai Europoje kitų šalių verslui vykdančių šalių trejetą ir maždaug triskart viršijame ES vidurkį (Pagal EU_Researchers_Report_2012_ FINAL_REPORT). Tai rodo, kad mokslinis potencialas eilėje sektorių yra gero lygio, bet Lietuvoje nėra terpės, kuriai šis potencialas būtų reikalingas.

Ydinga „aritmetika“ ir planavimo kuriozai įsiterpė į reikalavimus mokslinių tyrimų paraiškoms. Milijoninės (litais) projekto apimties išlaidų sąmatą paraiškoje buvo reikalaujama suderinti cento ar dar didesniu tikslumu, tame tarpe numatant, kiek kainuos viešbutis nuvykus į konferenciją, kada dar nežinoma, kurioje šalyje konferencija vyks. Šios paraiškų rengimo nesąmonės paviešintos jau daug kartų ir galiojo eilę metų. Tai galima būtų vertinti kaip mokslo vadybininkų tyčiojimąsi iš tyrėjų komandų, ir pokyčiai daromi stebėtinai lėtai.

Pagaliau įsisuko reikalavimai publikuoti mokslinius straipsnius tik aukšto reitingo žurnaluose, kas virto leidybos bizniu, nes visa eilė aukšto reitingų žurnalų sukurta dirbtiniu būdu. Dėl šio „verslumo“ yra nukentėję ir kai kurie Lietuvos ir kitų šalių mokslo leidiniai, bet, atrodo, kad iš jų „estafetę“ perėmė visa eilė „Open Access“ leidinių. Tiesą pasakius, šis citavimo indeksų vaikymasis nerodo mokslo pasiekimų lygio, nes jį lemia žurnalo pasirinktos prioritetinės tematikos tyrėjų grupių dėmesys viena kitai. O citavimų skaičius didele dalimi priklauso nuo mokslinių tyrimų krypties ir ta tematika dirbančių mokslinių grupių skaičiaus. Be to, citavimų skaičius bei tyrėjo Hiršo indeksas labai priklauso nuo tematikos krypties ir nuo kolektyvinių darbų, kuriais skelbiami programų tyrimo rezultatai, o pastarieji dažniausiai nėra susieti su tyrėjo tiesioginiais darbo rezultatais ir jo kompetencija.

Kuriozai sutinkami ir tvarkoje, nustatančioje atsiskaitymą už projektų įvykdymą. Pavyzdžiui, moksline prasme yra ydingas reikalavimas, kad moksliniai straipsniai turi atspindėti tik vieno projekto, atlikto be bendradarbiavimo rezultatus, nes Lietuvos mokslo tarybos projektuose nepripažįstamos publikacijos, jei jose pareikšta padėka keliems adresatams. Bet būna ir taip, kad tyrimo objektas pagamintas vienur, apdorotas kitur, prieš ir po apdorojimo tirtas keliais metodais, kol gauti vertingi rezultatai. Visa tai gali užtrukti ir kelerius metus ir yra susieti su keliais projektais.

Ir visa tai tampa nulinės vertės atsiskaitant už projektą, nes publikacija ar pranešimas konferencijoje neužskaitomi, nors jų mokslinė vertė gali būti aukšta ir aiškiai nurodyta, kas pasiekta kiekviename projekte.

Vokietijoje Makso Planko draugijos lėšos (gaunamos iš biudžeto) institutuose skiriamos tokiems projektams, kurie dešimties metų bėgyje turėtų sudominti verslą.

Atskira tema yra paraiškų ir ataskaitų ekspertizė. Kol egzistavo Lietuvos mokslo ir studijų fondas, kuris finansavo mokslinių tyrimų projektus ir programas, tol vyko viešos projektų ir programų mini-konferencijos, kuriose ne tik užslaptinti ekspertai, bet ir mokslo visuomenė pamatydavo, ko vertas atliktas darbas. Dabar tik autoriams nurodomi paraiškų ir ataskaitų vertinimai, kurie didele dalimi iššaukia jų priešišką reakcija, nes iš pastabų matyti, kad ekspertas nesuprato net pagrindinės projekto idėjos. Pavyzdžiui, vienas mano projektas buvo atmestas dėl nurodytų trijų priežasčių: 1) projektas pagrįstas patirtimi; 2) didelė vykdytojų grupė, bus sunku vadovauti; 3) projekte persipina dvi tyrimo linijos, bus sunku vadovauti. O tai, kad numatyti tyrimai yra pavesti mūsų komandai pagal tarptautinės skėtines programos, vykdomos pagal Lietuvos tarptautinius įsipareigojimus, ir jie niekur kitur pasaulyje neatliekami, nesuteikė projektui tarptautinės svarbos. Kitu atveju projektas buvo pripažintas neaktualiu, nes pasaulyje siūlomo diagnostikos metodo tinkamumas tėra įrodytas Lietuvoje apgintoje disertacijoje , o analogiškų straipsnių pasaulinėje spaudoje nėra. Nors tiems darbams pritarė vienas vedančiųjų tos krypties mokslo centrų pasaulyje bei buvo įsipareigojama sukonstruoti įrenginį pritaikytą chirurgams ir dvi ligoninės norėjo jį įdiegti, bet to nepakako projektui suteikti aktualumo požymio.

Suprantama, kad yra sunku rasti tinkamus ekspertus, kada vykdomi tyrimai labai plačioje mokslų sričių ir krypčių gamoje, tačiau gal tai, kad viskas daroma uždaroje terpėje, net nepaviešinant projektų rezultatų, ir sukurią šią nekompetencijos atmosferą.

Man imponuoja Vokietijos Makso Planko draugijos Fizikos instituto Štutgarte buvusio direktoriaus prof. Manuel‘io Cardona paaiškinimas apie mokslinių tyrimų organizavimą Vokietijoje.

Jis aiškino, kad Vokietijoje Makso Planko draugijos lėšos (gaunamos iš biudžeto) institutuose skiriamos tokiems projektams, kurie dešimties metų bėgyje turėtų sudominti verslą. Jei sprendžiamos bendresnės mokslo problemos, tada tie projektai finansuojami per tarptautinius fondus, į kuriuos ženklų indėlį įneša VFR. Jei moksliniais tyrimais verslas domisi tiesiogiai, tai jie finansuojami, paprastai, Fraunhoferio draugijos (taip pat biudžetinės kilmės) lėšomis. Šioje nuomonėje matau sektiną pavyzdį tame, kad vienu svarbiausiu požymiu turi būti aiškus siekis spręsti problemą, o ne tik atlikti tyrimus tam tikroje mokslo šakoje.

Dabartinėse Europos išsivysčiusiose šalyse ypač vertinami darbai patenkantys į pasaulio išskirtinių mokslinių centrų programas, kaip CERN (Europos branduolinių tyrimų organizacija), ITER (Tarptautinis termobranduolinis eksperimentinis reaktorius), ESA (Europos kosminių tyrimų agentūra). Jei mokslinė grupė įjungiama į tokios programos vykdytojų tarpą, t.y., pripažįstamas jos įdirbis ir kompetencija, tada šios grupės gauna ženklų prioritetą siekiant finansavimo nacionaliniame lygmenyje. Lietuvoje šioje srityje yra atvirkščiai: projektai įjungti į CERN‘o Didžiojo hadronų kolaiderio programas finansuojami prasčiau negu nacionaliniai mokslininkų grupių projektai, nors jų matomumas pasaulyje yra ženkliai didesnis.

Šia publikacija siekiu ne skųstis, bet noriu stumtelėti iniciatyvas keisti požiūrį į studijas, atestacijas bei ekspertizes, kad į pirmą vietą būtų keliami kokybiniai rezultatai, o ne formalūs kriterijai, kad labiau būtų vertinama tai, ką pretendentai yra padarę, o ne pažadai, o tai ką yra padarę mokslininkai turi būti pristatoma visuomenei, kas taip pat būtų įvertinama, o ypač, kad mokslinių rezultatų vertintojai pripažintų sinergiją atsirandančia apibendrinant kelių projektų, atliekamų toje pačioje ar skirtingose srityse, rezultatus.

Ne moksliniai straipsniai, o parodų eksponatai turi lemti, kurį projektą reikia finansuoti, nes jei sukurtą kas nors naujo, tai to gal skelbti nereikia, o kartu su susidomėjusiu verslu patentuoti.

Pirmiausia, skelbiant kvietimus teikti paraiškas turėtų būti aiškiai nurodyta, kas siekiama tuo kvietimu: ar 1) kad Lietuvos mokslininkai paskelbtų kuo daugiau mokslinių straipsnių (ir tuo pagerintų vieną iš ES nustatomų rodiklių – mokslinių straipsnių skaičius milijonui gyventojų), ar 2) siekiama, kad projektu pasiekti moksliniai rezultatai kartu su ankstesniu įdirbiu sudomintu Lietuvos pramonę ar verslą, ar 3) dar kitas tikslas būtų skelbiamas, ir siekiama ne ką nors ištirti, bet argumentuotai pateikti, kodėl tie tyrimai yra reikšmingi. Greta to ekspertus atitinkamai turi būti apmokyti, kad tinkamai vertintų paraiškas.

Antra, norint skatinti tiek jaunimo kūrybą, tiek ir sudominti verslą bei objektyviau vertinti eksperimentinės plėtros projektus turėtų būti reikalaujama demonstruoti (parodose, konferencijose, institucijose ir t.t.) maketus įrodančius atrastų efektų ar dėsningumų taikymo galimybes, o pamatę veikiančius įrenginius verslas lengviau apsispręs investuoti į produkto tinkamo rinkai sukūrimą. Ne moksliniai straipsniai, o parodų eksponatai turi lemti, kurį projektą reikia finansuoti, nes jei sukurtą kas nors naujo, tai to gal skelbti nereikia, o kartu su susidomėjusiu verslu patentuoti.

Trečia, jei jau žiniasklaida pati nesupranta, tai valstybės ateities strategai turi įtaigiai pateikti besimokančiam jaunimui, kad didžiausią naudą valstybė gauna iš pagamintų produktų, ypač įtraukiančių į gamybos procesą aukštąsias technologijas sukuriančias didžiausią pridėtinę vertę. O sukurti naujovišką ar originalų įrenginį gali tik tas, kuris perprato medžiagų savybes bei įvairius technologinius procesus, todėl turi vykti ne nedrąsus įtikinėjimas, kad valstybė remia fizinių ir technologijos mokslų studijas, o ryžtingas mokymo programų pakeitimas priverčiant iš esmės atnaujinti mokymo turinį, neperkraunant faktais, nes informacinė aplinka iš esmės pasikeitė. Kaip pavyzdį galiu pateikti peržiūrėtą 7-tos klasės fizikos vadovėlį: jame neradau nei vieno sakinio, kuris priklausytų fizikos mokslui, t.y., kas atsakytų į klausimus – „Kaip vyksta?‘ ir „Kodėl?“. Jame tik pasakojama, kas egzistuoja.

Ketvirta, gal valstybės ir mokslo organizatoriams verta pripažinti apsirikimus ir grąžinti panaikintas kai kurias nuostatas. Vertėtų suvokti, kad oficialūs karjeros laipteliai skatina neužmigti pasiektame lygyje, o stengtis lipti aukščiau. Kol man buvo suteiktas profesoriaus mokslinis vardas teko patirti 17 balsavimų, iš kurių 11 buvo slapti, ir tai ne tik netrukdė, o skatino kuo geriau pasirodyti.

Naujajame įstatyme turėtų būti aiškia nustatyta, ką reiškia studijų pakopos. Nes JK, kur eilę metų vykdžiau vizituojančio profesoriaus pareigas, studijos magistratūroje reiškė, kad arba bakalaurinės studijos užbaigtos nepilnavertiškai arba siekiama gilinti žinias pasirinktoje srityje. Jei bakalauro studijos baigiamos nerengiant mokslinio darbo, tada, jei imti pavyzdžiu fizikos studijas, suteikiamas BSc (Hons) Astronomy/Physics diplomas, o jei apginamas mokslinių tyrimų darbas yra suteikiamas Master in Science (MSci) (Hons) Physics with Astrophysics, suteikiantis teisę studijuoti doktorantūroje. Jei studijos tęsiamos magistratūroje, tada jas baigus suteikiamas Masters in Physics (MSc) diplomas. Taip mokslui pasišventę studentai gali gana sparčiai pasiekti daktaro laipsnį doktorantūroje, o kiti sėkmingai gilina ar plečia žinias magistratūros studijose.

Manau, kad gilinantis į kitų šalių patirtį ir išsiaiškinant ne tik kas realizuota, bet ir kodėl taip pasirinkta, galima patobulinti Mokslo ir studijų įstatymo projektą taip, kad jis užtikrintų aiškų rinkimąsi studijų kelią, o mokslo pasaulyje grįžtų mokslinių pozicijų ir kompetencijų ekvivalentiškumas.