"Veido" archyvas

Pirmas skyrius: mokslas ir pažinimas

– Susitikdama su jaunimu, ypač kalbėdama su nereligingais jaunuoliais, pastebėjau, kad jie dažnai įsivaizduoja, jog visi tikintieji nepripažįsta evoliucijos ar Didžiojo sprogimo teorijų. Kas yra tie žmonės, kurie nori Pradžios knygą skaityti paraidžiui?

– Per visą žmonijos istoriją būdavo ir yra milijonai žmonių, kurie ir Senąjį, ir Naująjį Testamentą supranta paraidžiui. Bet net ir tai, kad Šv. Raštą galima skaityti tik pažodžiui – kad vieną dieną sukurta viena, o kitą dieną – kita arba kad tam tikras įvykis vyko lygiai taip, kaip aprašyta, – jau savaime yra tik prielaida. Juk ir kitais laikais žmonės galėjo netikėti, kad per šešias dienas sukurtas pasaulis. Juk tai – tik būdas papasakoti.

Šiaip ar taip, esama daugybės žmonių, kurie tiki pažodžiui, jie apskaičiavo,kad pasaulis sukurtas 4004 m. pr. Kr. Tuomet nebeišeina tikėti senovės istorija, kurią liudija suakmenėjusios kriauklės kalnuose. Tie žmonės visiškai atmeta bet kokį kitokį aiškinimą, bet kokį mėginimą gilintis į anų laikų kultūrą, kalbą ir t.t. Spėčiau, kad iš baimės savo požiūrį ar nuostatą svarstyti, įsitikinimą pasverti. Tokia laikysena sumenkina Dievo vaidmenį, įvaizdį, lyg ir nustato išpažįstamos visagalybės ribas.

– (…) Kokia ne pavienių žmonių, o visos žmonijos bendra atsakomybė užmokslą – ir už gerus, ir už blogus dalykus? Ar galima sakyti, kad visi esame atsakingi už atomines bombas?

– Tikrai taip. Čia toks neapčiuopiamas dalykas, ne asmeninė kaltė, kad išradai naujovišką patranką, bet kad norom ar nenorom prie to prisidedi. Šitoje šalyje (JAV) esama žmonių, kurie apskaičiuoja, kiek jų mokesčių bus išleista karo pramonei, ir stengiasi tiek nesumokėti, nes nenori remti militarizmo. Mes pigiai perkame bananus, o žmonės, kurie juos augina, gauna centus. Jei mes mokėtume tiek, kiek bananai tikrai verti, tie žmonės pajėgtų išsikapstyti iš skurdo. Štai kokia mūsų bendra atsakomybė. Žinoma, neisi į parduotuvę, kur bananai parduodami po du litus, ir nemokėsi tyčia po dešimt, nes taip nieko nepakeisi, bet vis tiek turi suvokti, kad mūsų reakcija užkrauna mums dalį tos bendros atsakomybės. Lygiai taip ir išmesdamas butelius ar padangas miške ar į upę darai blogą darbą, o kai nuveži į supirktuvę – padedi išsaugoti gamtą. Krikščioniškas socialinis mokymas atspindi apskritai krikščionišką nuostatą būti solidariais žmonėmis: kartu su kitais žmonėmis atjausti, palaikyti, derintis, kartu ieškoti, liūdėti, džiaugtis, kurti…

Antras skyrius: religija ir dvasingumas

– Apie religiją po truputį kalbama kiekviename šios knygos skyriuje. Tai geriausiai iliustruoja, kas yra religija – ji ir turi apimti visas gyvenimo sritis. (…) Kas yra religija, tikėjimas ir dvasingumas? Mes šiuos tris žodžius dažnai vartojame taip, lyg jie reikštų tą patį.

– Aš gal pradėčiau nuo apibrėžimo, kas dvasingumas nėra. Kai gyvenau Lietuvoje, pastebėjau, kad žmonės “dvasingumu” dažnai vadina ne religinį dvasingumą ar tikėjimą – “dvasingas” žmogus yra tas, kuris vaikšto į literatūros vakarus, skaito poeziją, mėgsta teatrą ir panašiai. Čia, žinoma, nieko blogo ir net nebūtinai tai yra netiesa, bet paprastai dvasingumas siejamas su religija ir tikėjimu. Dvasingumas yra ryšys su Dievu ar dievais, priklauso nuo tikėjimo.

Žodis “religija” (jo kilmė tiksliai nėra žinoma) kildinamas iš lotyniško ligare, reiškiančio “surišti, suklijuoti”, matyt, žmones ir Dievą. Išsyk pabrėžiamas bendruomeniškumas – religija yra vieša tikėjimo ar dvasingumo apraiška, rodanti priklausomybę kuriai nors tikinčiųjų bendruomenei ar Bažnyčiai.

Taigi dvasingumas yra žmogaus atvirumas Dievui ar dievybei, bendravimas su Juo ir su kuria nors bendruomene, o tikėjimo sąvoka yra dvilypė: asmenine prasme – ištikimybė Dievui ir savo įsitikinimams, bet taip pat kartais tas žodis vartojamas ir kaip “religijos” sinonimas…

Trečias skyrius: visuomenė ir politika

– Dažnai girdim ar susidarom įspūdį, kad politika – “nešvarus reikalas”, kad visi politikai yra kone nusikaltėliai, vagys, kad padorių žmonių tarp jų negali būti ir t.t. Kaip nepasiduoti tokiai nuotaikai?

– Dėl tokio įspūdžio tikrai sutinku, kelis procentus nedorų, netinkamai besielgiančių ar kalbančių politikų mes apibendriname ir jų “nuodėmėmis” apkaltiname visą luomą. Taip pat nutinka ir su mokytojais, gydytojais, kunigais ir kitais, jei pamirštame pasidomėti kiekvienu žmogumi atskirai. Man per rinkimus, kai reikia rinkti Seimą ar ką nors panašaus, kur yra daugiau kandidatų, labiausiai padeda tokia priemonė: surašomi visi kandidatai ir nurodoma, kaip jie anksčiau balsavo įvairiais klausimais, eidami tokias ar panašias pareigas. Šitaip gali pamatyti, ar tas žmogus nuolat balsuoja taip, kaip, mano nuomone, būtų teisinga. O jei pasitaiko naujų kandidatų, reikia žiūrėti, ką jie prieš tai veikė. Ar jie apskritai geba prisiimti visuomeninę atsakomybę, ar tik veržiasi į politiką dėl kokių nors neaiškių priežasčių?

Ketvirtas skyrius: darbas ir pareigos

– Kai sakot “dalyvavimas Dievo kūryboje”, skamba taip iškilmingai, kad kyla klausimas, ar visi darbai yra vienodai svarbūs. Atrodo, “Dievo kūryboje” galėtų dalyvauti mažų mažiausiai prezidentai arba popiežiai. Ar visi darbai lygiaverčiai?

– Taip, nes svarbu ne darbo pobūdis, ar kasi duobes, ar vadovauji valstybei, o kaip tą darai. Štai kur glūdi “dalyvavimas Dievo kūryboje”, ir labai aiškiai su tuo susiduri kasdieniame gyvenime. Pavyzdžiui, nueini kur nors Vilniuje prie namų į pašto skyrių, darbuotojos plepa tarpusavyje ir lakuojasi nagus, o dešimt žmonių stovi eilėje. Tai nėra “dalyvavimas Dievo kūryboje”. O kitame pašto skyriuje norisi kuo daugiau vokų prisipirkti, nes tave labai paslaugiai aptarnauja. Vieni maloniai siūlo ir parduoda savo prekes ar teikia paslaugas, o kiti nekreipia dėmesio. Pasivaikštai pusę valandos, jeigu niekam nerūpi, eini į kitą parduotuvę. Taip pat ir restorano padavėjai ar padavėjos, laiškanešiai ar laiškanešės – kad ir kas būtume, svarbu, kaip dirbame. Krikščionys taip sako: žmogus darbą puošia. Nėra niekingų darbų, tik nuo žmogaus priklauso, kiek jo darbas nuveiks.

Penktas skyrius: tėvai ir savarankiškumas

– (…) Daug šeimų iš arti matot ilgą laiką. Dėl ko dažniausiai nesutaria suaugę vaikai su tėvais?

– Vienas iš dažnai pasitaikančių dalykų yra toks: pagyvenę tėvai neklauso savo vaikų. Tada aš tiems tėvams sakau: “Kas per laikai atėjo, kad tėvai vaikų neklauso…” Turiu galvoje tokius atvejus, kai vaikai ragina tėvus eiti pas daktarą, labiau saugoti sveikatą, taupyti jėgas, gyventi patogiau. Kai tėvai užsispyrę nenori kraustytis iš didelių namų, kuriuose užaugino penkis vaikus, o vieniems senukams jau darosi per sunku juos išlaikyti, arba kai būtinai kapstosi darže, kurį įrengti ir išlaikyti kainuoja brangiau, negu parduotuvėje apsipirkti. Vaikai ragina mesti tą daržą, pasiieškoti mažesnio būsto, o jeigu tėvai neklauso tokių patarimų, tarp tėvų ir vaikų kyla įtampa.

Šeštas skyrius: draugai ir bendraamžiai

– Paskutinė tema – santykiai su bendraamžiais. (…) Kodėl negana tėvų, brolių, seserų, pusseserių? Kodėl reikia susirasti žmonių iš kitos aplinkos?

– Visai praktiškai žiūrint, nemaža dalis mūsų jaunuolių auga šeimoje, kurioje yra tik jis vienas, jam nėra su kuo daugiau bendrauti, kaip tik su tais, su kuriais susidraugauji mokykloje, laisvalaikio būreliuose, arba su kaimynais. Visai natūralu nuo mažumės iki žilos senatvės turėti savo ar kitokio amžiaus draugų. Be to, draugai padeda susirasti vietą visuomenėje: yra pačių geriausių draugų būrys, paskui kita grupelė rečiau sutinkamų, bet mielų žmonių, o galiausiai – tie, kurių net vardų nežinai. Draugai yra normali bet kokio amžiaus žmogaus augimo ir apskritai gyvenimo dalis.

Paauglystėje ar jaunystėje draugai ypač svarbūs, nes jauno žmogaus priklausomybė nuo tėvų susvyruoja, jam daugiau įtakos daro draugai – kaip jie rengiasi, kokias apyrankes užsimauna ar kokią tikrą ar laikiną tatuiruotę pasidaro, nes jam labai svarbu prilygti savo amžiaus ir aplinkos žmonėms. Tai galioja ne tik jaunimui – jeigu pažiūrėsi į verslininkus, jie atrodo tarsi iškepti toje pačioje kepykloje: vienodos šukuosenos, vienodi odiniai švarkai ir t.t. Ne tik jaunimas lygiuojasi į bendraamžius…

Tėvą Antaną Saulaitį SJ kalbino Gabrielė Gailiūtė

Antanas Saulaitis – žmogus, su kuriuo norisi pasikalbėti

"Veido" archyvas

Knygoje “Ar žmogus tikrai iš molio?” tėvas Antanas Saulaitis SJ atsako į jaunimui rūpimus klausimus, kuriuos susitikimų, pokalbių, diskusijų metu surinko Gabrielė Gailiūtė. Šešiuose skyriuose (“Mokslas ir pažinimas”, “Religija ir dvasingumas”, “Visuomenė ir politika”, “Darbas ir pareigos”, “Tėvai ir savarankiškumas”, “Draugai ir bendraamžiai”) nagrinėjamos jaunam žmogui rūpimos ir aktualios temos: religija, tikėjimas, mokslas, meilė, draugystė, santykiai su tėvais, savarankiško gyvenimo pradžia, profesijos pasirinkimas, tapimas aktyviu visuomenės nariu, tikrųjų gyvenimo vertybių paieška.

Priminsime, kad A.Saulaitis yra kunigas, jėzuitas, labai patyręs sielovadininkas, pagal išsilavinimą chemikas, gamtos mylėtojas, rašytojas, socialinis darbuotojas, poliglotas, misionierius, universitetų dėstytojas… Tačiau vien tokiais žodžiais neapibūdinsi žmogaus, kuris nepaliaujamai spinduliuoja meilę, draugystę ir išmintį.