"Veido" archyvas

Penktadienį Japonija pakėlė branduolinės katastrofos rizikingumo balą, kuris siekia jau 5 iš 7 galimų

Po kovo 11-osios tragedijos Japonijoje požiūris į atominę energetiką neabejotinai keisis, bet galutinius sprendimus vis dėlto turėtų priimti ekspertai, o ne politikai.

Šiandien 29-iose pasaulio valstybėse veikia 442 branduoliniai reaktoriai, gaminatys 375 gigavatus elektros energijos. Tai sudaro 15 proc. visos suvartojamos elektros energijos. Dar 65 branduoliniai reaktoriai statomi.

Nors šiandien yra daug manančiųjų, kad klimato atšilimo problemos gali būti sprendžiamos tik plėtojant branduolinę energetiką, įvykiai Japonijoje gali tapti branduolinės energetikos posūkio tašku.

Praėjusių metų viduryje Švedija pakeitė savo 30 metų galiojusį įstatymą pasitraukti iš branduolinės energetikos valstybių sąrašo. Naujasis įstatymas leidžia pastatyti 10 naujų atominių elektrinių. JAV net 30 metų negauta nė vienos paraiškos statyti naują atominę elektrinę, bet pernai JAV prezidentas pasirašė dokumentus, kurie suteikia finansines garantijas atominės elektrinės statytojams. Tad šiuo metu Pietų Karolinoje jau vyksta atominės elektrinės statyba.

Naujausiais duomenimis, Kinija planuoja statyti net 27 atomines elektrines, Rusija – vienuolika. Rusija vieną mažą plūduriuojantį branduolinį reaktorių planuoja pastatyti net Arktikoje. TATENA informuoja, kad dar 65 šalys, iš jų 25 Afrikoje, suinteresuotos statyti atomines elektrines. Kartu TATENA primena prognozes, kad iki 2030 m. elektros energijos poreikis pasaulyje padidės dvigubai.

Bet po didžiulės nelaimės Japonijoje tiek atominės energetikos vertinimai, tiek veiksmai neabejotinai keisis.

Kodėl nesustojo reaktoriai

“Tai tarsi trečioji atominė bomba, numesta ant Japonijos. Tik šį kartą mes tai padarėme patys”, – sako 82 metų Hirosimos atominį sprogimą pergyvenęs Keijiro Matshushima.

Šių metų kovo 11-ąją prasidėjus žemės drebėjimui, prietaisai sureagavo greičiau nei žmonės. Fukušimos-Daiči atominės elektrinės seisminiai jutikliai užregistravo žemės drebėjimo bangas per kelias sekundas. Netrukus reaktorių kontrolės sistema įjungė greitą automatinį trijų reaktorių stabdymą. Iš pradžių viskas vyko sklandžiai. Per kelias sekundes kontroliniai branduolinę grandininę reakciją stabdantys strypai buvo įvesti į reaktorių. Taip, kaip ir turi būti stabdomas reaktorius.

Bet tada prasidėjo rimtos problemos, privedusios prie dramatiškų padarinių. Net ir po mechaninio branduolinių reaktorių veikimo sustabdymo reaktorius vis dar gamina didelį kiekį energijos – šilumos, nes radioaktyviosios medžiagos, sukurtos vykstant grandininei reakcijai, toliau dalijasi į kitus cheminius elementus ir irsta. Jei elektrinės inžinieriai negali šios toliau išsiskiriančios energijos išvesti iš reaktoriaus pasitelkę aušinimą, reaktorius gali išsilydyti. Taip ir atsitiko Trijų Mylių branduoliniame reaktoriuje šalia Harisbergo Pensilvanijoje, taip pat ir Černobylyje.

Siekiant to išvengti, Fukušimoje buvo toliau pumpuojamas vanduo per vėsinimo sistemą, bet dėl žemės drebėjimo ir cunamio sutriko elektros energijos tiekimas. Buvo paleisti atsarginiai generatoriai, tačiau dėl cunamio jūros vanduo užpylė visą elektrinės teritoriją ir jie nesuveikė. Inžinieriai iškart įjungė atsarginius akumuliatorius, bet jų tarnavimo laikas yra trumpas. Jų paskirtis – aprūpinti elektra dvi minutes, tol, kol elektrą pradės tiekti dyzeliniai generatoriai. Šie akumuliatoriai padėjo išvengti reaktorių išsilydymo ir sprogimo nuo perkaitimo pačioje pavojingiausioje reaktorių stabdymo stadijoje. Kiekvieną minutę reaktoriaus temperatūra mažėja, bet iki visiško reaktoriaus ataušimo gali praeiti daug laiko. Kai kurių branduolinės reakcijos elementų skilimo periodas yra keli mėnesiai.

Europą drebina debatai

Prieš 25-erius metus įvykusi Černobylio tragedija prisiminta pačiais baisiausiais aspektais. Apskritai suabejota visu branduolinės energetikos sektoriumi. Vokietijos žurnalas “Der Spiegel” praneša apie branduolinės energetikos eros pabaigą, laikraštis “Die Welt” tvirtina, kad jokiame kitame pasaulio žemyne atominė energetika nėra tokia svarbi kaip Europoje. Bet ne tai svarbiausias klausimas, svarbiausia – ar Europos atominės elektrinės yra saugios, ar jas gali ištikti tokia pat nelaimė kaip Fukušimoje.

Europos atominės energetikos ekspertai iki šiol arogantiškai tvirtino, kad dėl Černobylio atominės katastrofos kalti neatsakingi ir negrabūs Rytų Europos inžinieriai. Buvo teigiama, kad Prancūzijoje, Vokietijoje ir Japonijoje inžinieriai yra visai kito lygio – atsakingesni, rūpestingesni ir technologiškai gerai pasirengę. O vakarietiški reaktoriai modernesni, geriau prižiūrimi ir tiesiog saugesni. Ši teorija žlugo Japonijai patiriant branduolinę krizę.

Čia kyla klausimas: kokias išvadas galima padaryti iš Japonijos tragedijos?

Iš tiesų Japonijos tragedija negali būti nei pervertinta, nei neįvertinta. Aišku viena, kad būtų labai pavojinga, jei atominė energetika, akivaizdžiai praradusi žmonių pasitikėjimą, virstų tik politiniu klausimu. Iš tiesų pirmiausia tai technologinis klausimas. Ar žmogus šiandien gali kontroliuoti branduolinę reakciją? Į šį klausimą turėtų atsakyti ne politikai, o ekspertai, mokslininkai ir inžinieriai.

Visiškai aišku, kad visi turime mokėti už savo gyvenimo būdą ir įpročius. Jei nesame pasirengę radikaliai keisti gyvenimo būdo ir mažinti vartojimo, turime suvokti, kad tam vartojimui realizuoti elektra gali būti generuojama su tam tikru laipsniu rizikos.
Černobylio avarija įvyko dėl žmogaus kaltės. Fukušima negali būti pavyzdys, leidžiantis daryti išvadą, kad branduoliniai reaktoriai negali būti saugiai eksploatuojami ir Japonijos seisminėmis sąlygomis. “Šie Fukušimos reaktoriai yra seni, tai istorinis reliktas”, – sako Shau Burnie, britų “Greenpeace” atominės energetikos ekspertas, gerai susipažinęs su Japonijos rytų pakrantės branduoliniais reaktoriais. Pirmasis ir antrasis Fukušimos-Daiči reaktoriai paleisti 1972 m., kai saugumo standartai buvo visai kitokie nei šiandien. Jie buvo sukurti tuo metu, kai “Volkswagen” gamino savo “vabalą” dar be saugos diržų, oro pagalvių, apsauginių galvos atlošų.

Naujos konstrukcijos branduoliniai reaktoriai yra daugybę kartų saugesni, bet kartu ir labai brangūs. Dabar pasigirsta svarstymų, kad atominės energetikos srityje per mažai kontrolės. Kad pačios valstybės, tiksliau, jų politikai, nuspręsdavo dėl naujų atominių elektrinių skaičiaus, dėl jų vietos, o tai ydinga praktika. Esą kur kas išmintingiau būtų, jei galutinį žodį, galima ar negalima statyti atominę elektrinę, kur ją statyti, kokie reaktoriai yra saugiausi, vis dėlto tartų tarptautinė organizacija TATENA.